Tūkstantmetė vištų Lietuvoje istorija – nuo karaliaus stalo iki kasdieninės sriubos

Artėjant vienai didžiausių metų švenčių – Velykoms, prie stalo sutraukiančioms kelias šeimų kartas – dažnas šeimininkas kaip pagrindinį patiekalą ir stalo puošmeną renkasi keptą vištą. Šis paukštis Lietuvoje vertinamas nuo seno, rašoma pranešime spaudai.

Maisto istorikas, Vilniaus universiteto profesorius Rimvydas Laužikas dalinasi, kokius vištienos patiekalus prieš kelis šimtmečius rinkdavosi įvairių luomų atstovai ir kuo juos gardindavo.

Istoriko teigimu, šiandien mūsų šalyje populiariausia mėsa – vištiena – kelią į Lietuvą atrado daugiau nei prieš tūkstantmetį. Ant didikų stalų guldavę įmantriai paruošti prabangūs paukščiai, o eiliniai gyventojai savo meniu papildydavo tiršta vištienos sriuba. Anksčiau dažnas lietuvis vištas augindavo savo kieme. Šiandien vištieną dažniausiai atrandame parduotuvių lentynose, tačiau kaip seniau, taip ir dabar vertinama arti namų, Lietuvoje užauginta vištiena. 

„Dėl lengvo auginimo vištos labai greitai išpopuliarėjo. Jau viduramžiais tai buvo gausiausiai auginamas ir valgomas naminis paukštis. Kokios vištos buvo valgomos ir kaip paruošiamos, priklausė nuo namų turtingumo“, – senovės lietuvių mitybą apibūdina profesorius.

Didikų stalai lūždavo nuo vištienos 

Itin daug vištų maistui buvo suvartojama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvaruose.

„Pavyzdžiui, 1389 metų gegužės 16 d. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos pietums paruošti buvo panaudota: 1 avis, dvi paltys lašinių, 60 vištų, 6 paršeliai, 400 kiaušinių, 2 kumpiai, 2 puodai sviesto, pieno, grietinės, žirnių, sorų, svogūnų, grybų, petražolių, duonos, bandelių, 10 sūrių, alaus“, – duomenimis iš istorinių šaltinių dalinasi profesorius.

Vištieną valgė ne tik valdovai, bet ir garbingiausių, turtingiausių giminių atstovai.

„1596 m. balandžio 28 d. Radvilos pietavo su svečiais. Ta proga virtuvei buvo įsigyta: veršiukas, kalakutai, vištos, vištų kiaušiniai, žąsys, antys, kiaulienos šonkauliai, pastarnokai, petražolės, balandžiai, obuoliai virtuvei, barščiai, mairūnai, šalavijai, krapai, apelsinai virtuvei, kriaušaitės virtuvei, svogūnai, medus, žaliosios citrinos ir įvairios salotos, o desertui – apelsinai, obuoliai, kriaušės, slyvos“ , – vardina profesorius R. Laužikas.

17 amžiaus Radvilų virėjas gamino vištienos paštetus ir frikasus. Paštetais tuo metu vadinta tešloje kepta, prabangiais prieskoniais gardinta mėsa. Vištienos paštetas gamintas iš mėsos, pakepintos vyno, cukraus ir sviesto padaže, pagardintame cinamonu, gvazdikėliais ir pipirais. Vištienos frikasai – svieste su svogūnais pakepinta vištiena, pagardinta petražolėmis, pipirais, imbieru, vyno actu ir citrinomis, patiekta iš sultinio ir kiaušinių trynių pagamintame padaže.

„Dvaro virtuvėje vištiena buvo patiekiama ir pakankamai egzotiškuose deriniuose. Tai galėjo būti troškinys su vėžiais ar kepta višta su smulkintų silkių įdaru“, – virtuvės įmantrumą apibūdina profesorius.

Jo teigimu, 18 amžiuje Radvilų dvare Nesvyžiuje per metus buvo suvalgoma daugiau kaip 800 žąsų, per 100 kalakutų, beveik 500 ančių, 400 kaplūnų (sterilizuotų, specialiai nupenėtų gaidžių), ir daugiau nei 1500 vištų.

Puošdavo velykinį vienuolių stalą

Prašmatnūs paukštienos patiekalai buvo valgomi ir Lietuvos vienuolynuose, taip pat – per Velykas.

„1620 m. Lietuvos jėzuitų provincijos valgiaraštyje randame aprašytus Velykų pietus. XVII a. Lietuvos jėzuitai per Velykas pietums valgė kietai virtus kiaušinius, jautieną, barščius, veršieną, vištieną arba kaplūnus pilkšvai geltoname padaže su šafranu, žvėrieną, keptą avinėlį, keptas žąsis, vištas ir paršelį, ryžius su pienu ir skanų tortą“.

Paprasto lietuvio maistas

Valstiečių, o vėliau ir paprastų Lietuvos miestelėnų racione vištienos taip pat buvo gausu, nes XVII–XIX amžiais vištiena ir kiauliena buvo pigiausios mėsos rūšys. Šie paukščiai buvo itin dažnai sutinkami valstiečių tvartuose ir kiemuose. Ne tik dėl to, kad jas buvo lengva auginti, bet ir dėl to, kad jų mėsą buvo galima vartoti ištisus metus ir įvairiomis progomis.

„Valstiečio namuose vištos augintos kiaušiniams ir mėsai. Tuo metu nebuvo šaldytuvų, tad didesni gyvuliai buvo skerdžiami tik tada, kai šalta. Kas kita – vištos. Galima sakyti, kad jos buvo savotiškos vaikščiojančios maisto atsargos. Svečiui atvykus ar per darbymetį reikiant labiau mėsiškų valgių buvo lengva papjauti vištą ir pakankamai greitai paruošti pietus“, – pasakoja profesorius R. Laužikas.

Jo teigimu, paprasčiausias, daugeliui lietuvių prieinamas vištienos valgis buvo tiršta sriuba. Kaip tik tokią aprašė Liudvika Didžiulienė-Žmona 1911 metais. Profesorius pasidalino ano meto rašybos būdu užrašytu jos receptu:

„...Vištą, supjausčius, nuplauti ir prikaisti, užpylus du gorčių vandens truputį pasudyti ir virinti palengva, iki pasidarys tik pusė viralo; beverdant pridėti lauro lapelių, šaknų petruškų, bent tris morkus ir kruopų perlinių nepilną stiklą, Tada, jeigu labai nuvirusi arba nusekusi sriuba, reikia papildyti virintu vandeniu ir da pavirinti gerai. Kaip jau mėsa prigulinčiai minkšta, įpilti bliudan žiupsnelį petruškų lapelių, sudėti mėsą, užpilti sriubą ir nešti ant stalo…“