Milžinų pėdsakai veda į Sandros meno namus

Artėjant Tarptautinei gido dienai apsilankėme viename iš išskirtinių Jurbarko miesto turistinių objektų, apie kurį, kartais atrodo, daugiau žino atvykstantieji nei vietiniai – Sandros meno namuose. Įsikūrę neišvaizdžiame Naujamiesčio penkiaaukštyje, buvusiame bendrabutyje J. Žemaitės gatvėje, šie namai dvelkia paprastumu ir jaukumu: virtuvė, kabančios supynės, didelis stalas, daug paveikslų, o kambario kampe stovi... milžino šlepetės.

Mus pasitinka pati Sandros namų savininkė Sandra Mielkaitytė ir su ja bendradarbiaujanti gidė pedagogė Birutė Pauliukienė, pasiryžusios papasakoti ne tik apie žagarėlių „Mamutės auselės“, receptą, bet ir apie kitas veiklas, viliojančias tiek miestelėnus, tiek atvykėlius.

Turistai važiuoja autobusais

Sandra prisimena, kad kartą teikdama projektą (o jų yra pateikusi ne vieną) išgirdo pesimistišką repliką: „ir kas ten pas tave ateis“, tuomet ji atkirtusi, kad pas ją važiuos autobusais.

Pranašiški žodžiai išsipildė. Į Sandros meno namus važiuoja netgi dviaukščiais autobusais turistai iš visos Lietuvos: Alytaus, Kauno, Šiaulių, Vilniaus, Vilkaviškio... O šiemet jau laukiama ir užsieniečių –svečių iš Estijos.

Į pačių įvairiausių veiklų bei edukacijų kupinus namus atvažiuoja ne tik moksleiviai, bet ir suaugusieji, šeimomis, švenčia čia gimtadienius ir įvairias šventes. Sandra savo meno buveinę todėl ir pavadino namais, nes ši vieta kuriama lyg namai, kur galima grįžus iš ekskursijos pasigaminti maistą, arba suvalgyti savo atsivežtąjį, pasigaminti suvenyrų ar papuošalų. „Darome viską, kad pabuvę čia išsineštų džiaugsmą“, – sakė Birutė ir Sandra.

Auselės – čempionės

„Gyvenime nekišiu nagų prie maisto“, – taip Sandra galvojo anksčiau. Tačiau dabar ant stalo garuoja moterų pagamintos ypatingos arbatos, kurių sudėtyje – ir svogūno lukštai, ir beržo lapai, o Birutė jau pasiruošusi kepti auseles. Tas pačias, kurios savaitgalį prieš Užgavėnes Panemunės pilyje vykusiame čempionate laimėjo „Metų žagarėlio“ titulą. Birutė pasakoja, kad tokius žagarėlius įvairiomis progomis kepdavo jos močiutė, vėliau – jos mama, tad ir pavadino juos „Mamutės auselėmis“. Tai buvo šventinis desertas, kurį Birutės mama gamindavo laukdama svečių ar tuomet, kai Birutė grįždavo namo į Kazlų Rūdą. Auselių mama prikepdavo ir išlydėdama Birutę bei jos brolį į mokslus Vilniuje, tačiau tuomet, juokiasi Birutė, juos retai pavykdavo į Vilnių nusivežti – didžiausias maišas būdavo dar traukinyje ištraukiamas ir suvalgomas.

Auselių receptas paprastas. „Galima šaldytuvą išsivalyti“, – sako Birutė. Čia sudedami ir varškės likučiai, ir kiaušiniai, kefyras, miltai, kepimo milteliai, vanilinis cukrus. Bet ne ingredientai svarbiausia. Pasak Birutės, svarbiausia –  gerai išminkyti ir tešlos neišvarginti. „Reikia prie maisto liestis ramiai, lėtai ir negalima minkyti kumščiais“, –  dalinasi patirtimi.

Viską išmaišius, išminkius ir iškočiojus storoką blyną, jį reikia supjaustyti rombiukais bei įpjauti vieną šoną, kad būtų galima suformuoti „auseles“. Tada iškepę žagarėliai atrodo kaip zuikio ausys. Žagarėlių čempionate Birutė labiausiai apsidžiaugė, kai istorikas dr. Rimvydas Laužikas patvirtino jos rastą informaciją, kad „zuikio auselėmis“ buvo vadinami Vokietijoje kepami putlūs pyragėliai, iš kurių ir kilo Lietuvoje vartojamas auselių pavadinimas.

Šių putlių auselių (dabar jau turinčių čempionių titulą) kepimo edukacija labiausiai ir vilioja turistus. O vaikams ypač patinka cukraus pudrą barstyti.

Įvairiausios veiklos – visokiems skoniams

Iškepusios auselės tirpo burnoje, o Sandra ir Birutė ėmė pasakoti apie kitas savo veiklas. Sandra džiaugėsi, kad į jos namus specialiai atvažiuoja Kauno mokyklų mokiniai. Tačiau teko rimtai pagalvoti, ką būtų galima daugiau pasiūlyti vaikams, juk vien tik dėl edukacijų vargu ar jie čia važiuotų. Teko mokytis gaminti ką nors skanaus – taip atsirado auselių edukacija. Pastato rūsyje įrengta žaidimų erdvė. Čia galima pasigaminti suvenyrą ar aksesuarą naudojant emalio keramiką.

Pasak Sandros, turistai čia gauna visą kompleksą pramogų, o vienu metu galima priimti 50 žmonių. „Ir nėra jokios problemos dėl blogo oro“, – džiaugėsi moterys.

Jų siūlomos programos skirtos moksleiviams, darbo kolektyvams, šeimoms ar draugų kompanijoms. Be to, visada galima suderinti laiką ar poreikius.

Milžinų pėdsakų randa visur

Birutė prisimena, kad kartą į edukacijas atvyko jos kurso draugė su mokiniais iš Anykščių ir paprašė jos parodyti mokiniams keletą rajono lankytinų objektų. Ekskursija mokiniams tada taip patiko, kad dėkodami jie netgi plojo, o tai, pasak Birutės, įvyksta labai retai. Aplinkybės taip sutapo, kad po savaitės Birutė ėmė lankyti gidų kursus ir dabar jau profesionaliai gali pristatyti turistams įžymias mūsų rajono vietas.

Nauja gidė paruošė programą ir su turistais Jurbarko krašte ieško... milžinų pėdsakų. Ekskursijas ji pradeda Vinco Grybo memorialiniame muziejuje, kurio kieme stovi legendiniai milžinai Juras ir Barkus, suteikę vardą ir mūsų miestui. Visi kiti jos ekskursijos objektai taip pat susiję su milžinais. Tai ir gamtos jėgos, ir mitinės būtybės, ir realūs žmonės, atlikę milžiniškus darbus.

Birutė pasakoja, kad ieškodama informacijos ekskursijai, sužinojo, jog Jonas Žemaitis-Vytautas save vadino Milžinu, jog ilgiausią Lietuvoje tiltą kažkada vienas veikėjas pavadino gelžbetoniniu milžinu, žengiančiu per Nemuną, jog skulptorius V. Grybas milžinu vadino Simono Daukanto skulptūrą, kurią kūrė patalpoje tarsi sulindęs į bato aulą.

Birutės nuomone, Jurbarko kraštas apima viską, kas šalia Jurbarko, tad į jos ekskursijas įeina ir kita Nemuno pusė, kurioje gyvenęs milžinas Barkus, ir Sudargas su milžiniškus darbus dariusiais knygnešiais. O po ekskursijos turistai kviečiama kepti „Milžinų žagarėlius“, kuriuos kepant reikia milžiniško kruopštumo.  Sandrai ir Birutei smagu stebėti žmones, vyrus ir moteris, švenčiančius gimtadienius, kai kelios kartos dūksta miltuose –  ir vaikai, ir anūkai, ir močiutės.

Neseniai jos padėjo gaminti ir „Milžinų užkandį“,  greitai milžino pėdsakai ir jo batai papuoš ir pievelę šalia pastato.

Sudominome? Jei taip, ateikite į J. Žemaitės gatvę Jurbarke paieškoti milžiniškų pėdsakų, nuvesiančių jus į Sandros meno namus.