Pasisemti žinių ir išminties – į pasauliniu lygiu saugomą aukštapelkę

Taip jau nutinka, kad kiekvieną kartą iš Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato parsivežame skirtingas istorijas, nors pasakotojas – lankytojų centro administratorius Saulius Bartminas – tas pats, o lankytojų centro ekspozicija (tiesa, gana neseniai atnaujinta) ir pažintinis takas menkai kuo keičiasi. Vis tik, kaskart svečiuodamiesi ką nors naujo sužinome, mat pasakojimo temas sufleruoja ir patys lankytojai, ir metų laikai, oras ir netgi datos. Šį kartą papasakosime apie pelkes ir šlapynes, mat patys apie jas daug ką sužinojome, apsilankę rezervate vasario 2-ąją, kuomet minima Pasaulinė pelkių diena.

Ta proga gamtininkas Saulius sukvietė visus norinčius į specialiai šiai dienai skirtą renginį, kuriuo „Mūsų laikas“, žinoma, susidomėjo. Viliojo galimybė pasivaikščioti pažintiniu Artosios aukštapelkės taku, kuriame smagu įvairiais metų laikais. Ir tąkart pasivaikščiojome po, rodos, pavasarėjančius orus pranašaujančią pelkę, bet prieš tai išklausėme visos paskaitos apie įvairias šlapynes: kaip jos susidaro, kuo svarbios, kaip ir kodėl jas reikia saugoti.

Klausėmės pasakojimo susėdę lankytojų centro ekspozicijų salėje, ant laiptelių, kuriuose paslėpta gausybė gamtos eksponatų. Kokie jie – dabar nepasakosime, nes tam reikėtų atskiro straipsnio. Šįkart – apie tai, ką išgirdo nedidelis gamtos mylėtojų būrelis: keletas redakcijos darbuotojų ir iš kaimynystės, Kunigiškių kaimo (Tauragės rajone), atvykusių gyventojų grupelė, kaip paaiškėjo, suagituoti aktyvios vietos bibliotekininkės.

Gamtininko pasakojimas buvo ilgas, ir sužinojome išties daug. Pirmiausia, kodėl būtent vasario 2-oji yra pasaulinė pelkių diena ir kas yra RAMSAR, su kuriuo ši diena yra tampriai susijusi. Paaiškėjo, kad vasario 2-oji Pasauline pelkių diena paskelbta 1996 metais, minint 25-ąsias Ramsaro konvencijos pasirašymo metines – ši buvo pasirašyta 1971 metais Irano mieste Ramsare. Pilnas konvencijos pavadinimas – Jungtinių tautų konvencija dėl pelkių, turinčių tarptautinę reikšmę, ypač vandens ir pelkių paukščių apsaugai. Tai tarptautinė sutartis, kuria įsipareigojama saugoti ir atsakingai naudoti pasaulio pelkes ir kitas šlapynes, kurios yra svarbi retų augalų ir gyvūnų buveinė, daro įtaką klimatui, vietovės ekosistemai ir pan. Naujausiais duomenimis, šią Konvenciją pasirašiusios dauguma pasaulio šalių – 172, kuriose yra per 2400 Ramsaro konvencijos objektų. Prie šios konvencijos Lietuva prisijungė 1993 metais. Joje pasaulinės reikšmės saugomomis vietovėmis priskirtos septynios šalies teritorijos: Čepkelių, Kamanų ir Viešvilės gamtiniai rezervatai, dalis Žuvinto biosferos rezervato, Nemuno deltos regioninis parkas, Girutiškio pelkė ir Adutiškio-Svylos-Birvėtos šlapynių kompleksas. Kaip žinia, Viešvilės rezervate yra viena seniausių Lietuvoje Artosios aukštapelkė.

Ne tik Ramsaro pavadinimą įsiminėme (maža, kur šios informacijos gali prireikti). Įsiminė ir dažnai kartotas šlapynės terminas, mat pelkė yra tik viena iš šlapynių rūšių, o pasauliniu mastu saugomi ir tokie objektai kaip užliejamos pievos, lagūnos, žuvininkystės telkiniai ir net kūdros. Pelkes reikia saugoti ir tam yra daug ir rimtų priežasčių. Ko gero, reikšmingiausia – pelkės sugeria du kartus, o kai kurių šaltinių teigimu ir penkis kartus daugiau anglies dvideginio nei viso pasaulio miškai. Negyvi augalai „užrakina“ anglies dvideginį, kuris gali būti taip „įkalintas“ tūkstančius metų. Jį išlaisvina žmogus, kasdamas pelkėse durpes – anglies dvideginis, pasak Sauliaus, tarsi iš atkimšto šampano butelio iššauna į paviršių. „Taip prisidedame prie žemelės šiltinimo“, – paaiškina gamtininkas.

Pasirodo, pelkės natūraliai išskiria ir kitokių medžiagų – nedidelius kiekius metano, kuris kildamas į paviršių ir susidūręs su deguonimi užsidega. Būtent tą degantį metaną senoliai vadino žaltvykslėmis, apgaulingomis pelkių ugnelėmis paklaidinančiomis žmones. Dabar Artosios pelkėje niekaip nepasiklystume – kaip žinia, į šią šlapynę galima patekti tik su rezervato specialistu ir tik žingsniuojant pažintiniu metalo konstrukcijų taku. Nieko keisto – rezervatas yra griežtai saugoma teritorija, kur žmogus tėra svečias.

Saugoma ir pati pelkė, kuri, pasak Sauliaus, yra gyvas organizmas, gyvenantis pelkių režimu. Linksmai paaiškina, kad jei pelkė ilgus metus būtų filmuojama, pamatytume, kaip keičiasi jos kraštovaizdis prisitaikant prie gamtos sąlygų.

O gamtos sąlygas, pasirodo, galima prognozuoti. Pasak Sauliaus, paprastai Lietuvoje per metus iškrenta iki 900 mm kritulių. Šį rudenį ir žiemą tų kritulių iškrito jau tiek, kad gamtininkas prognozuoja artėjančią labai stiprią sausrą, kas tikriausiai nudžiugins miestiečius, laukiančius karštos vasaros. Gamtininkas atkreipia dėmesį, kad sausringų metų šiose vietose būta ir anksčiau – dar XIX amžiuje užfiksuoti klimatologų duomenys rodo, kad pelkei teko išgyventi ir ilgokai užsitęsusias sausras.

Galima prognozuoti ir tai, kaip gali keistis rezervato ir pelkės vaizdas – po kelių tūkstančių metų gali nebelikti vieno iš rezervato ežerų. Kaip žinia, Viešvilės rezervato teritorijoje šiuo metu yra du – Gličio ir Buveinių – ežerai. Prieš maždaug 8 tūkstančius metų šioje teritorijoje buvo trys ežerai – tarp jų ir dabartinis Gličio, kuris buvo gerokai didesnis. Laikui bėgant jis „susitraukė“ (panašu, kad ir toliau nyks), o kito ežero apskritai nebeliko. Gamtininkas atkreipia dėmesį, kad Buveinių ežeras yra gerokai jaunesnis nei Glitis, o jo susidarymo kilmė kitokia. Dar reikia žinoti, kad rezervato, kaip ir viso šio krašto kraštovaizdį formavo ledynai, čia slūgsoję prieš 14 tūkst. metų ir atsitraukę maždaug prieš 8 tūkst. metų.

Nežinia, kaip čia viskas atrodys po dar kelių tūkstančių metų, bet pelkių augalija tikrai prisitaikys. Užtenka pažvelgti į pušaites – rodos, mažutės, o paaiškėja, kad jau šimtametės, mat joms tenka maitintis tik lietaus vandeniu. Mat durpių sluoksnis čia susidaręs toks, kad augalai nepasiekia gruntinio vandens. Saulius siūlo įsivaizduoti duonos kepaliuką (tokios formos yra aukštapelkė), kurioje visa augalija maitinasi tik lietaus vandenimi. Štai kodėl pušų šaknys primena kablius – tai gamtininkas pademonstruoja pažintiniame take, kur šalia apžvalgos aikštelės turi specialiai šiam tikslui paruoštą jau išrautą pušaitę. Jos šaknis ne tiesi kaip įprastų pušų, kurių šaknys skverbiasi gilyn, o užsisukusi į viršų, nes taip „gaudo“ deguonį ir vandenį. Be to, pelkių pušaičių ir spygliukai trumpesni nei miško pušų.

Gaudėme ir mes, tarsi tos pušaitės deguonį, kiekvieną gamtininko žodį, tik ne viskas atminty liko (žmogus irgi turi prisitaikyti). Įstrigo tokie faktai, kurie gal ir nėra susiję su pelkėmis, bet pasirodė įdomūs. Apie endemines rūšis – gyvūnus, gyvenančius tik tam tikroje teritorijoje. Lietuvoje toks yra Platelių sykas – žuvis-ledynmečio reliktas, gyvenanti Platelių ežere. Arba kad Jūros upėje, ties Taurage reikia būtinai susirasti vandeninę mėtą, kurios arbata nepalyginamai skanesnė už sukultūrintos mėtos arbatą. Apie plaukuotuosius beržus, kuriais augančiais pelkėje gamtininkai nesidžiaugia, bet ir kirsti nedrįsta, nes vieną nukirtus, vietoje jo visas beržų sąžalynas pelkėje sužels ir dar daugiau vandens išgers – o tai, kaip jau supratote, yra blogai.

Tai ir dar daugiau sužinojome paskaitos metu. O kur dar susitikimo desertas – apsilankymas čia pat įsikūrusiame kurtinių veislyne, kur per stiklą galėjome pasigėrėti šiais gražuoliais ir išgirsti pasakojimą apie šiuos sudėtingo charakterio ir likimo paukščius (dar vienas atskiras straipsnis). Viešnagę veislyne primena dovana – galėjome pasiimti kurtinio patelės ir patino plunksnas, kuriomis nešini patraukėme pažintiniu taku.

O įžengus į mišką kalba visada pasisuka ir apie vilkus, Sauliaus švelniai vadinamus pilkučiais. Pasaulinę pelkių dieną pilkiai apie save pamiršti neleido – einant miško taku gamtininkas stabtelėjo, atkreipdamas dėmesį į tik jam vienam įskaitomą vietą. Rodos, šiek tiek pakapstytos samanos, ko būtume nė nepastebėję. Paaiškėjo, kad čia vilkas taip pasižymėjo teritoriją. Žinia apie prabėgusį vilką mūsų, žinoma, neišgąsdino. Saulius daug visko įdomaus apie šiuos miško žvėris papasakojo. Bet apie tai – kitą kartą. Arba patys nuvažiuokite ir gamtininko pasakojimo pasiklausykite.