Žygis po būsimą sengirę: šernų gulyklos, elnių apgraužtos eglės ir „vilkų“ kauksmas (nuotraukos)

Neseniai socialiniuose tinkluose pasidalinta žinia, kad „Sengirės fondas“ įgyvendino per 2023 m. užsibrėžtą tikslą globoti 100 ha senųjų biologiškai vertingų miškų – jų nupirkta jau beveik 119 ha. Pasirodo, paskutinis fondo pirkinys – Jurbarko rajone esantis Rūstekonių Bajorkalnio miškas. Sužinoję, kad sausio 20 dieną fondas organizuoja ekskursiją po šį mišką, paskubėjome į ją užsiregistruoti. Buvo labai įdomu, kokie gamtos lobiai slypi panemunės kalvoje.

Tas šeštadienis, jei prisimenate, šviesiu dangumi ir gražiu oru nelepino: laikas nuo laiko drėbė sniegas, dėl stipraus vėjo retkarčiais pereinantis į pūgą, šalta, tiesa, nebuvo tačiau kelias pasitaikė labai slidus, o sniego paklotas vis gilėjo. Beje, šios smulkmenos ekskursijos dalyvių, kurie atvyko ne tik iš Jurbarko ar Viešvilės, bet ir (didžioji dauguma) iš Kauno bei Vilniaus, nesulaikė – susirinko gražus daugiau nei 20 didelių ir mažų žygeivių būrelis, pasiryžęs paklajoti sniegingais Nemuno šlaitais. Tarp susirinkusiųjų – „Sengirės fondo“ komanda, mokslininkai, gamtininkai ir šiaip miškų mylėtojai, tokie kaip mes.

Kaip pastebėjo Bajorkalnio patriotas ir saugotojas, vietos gyventojas Arvydas Sviderskis, ekskursijos dalyviams pasisekė, nes sniegas uždengė ir visas ne itin malonias šios vietovės „grožybes“. Pasirodo, gamtiniu ir istoriniu požiūriu svarbi vieta yra tapusi panemune keliaujančiųjų tualetu bei (čia, jau, ko gero, daugiau vietiniams gyventojams) sąvartynu.

Žmonių sodinti eglynai prilygsta dykumai

Bajorkalnis, kaip sako pats jo pavadinimas, yra kalnas ir gana aukštas, stačiais šlaitais. Vienoje pusėje – 141 krašto kelias, kitoje – bevardis upelis, įtekantis į Armeną. Kalno šlaituose – daugybės rūšių, paties įvairiausio amžiaus, išvaizdos bei storio savaime sužėlę medžiai. Kaip pastebėjo žygyje dalyvavęs botanikas Vytautas Uselis, savaime išaugęs miškas nuo sodinto žmogaus skiriasi medžių įvairove: žmogaus pasodintuose miškuose geriausiu atveju rasi kelių rūšių medžius, o savaime išaugusiame medžių rūšys skaičiuojamos dešimtimis. Be kitų daugiau ar mažiau žinomų medžių rūšių: beržų, klevų, drebulių, skirpstų, ąžuolų, baltalksnių, čia auga ne tik Lietuvos, bet ir Europos mastu išskirtinis skroblynas. Skroblas nėra populiarus medis – miškininkai jo, kaip ir kitų lapuočių, nemėgsta dėl per mažo ekonominio naudingumo. Jo mediena, pasak Vytauto, daugiausia naudojama kurui. Per Lietuvą. eina skroblynų arealo šiaurrytinės dalies riba – šie medžiai auga vakarinėje ir pietinėje šalies dalyje, o Šiaurės ir Rytų Lietuvoje jų jau nebesutiksite. Tačiau šie ir kiti savaime išaugę ir vieni kitus keičiantys augalai gamtininkams – tikras lobis, nes tik tokiose buveinėse galima sutikti kaskart vis didesnę augalų, gyvūnų ir grybų įvairovę.

Beje, čia augantys beržai – „pionierinis“ miškas – jau džiūsta ir užleidžia vietą kitoms medžių rūšims. Vytautas atkreipia dėmesį, kad beržai mūsų kraštuose beveik visada pirmieji pradeda augti nedirbamoje žemėje, o po jų „atkeliauja“ ir kiti medžiai.

Kaip pasakojo vienas iš „Sengirės fondo“ bendraįkūrėjų, gamtininkas ir kino režisierius Mindaugas Survila, sprendimai pirkti ar nepirkti mišką priimami viską gerai apsvarsčius, apžiūrėjus, įvertinus. „Jei sklype auga tik didžiulės, aukštos, storakamienės (išskečia rankas, rodydamas apimtį) eglės, tokio sklypo tikrai nepirksime“, – sako Mindaugas, mat žmonių sodintame eglyne visi medžiai vienodo amžiaus, o biologinė įvairovė – ypač maža.

Ir ant Bajorkalnio, pačioje viršūnėje, auga žmogaus sodintas monokutūrinis eglynas, kuris, pasak gamtininkų, savo biologine įvairove primena dykumą. Tankiai sužėlusios eglės nepraleidžia šviesos, o aukšti, išstypę, su nubyrėjusiomis šakomis jų kamienai kelia gailestį. Vytautas, greitai suskaičiavęs šakų vainikus, sako, kad šiam eglynui apie 30–40 metų – neilgai trukus medžius turėtų apnikti kinivarpos.

Kinivarpos – miško atnaujintojos

Gamtininkai juokiasi, kad vienintelė viltis šiai vietai gamtiniu požiūriu atgimti ir yra būtent kinivarpa, šiuo atveju – žievėgraužis tipografas, sunaikinsiantis egles ir leisiantis jų vietoje pradėti augti įvairesnei augmenijai. „Kinivarpa – tikras miško atnaujintojas“, – pastebi Mindaugas. Išties eretiška mintis, juk miškininkams žievėgraužio tipografo pasirodymas prilygsta stichinei nelaimei.

Mindaugas paaiškina ir tai, kodėl vadinamieji kenkėjai nekelia rimto pavojaus savaime išaugusiam, o ne žmogaus sodintam miškui. Pasirodo, tokiame miške vienodos rūšies medžiai auga gana toli vieni nuo kitų, todėl jų mediena mintantiems vabalams, kurie yra ne kokie skraiduoliai, nelengva persigauti nuo vieno medžio ant kito, to labiau, kad savaiminiame miške visada yra ir tų, kas kinivarpomis maitinasi. O jei vienas kitas medis ir nudžiūsta – natūraliam miškui joks nuostolis. Tuo tarpu tankiame eglyne kinivarpoms nuo vienos išstypusios ir nusilpusios eglės persikraustyti ant kitos nesudaro jokio vargo.

Beje, šio žmogaus kūrinio atsinaujinimas jau prasidėjo – viduryje matosi didoka aikštelė, praleidžianti saulės šviesą iki pat miško paklotės. Vytautas rodo keletą tarp eglių įsimaišiusių nudžiūvusių pušų, kurias, pasak jo, įveikė šakninė pintainė. Nuo jos dažniausiai nukenčia ne miško žemėje pasodintos pušys.

Gyvūnai turi puikią atmintį

Kaip gerai, kad į šį žygį mus lydėjo tikri gamtos draugai ir profesionalai. Jei ne pėdsekys Tomas Selickas, tikrai nebūtume supratę kad vos įžiūrimų duobelių virtinė sniege – žebenkšties, o kiek ryškesnių duobelių vėrinėlis – prabėgusios lapės pėdsakai. Arba kaip atpažinti pelės pėdsakus? Kuo skiriasi stirnos ir šerno paliktos žymės? Kokiame aukštyje ir kodėl į spygliuočių kamienus trinasi šernai. Kaip atskirti, ar eglės kamieną apgraužė elnias, ar briedis?

O kaip iš viso tuos pėdsakus tyrinėti? Pasirodo – akimis, lietimu, uosle. Tomas pastebi, kad būtent palinkus prie pėdsakų, susikoncentravus į juos ar uodžiant atsiranda galimybė pažvelgti į aplinką iš kitos – miško gyvūno – perspektyvos.

Mūsų vedliai linksmai dalinasi istorijomis, parodančiomis, kaip puikiai žvėrys ar paukščiai prisimena žmones. Ir ne tik prisimena, bet ir perduoda tas žinias kitiems. Pasak Mindaugo, vienas jo pažįstamas buvo pasamdytas petardomis baidyti varnas iš miesto parko. Kai jis po metų ar dviejų vėl atvyko į tą vietą, tik išlipus iš automobilio varnų kolonijoje pakilo baisus triukšmas – paukščiai iš karto atpažino savo priešą. Panašus atvejis buvo ir kormoranų kolonijoje netoli Juodkrantės, juokiasi Mindaugas, prisiminęs kaip vaikščiojo po ją irgi su paukščius baidžiusiu vyru – po trumpo laiko šis buvo baltas nuo galvos iki kojų, tuo tarpu Mindaugas taip ir liko beveik „nepažymėtas“.

Tomas ir Mindaugas sako, kad ne tik miško paukščiai ir žvėrys, bet pats miškas turi atmintį – atsimena, kaip žmogus jame elgiasi, ir jį priima arba nepriima, atsiveria jam arba ne. Ką reikia daryti, kad priimtų? Nešiukšlinti, netriukšmauti, neniokoti ir nelaužyti. Ir įdėmiai stebėti viską aplink.

Vilkas – miško judintojas, šernas – sodintojas

Ir miško gyvūnai tikrai nėra kiekvienas sau, užsisukę begaliniuose plėšrūno ir aukos, persekiotojo ir persekiojamojo vaidmenyse. Jie stebi vieni kitus ir daro išvadas, ne tik bėga ir vejasi, bet ir bendrauja tarpusavyje. Sakykim, kaip vilkai pamato, kuris iš elnių bandos yra ligotas ar nusilpęs? Pasirodo, potenciali auka, jausdama savo silpnumą, pradeda pirmoji rodyti agresiją – taip ir išsiduoda.

Vilkas, pasak Tomo, yra miško judintojas, mat būtent jis priverčia kitus žvėris judėti iš vietos į vietą. Šernas – miško sodintojas, mat jo išknistoje, išpurentoje žemėje geriau gali sudygti nukritusios medžių sėklos. Be to, pasak mikologės (grybų žinovės) Redos Iršėnaitės, šernai ir grybus „sėja“ – jų prisiknisę ir prisiriję sporas platina kitose vietose.

Šernų pėdų matėme daugybę, netgi jų takus ir gulyklas, kur jie voliojasi drėgnoje, šaltiniuotoje žemėje, eglių kamienus, į kuriuos jie kasosi šonus, gindamiesi nuo parazitų, tuo tarpu vilkų pėdsakų Bajorkalnyje nepasitaikė. Tačiau kalbėjome apie juos nemažai – apie jų šiurpinantį kauksmą nakties tyloje, priverčiantį netgi labiausiai teigiamai jų atžvilgiu nusiteikusių žmonių širdis smarkiau suplakti ir pažadinančių giliai snaudžiančią protėvių atmintį. Tomo paraginti vilkais užkaukė ir daugelis iš mūsų – sako, taip galima „garą nuleisti“ ir įtampą sumažinti.

Eglyne pastebime ir daugiau ženklų, bylojančių apie čia gyvenančius žvėris. Pasirodo, šernai ne tik mėgsta trinti šonus į eglių kamienus – jų patinai pažymi savo teritoriją kamienus apdraskydami iltimis ir kuo senesnis šernas, tuo jo žymės aukščiau. Pasak Tomo, labai patogu: patinas ateina, pasimatuoja konkurento žymes, ir jei jos aukščiau, eina savo keliais dar paaugti.

Istorijų apie šernus prisiklausėme visokių. Pasak gamtininkų, šernų iltys labai pavojingos, jomis jie gali smarkiai sužeisti, taigi vyrai, pusiau juokais, pusiau rimtai, siūlo pamačius šerną gulti ant žemės ir susiriesti į kamuolį, kad jis neturėtų kur iltimis užkabinti. Girdi, paritinės, pastumdys ir paliks. O štai sutikus šernę su arbūzus primenančiais dryžuotais šerniukais geriausia iš karto lipti į medį, mat šernės neužsiima ritinėjimu – jos gali rimtai apkandžioti.

Kai kurių eglių kamienai apdraskyti vertikaliais rėžiais iš apačios į viršų – tai elnių paliktos žymės, šie žiemą mėgsta pasmaguriauti spygliuočių žieve. Mėgsta ją ir briedžiai, tačiau jų dantų žymės platesnės ir gerokai aukščiau. Briedžių žymių ar pėdsakų nematėme, tačiau elnių čia tikrai netrūksta: pavyko ne tik daugybę pėdsakų, dantų žymių pamatyti, bet ir kailio šerių surasti.

Kalnas saugo istorinę atmintį

Vietos gyventojas Arvydas Sviderskis Bajorkalniu rūpinasi jau seniai. Paklaustas kodėl, sako, kad tai jo gimtoji žemė, todėl ir tokia brangi. O ši vieta, pasak Arvydo, iš tiesų išskirtinė, mat kovų su Vokiečių ordinu metais kalnas lietuvių buvo naudojamas kaip žvalgakalnis, XVI–XVIII a. į sueigas čia, manoma, rinkosi Veliuonos valsčiaus bajorai – todėl ir pavadinimas toks. Apie Bajorkalnį užrašyta įvairių legendų. Ir ne tik, sako Arvydas: šis kalnas priklausė Veverskių giminei, tai pačiai, kurios metus, Seimo nutarimu, šiemet minime, tai, kurios dalis buvo ir Lietuvos laisvės armijos įkūrėjas bei ideologas, brigados generolas Kazys Veverskis-Senis. Tarpukariu Bajorkalnis buvo saugomas kaip piliakalnis, tačiau sovietmečiu ši apsauga buvo panaikinta, tad Arvydas iki šiol kovoja, kad kalną imtų vėl saugoti Lietuvos valstybė.

Žinia, kad šią, taip jam svarbią, vietą įsigijo „Sengirės fondas“, Arvydą nudžiugino. „Geriausia, kas galėjo nutikti Rusteikonių Piliakalniui-Bajorkalniui“, – parašė jis feisbuke, pasidalinęs šia naujiena.

Tikimės, kad prie Bajorkalnio istorijos bei legendų dar grįšime gyvosios istorijos žurnale „Jurbarko laikas“.

O pagerbiant tiek šio nuostabaus kalno gamtą, tiek istoriją, kelionės pabaigoje nuskambėjo dviejų vyrų – Tomo ir Rimo – atlikta lietuvių liaudies daina, tikriausiai ne mažiau nei vilko kauksmas palietusi ir sujudinusi protėvių atmintį, įrašytą kiekvieno iš mūsų kauluose ir kraujyje, pačiame mūsų genetiniame kode.

Baigiantis žygiui snigti ėmė vis smarkiau – ir stačiu kalno šlaitu žemyn leidomės jau gerokai įsismaginus pūgai. Viena iš šios išvykos organizatorių, „Sengirės fondo“ koordinatorė Rimantė pastebėjo, kad jau ne pirmą kartą gamta „uždaro“, užbaigia sengiriečių žygius: kartais – smarkia liūtimi, o šį kartą – pūga.