Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąraše – ir šiupinio šventės bei kafijos gėrimo kultūra Mažojoje Lietuvoje

Į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą šiais metais įtraukta nemažai bendruomenių puoselėjamų tradicijų ir jas išsaugančių veiklų – sąvadą papildė net vienuolika reiškinių – tiek praktikuojamų visoje Lietuvoje, tiek nedidelėse bendruomenėse.

Iš kartos į kartą perduodamos tradicijos – ypač vertingų žinių apie krašto kultūrinę įvairovę, žmonių kūrybingumą ir pasaulėvaizdį lobynas. Juo siekiama ne tik užtikrinti daugialypį paveldo išsaugojimą, bet ir skleisti žinią apie Lietuvoje gyvuojančias savitas kultūros tradicijas ir jų išsaugojimo praktikas.

Šį kartą sąvadą papildė Gintaro gaudymas Lietuvos pajūryje, Klojimo teatro tradicija Tautkaičių krašte, Lietuvos heraldikos tradicija, Lietuvos žydų (litvakų) jidiš tarmės vartosenos tradicija Lietuvoje, šiupinio šventė Mažojoje Lietuvoje, Šukionių kaimo Mojavos (Gegužinės pamaldos), tradicinis žmogaus ir miško ryšys Lietuvoje, Šv. Marijos Magdalenos atlaidai Veiviržėnuose, arimo arkliais tradicijos gaivinimo Lazdijų krašte ir kafijos gėrimo kultūros gaivinimo Mažojoje Lietuvoje praktikos bei lietuviškos pirties akademija.

Mažosios Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose nuo XVIII a. minimas šiupinys – archajinės kilmės apeiginis valgis, verdamas iš žirnių, kruopų, bulvių, įdedant kiaulės galvą, kojas, uodegą. Vokišku pavadinimu schuppnis jis buvo paplitęs kaip lengvai gaminamas ir sotus keliauninkų valgis Rytų Prūsijos užeigų namuose.

Šiupinys minimas ir K. Donelaičio „Metuose“. Gamintas per šventes (ypač Užgavėnes, Kalėdas), darbų pabaigtuves. Klaipėdos krašte buvo valgomas užgeriant kava arba alumi.

Po 1990 m. Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ atgaivino Šiupinio šventę Klaipėdoje. Tradiciškai ji vyksta kasmet įvairiose Klaipėdos, Šilutės, Priekulės ir kt. bendruomenėse, evangelikų liuteronų parapijose. Šiupinio vakarai jau pradėjo rengti ir Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras.

Kafijos gėrimo kultūra – Mažosios Lietuvos regionui būdinga šeimos ir bendruomeninė tradicija, susijusi su šio lietuvininkų tradicinio gėrimo gaminimo, ruošimo ir vartojimo papročiais. Į šį regioną iš Vokietijos atkeliavusią kavą (tarmiškai kafiją) lietuvininkai pradėjo gerti XVIII a. antroje pusėje. Šeimos, giminės, draugų susitikimas prie kafijos puodelio vadintas palaunage (valgis tarp pietų ir vakarienės, pavakariai). Kafija ruošta iš pirktinių kavos pupelių ar vietinių žaliavų (ąžuolo gilių, morkų, cikorijų, miežių, kviečių ar rugių). Šiomis dienomis gražia tradicija tapo vaišinimasis kafija per kultūros renginius ir bendruomenių suėjimus.

Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centre Smalininkuose ir Viešvilėje kasmet rengiamos kafijos dienos ir vakarai, o 2022 m. smalininkietė Zita Sakavičienė išleido knygelę „Kviečiu puodelio kafijos“, kurioje sudėti tradiciniai autentiški Mažosios Lietuvos receptai.

Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas – nuo 2018 m. pradėtas ir nuolat atnaujinamas Lietuvoje puoselėjamo nematerialaus kultūros paveldo sąrašas. Sąvado duomenų valdytojas yra Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, o tvarkytoja – Lietuvos nacionalinis kultūros centras.

Į sąvadą įtraukti Lietuvoje išlikę unikalūs, istoriniu, kultūriniu, etnologiniu ir kitais požiūriais vertingi, bendruomenėms reikšmingi nematerialaus kultūros paveldo elementai. Šiuo metu sąvade yra 66 patys įvairiausi reiškiniai – nuo Lopšinių ir vaikų migdymo tradicijos Lietuvoje  iki VU Fizikos fakulteto studentų šventės FiDi – Fiziko dienos.