Laukdama Velykų biblioteka pasipuošė šiaudinių sodų ekspozicija

Įžengus į biblioteką, nori nenori tenka pakelti akis į viršų, nes Velykas ji pasitinka ypatingai pavasariškai pasipuošusi – jos erdvėse nušvito kelios dešimtys unikalių šiaudinių sodų, atkeliavusių iš visos Lietuvos.

„Pavasario sodų“ ekspozicija bibliotekos erdves pavertė savotišku mini muziejumi. Čia eksponuojami iš įvairiausių šalies regionų atkeliavę kabantys sodai: iš Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos, Vilniaus krašto, iš kur, beje, šiaudinių sodų atkeliavo daugiausiai. Parodoje eksponuojami Arvydo Baranausko, Danutės Norvaišienės, Rasos Ivanauskienės, Jūratės Matuzonienės, Aušros Steikūnienės, Rasos Gelčienės, Jurgio Gelčio (10 m.), Viktorijos Bitinaitės-Stankevičienės, Linos Žaliauskienės, Laimos Gegužytės-Saviščevienės ir kt. rišti darbai.

Tarp eksponatų – ir žinomos tautodailininkės Marijos Liugienės rišta puošmena. M. Liugienė sodus riša jau 40 metų, tad pažįsta visus, užsiimančius šia unikalia veikla ir daug gali papasakoti apie šiaudinių sodų prasmę. Pasak jos, šiaudinius sodus riša daug įvairių amatų įvaldę, aktyvūs, šviesūs žmonės, nes sodą gali rišti tik su geromis mintimis, kitaip šiaudai lūžta. Teigiama energija būtina ne tik šiaudus rišant, bet ir ateinant į namus, kur kabo sodai. Tikima, kad sodai sukasi tik ten, kur yra geros energijos.

Kai kuriuose regionuose sodus vadindavo vėlių ar protėvių nameliais ir tikėdavo, kad mirusiųjų vėlės per didžiąsias metų šventes sugrįžta ir juose ilsisi, laimindami ir tuos namus, ir derlių. Senoliai tikėjo, kad būtent tada, kai aplanko vėlė, ir sukasi sodas.

O ką pasakytų senoliai tiek daug sodų vienoje vietoje pamatę? „Labai nusistebėtų ir susižavėtų“, – šypsosi Marija, nes senovėje sodybose paprastai kabėdavo po vieną sodą, kuris būdavo kabinamas garbingiausioje vietoje, virš stalo, prie šventųjų paveikslų. Sodai buvo rišami ir kabinami namuose ne tik dėl grožio. Buvo tikima, kad šiaudų sodai namams suteiks darnos, harmonijos ir sveikatos.

Tautodailininkė M. Liugienė gali daug ir ilgai pasakoti apie įvairias tradicijas, susijusias su šiaudiniais sodais, pavyzdžiui, kupiškėnų vestuvėse sodas yra vaduojamas, dovanojamas jauniesiems ir saugomas visą gyvenimą – net ir sugadintas neišmetamas.

Pasakodama tautodailininkė pasidžiaugia, kad išsipildė viena jos svajonė – 2023 metais šiaudinių sodų rišimas įtrauktas į UNESCO paveldą. Marija prasitarė ir apie kitą savo svajonę – norėtų atidaryti tik šioms kabančioms šiaudinėms puošmenoms skirtą muziejų. O kol toks muziejus bus įkurtas laikinai jo funkciją atliks Jurbarko biblioteka.