Pažvelgti į mėnulio veidą

Kovo 22 dieną Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Vaivorykštė“ savo gerbėjams pristatys naujausio spektaklio premjerą – S. Smirnovos „Mėnulis turi veidą“. Tradiciškai artėjant Tarptautinei teatro dienai rodomas spektaklis šį kartą skirtas daug retesnei, vieną vienintelį kartą tepasitaikančiai progai – „Vaivorykštės“ 40-mečiui. Apie ilgą ir įdomų šio išskirtinio teatro kelią skaitytojams papasakosime kultūros ir gyvosios istorijos žurnalo „Jurbarko laikas“ naujame numeryje, pasirodysiančiame balandžio pradžioje. O šiandien – apie naująjį spektaklį, nes kaip tik dėl to pirmadienį apsilankėme „Vaivorykštės“ repeticijoje Jurbarko kultūros centro didžiojoje scenoje.

„Pagaliau, pagaliau, – džiaugiasi „Vaivorykštės“ vadovė Birutė Šneiderienė. – Pagaliau „Vaivorykštė“ sugrįžo į tikrą teatro sceną. Juk kai kuriems šios grupės vaikams, netgi suvaidinus keliuose spektakliuose, taip ir nebuvo progos išeiti į ją. Ir iš teatro jie, baigę mokyklą, išėjo tyliai, be įprastinių palydų“.

Pjesę sukūrė bendraamžė

Bet tai jau praeitis. O dabar prieš akis tikra scena ir, kaip visada, tikras spektaklis. „Mėnulis turi veidą“ – neabejotinai drama. Tokia, kokią taip mėgsta „Vaivorykštės“ teatro aktoriai ir šio teatro gerbėjai. Apie ką ji? Apie tai, kas svarbu paaugliui, skausmingai ieškančiam savo vietos pasaulyje ir besistengiančiam išsaugoti savąją esybę – tokią, kokia ji yra ir kokia labai dažnai būna nepriimtina ne tik bendraamžiams ir mokytojams, bet ir tiems, kieno besąlygiškos meilės taip trokštama – tėvams.

Ši drama apie nenorą prisitaikyti prie sistemos, apie savęs teigimą, apie skausmą ir prievartą, kurie neretai lydi drastiškus pasirinkimus. Apie pražūtingą naivumą. Apie skausmingai dūžtančias iliuzijas. Ir, žinoma, apie meilės troškimą ir jos gydančią galią.

Beje, pjesę „Mėnulis turi veidą“ parašė tuometinė Ignalinos gimnazistė Simona Smirnova, vėliau tapusi žinoma kompozitore, džiazo vokaliste ir kanklininke. 2007 metais ši pjesė jos autorei užtikrino pirmąją vietą respublikiniame Jaunųjų dramaturgų konkurse, organizuotame Panevėžio J. Miltinio vidurinės mokyklos.

Teatras neduoda atsakymų, jis kelia klausimus

Įdomu žiūrėti, kaip atsakingai ir įtikinamai jaunieji aktoriai bando pagrįsti bei įkūnyti savuosius personažus. Kai kurie personažai, ypač suaugusieji – motina ir mokytojos, atrodo netgi kiek groteskiški, bedvasiai, panašesni į kaukes ar į robotus nei į gyvus žmones. Ne vienas suaugęs, pamatęs spektaklį, suabejos – nejaugi mes taip ir atrodome savo vaikams ar mokiniams? Vis dėlto, matyt, taip. Juk jaunas žmogus, ieškantis pagalbos ir kaskart atsimušantis lyg į sieną, vargu ar ieškos pateisinimų, bandys suprasti, kad tasai suaugęs gal yra pavargęs, gal pats užspaustas sistemos, o gal jį kažkada taip pat skriaudė tėvai ar bendraamžiai.

„Teatras neturi pateikti atsakymų, – teigia jaunieji aktoriai, – jis tik užduoda klausimus. O atsakymus, kiekvienas savus, randa pats žiūrovas.“

Panašiai jie atsako ir į klausimą, ar tokios pjesės, kaip kartais baiminamasi, neskatina smurto ar patyčių. Tačiau vaivorykštukų manymu yra priešingai – pamačius kaip skaudžiai fizinis ar psichologinis smurtas veikia jo aukas, kokias baisias pasekmes jis gali sukelti, netgi skriaudikai turėtų susimąstyti. O ir patys aktoriai, scenoje pergyvenę juodžiausius gyvenimo scenarijus, sako, kad niekada nenorėtų jų pakartoti realiame gyvenime.

Dramas vaidinti įdomiau

Ši „Vaivorykštės“ grupė, kaip sako pati vadovė, „karantininė“ – į teatrą susirinkusi 2020 metais ir vėliau. 2020 metais grupės vyresnieji pastatė komediją „Angelas“, 2021 metais jaunesnieji – absurdo komediją „Uždarų durų naktis“, keletas iš šios grupės vaidino ir 2022 metais sukurtame spektaklyje „Heroinas“, o dauguma – 2023 metais pastatytame „Pabėgime į Akropolį“. Paklausti, ką labiau patinka vaidinti, komedijas ar dramas, visi vienbalsiai sutinka, kad dramas vaidinti daug įdomiau, o pasinerti į žiaurius ir skausmingus jų herojų išgyvenimus – patikimas būdas geriau suprasti ne tik aplinkinius, bet ir save.

Spektaklyje vaidina didelė Jurbarko gimnazistų grupė, ir kiekvienas savo vaidmenį kuria vis kitaip, savotiškai, tačiau įdomiai ir įtikinamai. Vis dėlto norėtųsi išskirti vieną aktorę – pagrindinę heroję Eglę vaidinančią Donatą Čyžaitę. Donata scenoje ne naujokė, iki tol ji jau vaidino dviejuose „Vaivorykštės“ spektakliuose, o dabar jos kuriamas jautrios, trapios, meniškos ir aplinkinių nesuprastos Eglės vaidmuo tiesiog sukrečia natūralumu, organiškumu ir tuo, kad jame nesimato nė mažiausios kruopelytės falšo. Atrodo, kad Donata scenoje ne vaidina, o gyvena. Ir šio įspūdžio nenublankina netgi repeticijos aplinka, kai veiksmas kartas nuo karto sustoja, režisierei įterpiant savo pastabas, o scena kartkartėmis netikėtai užtemsta ar nušvinta keista šviesa, nes prie spektaklio veiksmo derinasi šviesų inžinierius Gintaras Zareckas.

Birutė džiaugiasi ir buvusiais vaivorykštukais, laikas nuo laiko užsukančiais padėti režisierei. Būsimasis aktorius, studijuojantis Vilniaus kolegijoje, Matas Petraitis, LMTA II kurso teatro režisūros studentė Marija Vasiliauskaitė, fotografiją studijuojanti Akvilė Andriukaitytė, sugrįžę į Jurbarką, vis užsuka į teatrą ne tik pasikalbėti su vadove, bet ir padirbėti su dabartiniais aktoriukais, pasiūlo vienokį ar kitokį režisūrinį sprendimą, o Akvilės sukurta įspūdinga nuotrauka puošia spektaklio afišą.

Spektaklyje vaidina: Ignas Totoraitis, Kotryna Kiudytė, Diana Venskytė, Meida Babonaitė, Minėja Varaniutė, Liepa Urbaitytė, Karolina Lukaitė, Tomas Budrius, Rūta Zobielaitė, Donata Čyžaitė, Guoda Mickūnaitė, Deivina Zarankaitė, Ignas Račas, Ema Stūronaitė, Evita Vlkelytė, Kamilė Urbonaitė, Meda Kazlauskaitė, Tajus Kvedys, Airingas Povilaitis, Vesta Barboravičiūtė, Aura Tirlikaitė, Taja Meržvinskaitė, Nia Bialoglovytė.

Režisavo: Birutė Šneiderienė, Matas Petraitis, Marija Vasiliauskaitė, Akvilė Andriukaitytė.

Scenografija – Zigmo Morlenco, apšvietimas – Gintaro Zarecko.

Tad visus, kam įdomus tikras teatras, belieka pakviesti ateiti į Jurbarko kultūros centrą kovo 22 d., 18 val., ir patiems pasinerti į „Vaivorykštės“ aktorių sukurtą kitokį gyvenimą – pažvelgti į mėnulio veidą.