Knygnešio kelias. Vaikaitės prisiminimai

2023 metais minėjome 160 metų nuo 1863–1864 m. sukilimo pradžios – kilnaus, beatodairiško ir tragiško buvusios Abiejų Tautų Respublikos tautų bandymo išsivaduoti iš Rusijos imperijos gniaužtų. Prasidėjęs Lenkijoje 1863 metų sausio mėnesį sukilimas kruvinais mūšiais nusirito per visą buvusios ATR teritoriją, kol rusų kariuomenės buvo galutinai numalšintas 1864 m. rudenį. Viena iš šio sukilimo pasekmių buvo draudimas europinės imperijos dalies gubernijose spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus leidinius lotyniškomis raidėmis. Draudimas galiojo iki 1904 m. ir pagimdė niekur kitur pasaulyje negirdėtą reiškinį – knygnešystę.

Ilgainiui Lietuvoje neliko nei vieno miestelio ar bažnytkaimio, kur nebūtų galima įsigyti lietuviškos spaudos. Ištisą platintojų armiją sudarė zakristijonai, škaplierininkai, pamaldžios moterėlės ir vienuolės. Apie veiklos mastą kalba skaičiai:  vien tik 1900–1902 m. caro valdžiai pavyko konfiskuoti net 56 tūkst. spaudinių.

Knygnešiai, sulaikyti prie tuometinės Vokietijos–Rusijos sienos, caro žandarų buvo mušami, kankinami, o pastebėti ir nesustoję – šaudomi vietoje. Sugautus ir nuteistus knygnešius dažniausiai tremdavo į Sibirą, kartais – į Mogiliovo, Smolensko sritis, sodindavo į kalėjimą nuo 1 iki 5 metų.

Apie vieną iš šių didvyriškų žmonių, likimo valia gimusį beveik kartu su Spaudos draudimu ir paaukojusį savo gyvenimą lietuviškam žodžiui, pasakoja jo vaikaitė, buvusi gimtosios kalbos mokytoja Vida Švedaitė.

„Sėdžiu savo kambaryje ir sklaidau nuo laiko pageltusius lapus. Ir rašysena gerai pažįstama. Tai mano mamos Janinos užrašyti prisiminimai apie jos tėvą, mano senelį, knygnešį Juozą Švedą. Nors senelis buvo Šakių rajono gyventojas, bet jis dirbo ne sau, ne savo parapijai, bet visai Lietuvai, siekė, kad po ją plačiai sklistų dvasios šviesa.

Juozas Švedas gimė 1863 m. rugsėjo 26 d. Bliuviškių kaime Griškabūdžio valsčiuje (dabartinis Šakių rajonas) valstiečių šeimoje. Šeimoje iš viso augo 9 vaikai, gyvenimas buvo sunkus, todėl jiems anksti teko savo rankomis pelnytis duonos kąsnį. Tėvo brolis Adomas miestelyje turėjo 3 ha žemės. Jis savo šeimos neturėjo, todėl pas save gyventi priėmė Juozuką – jį leido mokytis ir mylėjo lyg savo vaiką. Būdamas gabus muzikai, Juozas tapo vargonininku.

Ilgą laiką jis vargonininkavo Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčioje. Graži medinė aštuoniakampė bažnytėlė, kurioje kvepėjo smilkalais, gaudė vargonai ir toli sklido giesmės, skleidė miesteliui Dievo ir gamtos didybę. Muzika jaunąjį vargonininką gaivino, kėlė jo dvasią dideliems darbams.

Juozas ne tik puikiai grojo vargonais, bet ir iš Tilžės nešė Lietuvon uždraustą spaudą, maldaknyges. Jis gerai mokėjo lenkų, rusų, vokiečių kalbas. Jo parneštas knygas platino brolis Antanas, tuo metu dirbęs Griškabūdžio valsčiaus sekretoriumi. Daug spaudos patekdavo pas Joną Jablonskį, vietinių gyventojų vadintą Rygiškių Jonu.

Juozas su broliu dažnai kalbėdavo: „ateis šviesus rytas, tik reikia už jį pakovoti“. O kovoti su caro pakalikais tekdavo ir kasdieniniame gyvenime. Klebonui paliepus, per pamaldas choras turėdavo giedoti giesmes, kad būtų sugrąžinta baudžiava. Bet Juozas ir choras giedodavo priešingai. Tai tęsėsi tol, kol klebonas susigaudė, apie ką jo bažnyčioje giedama, ir įširdęs paskundė vargonininką žandarams. Kai jo namelį apsupo kazokai, Juozas bandydamas pasislėpti įlindo į dūmtraukį. Caro žandarai, matyt, patingėjo stropiai iškrėsti namus ir nieko neradę išvyko atgal.

Antrą kartą jo ieškodami žandarai raiti įjojo į Griškabūdžio bažnyčią per mišias, bet tą sekmadienį vargonavo brolis Antanas. Kilo didžiulė sumaištis. Žmonės, šaukdami: „Žandarai atjoja! Žandarai atjoja!“, bėgo į bažnyčią, o kiti, buvę viduje, veržėsi laukan. Žandarai su arkliais sužalojo keletą žmonių.

Už knygų gabenimą Juozą žandarai buvo skaudžiai sumušę, kankino ir išvežė į Gardino kalėjimą. Grįžęs iš kalėjimo jis artimiesiems pasakodavo apie šaltas kalėjimo sienas, apie grubią prievartą, slėgusią jo gyventojus. Tačiau ši patirtis Juozo neišgąsdino – jis vėl grįžo savo išvaikščiotais takais į Rytprūsius nešti lietuviškų knygų.

Gabenant uždraustą spaudą teko ir žvarbią dieną plaukti per Šešupę, nešant rankoje drabužius, pasislėpus laukti, kol pasibaigs sargybos pamaina. Pasakodavo, kad slėpdamasis nuo žandarų, jis mėgdavo stebėti gamtą: atsiguldavo ant žemės ir įsižiūrėdavo į medžių viršūnes, į mėlyną ar žvaigždėmis nusėtą dangų.

Antrą kartą suimtas pateko į Smolensko kalėjimą, iš kurio pagaliau paleistas, namo grįžo pėsčiomis nes traukiniai buvo užkimšti pabėgėliais iš Rusijos gilumos.

1914 metais Juozas sukūrė šeimą. Po metų gimė sūnus Zigmas, deja, teišgyvenęs tik trejus metus.

Negaliu pamiršti ir didžiausia senelio pagalbininke tapusios jo žmonos, savo močiutės Onutės. Senelio žmona buvo jautri, rūpestinga, akyla, pastabi ir švarą mėgstanti moteris, gera šeimininkė. Ji kepdavo labai skanią duoną. Jos namuose duonos kepalas gulėjo garbingiausioje vietoje, uždengtas švaria drobule. Nors patyrė daug vargo ir kančių, ji nepalūžo gyvenimo kelyje ir kiek galėdama stengėsi palengvinti vyro Juozo ir dukters Janinos gyvenimą.

Senelis artimai bendravo ir draugavo su žymiais mūsų krašto žmonėmis. Mama sakė mačiusi prie klėtelės kartu su Juozu sėdintį Joną Basanavičių. Pas jį ateidavo Jonas Jablonskis, jo brolis Antanas. Yra išlikusi įspūdinga Antano Jablonskio nuotrauka. Senelis pažinojo ir Vincą Kudirką, kuris kartu su juo grodavo. Juos siejo bendri siekiai ir muzika, darbas savo tėvynės labui. Tokia buvo senelio kasdienybė.

1921 metų vasario 2 dieną senelis paskutinį kartą nuėjo į bažnyčios raštinę, paėmė metrikų knygą ir užrašė savo dukters Janinos gimimo datą. Su jį persekiojusia bažnyčia daugiau nebenorėjo turėti nieko bendro. Grįžo jam dėdės Adomo padovanotos žemės, nors gyvenimo prasmę sudarė muzika ir knygos.

Deja, kalėjimuose patirtos kančios palaužė sveikatą, tačiau senelis net sunkiai sirgdamas nemėgo guostis. Jis vis sakydavo, kad reikia gyventi, kovoti už kiekvieną pragyventą dieną.

Poilsiui pasirinko vietą Griškabūdyje, tikėdamasis, kad čia jo kapą aplankys dar gyvi draugai ir pažįstami. Mirė senelis 1937 metų vasario 14 dieną. Palaidojo jį per neįprastai trumpą laiką – kitą dieną, nes Vasario 16-ąją kunigai į kapines nelydėdavo.

Laidotuvių dieną pikti vėjo gūsiai siautėjo medžių viršūnėmis. Mamai atrodė, kad pati gamta norėjo palydėti knygnešį į amžinąją kelionę.

Kol gyva kalba, tol gyva ir tėvynė. ir kiekvienam lietuviui ji pati gražiausia, kaip ir motina, kuri didžiausios meilės verta. Ji gyva ir miško šlamėjime, ir vėjo ošime.

Štai užverčiu dar vieną prisiminimų puslapį, bet jo vaizdai ir mintys vis dar čia. Viskas šalia: senelio realybė, tragiška ir be galo sunki bei skaudi gyvenimo istorija.

O Laikas vis bėga ir viską nusineša, dar kartą įrodydamas mums savo pranašumą. Lieka tik laiko ir vėjų nugairinti kryžiai ir mūsų prisiminimai. Ačiū už tai visiems tautos knygnešiams, o labiausiai – nežinomiems“.