Lina Lukošienė – tiesiog mama, kuri nenustygsta vietoje

Pirmąjį gegužės sekmadienį švenčiame Motinos dieną, tad šia proga nusprendėme pakalbinti keturių vaikų – Liucijos, Almos, Monikos ir Pauliaus – mamą ir žavingą moterį Liną Lukošienę. Apibūdinant Liną gali susidaryti įspūdis, kad kalbama apie kelias ar net keliolika moterų, nes jos interesų ratas toks platus, jog galima ir pasiklysti. Jeigu reikėtų pristatyti trumpai, sakyčiau: „žmogus-orkestras“. Vadžgirietė apdovanota ženklu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“, dirba Eržvilko bei Veliuonos kultūros centruose, vargonuoja Vadžgirio Šv. Juozapo bažnyčioje, groja senosios muzikos ansamblyje „Tocco musicale“, vadovauja Vadžgirio sakralinės muzikos ansambliui, folkloro ansambliui „Šebukai“, tradicinėms kapeloms „Margi blynai“ ir „Čirpulė“, ir su savo kolektyvais ruošiasi dalyvauti šiųmetėje 100-mečio dainų šventėje, be to sujungė Lietuvą su Vokietija muzikiniu projektu „Muzikinis tiltas Vadžgirys–Grossenhainas“, prižiūri ir rūpinasi Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko generolo Jono Žemaičio-Vytauto vadaviete-bunkeriu Šimkaičių girioje... Ir tai tikrai ne visos veiklos, kuriomis šiuo metu gyvena Lina.

Pasikalbėti su Lina ir jauniausia iš jos trijų dukterų, Liucija, susitikome Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje, kur ir pačiai Linai teko dirbti. Mat šia ypatinga proga panorome į Liną pažvelgti per jos motinystę – kad dukra Liucija pasidalintų mintimis apie mamą, o pati Lina, pasakodama apie savo mamą, leistų geriau pažinti save.

Liucija, paprašyta papasakoti apie mamą, pripažino, kad ji yra ypatinga ir išsiskiria iš kitų žmonių savo atsidavimu viskam, ką ji myli: savo šeimai, savo interesams ir savo aplinkai. Ypač daug dėmesio, pasak Liucijos, ji skiria savo artimiesiems bei Vadžgiriui, kuriam atiduoda daug laiko, pinigų ir savęs. „Nežinau... Be jos viskas subyrėtų”, – sako Liucija, gyvenanti šiuo metu su tėvais ir broliu, mat jos suaugusios seserys Alma ir Monika studijuoja Vilniuje. Į bendrą pokalbį vis įsitraukianti Lina pastebi, kad tėvų, turinčių daugiau užsiėmimų ir darbų, vaikai patys yra labai savarankiški.

Galimybės ir laisvės

Liucija, labai talentinga Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos vienuoliktokė, puikiai tapanti paveikslus, taip pat grojanti ir skaitanti prozą, paklausta, ar mama prisidėjo prie jos talentų atskleidimo, sako, kad jiems, vaikams, buvo suteikta daug galimybių. „Nuo pat mažens mes visi keturi vaikai su ja grodavome ir važiuodavome į įvairius koncertus“, – prisimena Liucija, kurios dvi vyresnės sesės norėjo groti, tad mokėsi Jurbarko Antano Sodeikos meno mokykloje muzikos, ji pati mokosi šios mokyklos dailės skyriuje. „Ko reikia ji suteikia iš savęs, – apie savo mamą pasakoja Liucija. – Ir gali būti, kad tas faktas, jog ji pati pragyvena iš meno, iš muzikos ir kitų tokių neįprastų profesijų, sakyčiau, gal ramina ir net įkvepia drąsiau siekti“. Liucija džiaugiasi, kad mama neturi konservatyvaus požiūrio, nesiūlo vietoj piešimo susirasti „rimto darbo“, o palaiko ir netgi padeda susirasti užsakymų. Čia pat bibliotekoje eksponuojamas Liucijos tapytas paveikslas, laimėjęs pirmąją vietą rajono mokinių dailės olimpiadoje ir pavadintas „Laisvas kaip paukštis“. Akivaizdu, kad neatsitiktinai, nes pasižiūrėjus į kiek netradicinę Liucijos išvaizdą, aišku, jog Lina suteikia daug laisvės vaikams, o Liucija pašmaikštavo, kad jei jau iš mamos pinigų drabužius perka, vadinasi, mama pritaria ir ugdo vaikuose laisvės pojūtį bei kūrybą.

Lina prisimena, kad ir jos mama Janina skatino jos saviraišką ir dalinasi atsiminimais iš vaikystės, kai eidavo į mokyklą su vienu auskaru ausyje. Nors tuomet buvo jau 1990-ieji, jau buvo pūstelėjęs šiltas permainų vėjas, bet kaime tai buvo labai radikalu. Kartais, kai buvo galima į mokyklą eiti be uniformų, ji eidavo su tėčio gauruotu, pilku, ilgo kailio megztiniu ar su pačios pasitaisytais tėčio džinsais. „Tėvai daugiau dėmesio kreipė į tai, kad aš labai norėjau groti, leido ir muzikos mokyklą lankyti, man ir instrumentai buvo nupirkti, ir galėjau tuo metu autobusais važinėti du kartus per savaitę į Jurbarko meno mokyklą, – pasakoja Lina. – Mama tik pabrėždavo, kad jei jau imiesi kokio dalyko, sakykime, muzikos, tai iki galo turi ir užbaigti“. Gal ne taip griežtai, bet ir savo vaikus Lina ragina užbaigti pradėtus darbus. Liucija baigė ir dailę, ir fortepijoną, mat toks sutarimas buvo, kad baigs bazinius ketverius metus, o paskui – pati pasirinks. Vyresniosios dukros baigė muzikos mokyklą, tiesa, nė viena negroja, bet Lina įsitikinusi, kad muzikos kalba dar niekam nepakenkė, o papildoma nauda yra ta, kad gali įrašyti į gyvenimo aprašymą kaip dar vieną išmoktą kalbą, nes juk nemokėdamas tos kalbos neperskaitysi natų.

Gimtasis miestelis ir kultūrinė veikla

Vadžgiryje Lina gyvena nuo vaikystės ir yra tikra šio miestelio patriotė. Ir Liucija pripažįsta, kad per čia pragyventus metus pajuto pagarbą savajam miesteliui, nors kai buvo maža, labai norėjosi pasprukti kitur. Svarsto, kad gal per mamos organizuojamas kultūrines veiklas vietos žmonės išmoko priimti daugybę dalykų, netgi kitokią vaikų išvaizdą. O gal tiesiog Vadžgirio gyventojai, puikiai vieni kitus pažįstantys, ne visada garsiai reiškia savo nuomonę, nes turi mandagumo ir tolerancijos.

Paklausta, kas Linai yra renginių organizavimas – laimė, saviraiška, o gal tylus noras vaikams įskiepyti meilę savo miesteliui, kultūrai, bendruomeniškumui, ji juokiasi ir sako, kad į tą veiklą susideda daug dalykų. Pirmiausia tai meilė gimtajam kraštui, kuris kitų akimis netgi nėra ypatingai gražus. „Man yra kelis kartus taip žmonės pasakę: tai negražus tas Jūsų Vadžgirys. Ir aš suprantu, ką žmonės nori pasakyti, nes pas mus nėra nei dangoraižių, nei daugiaaukščių, nei labai išskirtinių sodybų. Yra ir negražių bei apleistų sodybų, tačiau kai tu gyveni toje vietoje, tu žinai situaciją, tu žinai tos apleistos sodybos istoriją, kad ten buvo kažkas tokio pikantiško ir žiūri kitaip. Tu leidi savo akis pro širdį, pro prisiminimus ir tas vaizdas kažkaip idealizuojasi“, – kalba Lina, pripažindama, kad rūpintis kultūra miestelyje yra jos darbas, dėl kurio kai kada nukenčia šeima. Ji juokiasi, kad jei tėvai muzikantai, tai vaikai, priešingai, nenori jais būti.

Dešinioji ranka ir beatodairiška pagalba

Nors norėtųsi teigti, kad Lina su viskuo puikiai susitvarko pati, jos didžiausia pagalbininkė – mama Janina, kuri daugybę metų mokytojavo Vadžgirio mokykloje, mokė vokiečių kalbos vaikus ir pačią Liną. Buvo griežta mokytoja, todėl dabar Linai nesunku organizuoti bendrus projektus su vokiečiais, nes puikiai komunikuoja šia kalba. Tiesa, pripažįsta Lina, mama niekada nebuvo labai aktyvi, nors puikiai deklamuoja eilėraščius, skaito prozą bei poeziją, o išėjusi į pensiją pradėjo vaidinti. Vis dėlto, esant reikalui, Lina „įdarbina“ ir savo mamą. Pavyzdžiui, atvykusių bičiulių vokiečių grupę padalina į dvi dalis, kurių vieną šefuoja Lina, o kitą – jos mama Janina. Esant reikalui, jos mama ir tėtis tampa ir finansiniais projektų rėmėjais, ir pavaidina, kai reikia, ir paskaito. Netgi palydi, jeigu atvažiuoja Jono Žemaičio-Vytauto vadavietę-bunkerį apžiūrėti netikėti svečiai, mat būna, kad skambina Linai ir sako: „atsivežu penkis vokiečius, ar gali priimti“. Jei Lina užsiėmusi, tai tėtis veža mamą prie bunkerio, kur ji pasakoja visą istoriją, mat puikiai ją žino. „Mama yra mano dešinioji ranka. Aš žinau, kad ji savo užduotį padarys, ir man dėl to visiškai ramu. Žinau, kad vokiečiams, ar kitai turistų grupelei ji įdės ir saldainių į kišenę, ir kokį anekdotą papasakos, ir jeigu jie kažko norės, aš žinau, kad mama man neskambins, jinai nuveš, paduos, parodys“, – bendradarbiavimu su artimiausiu žmogumi džiaugiasi Lina.

Kelias į Veliuoną

„Kraujomaišinė“ meilė Veliuonai – taip labai šmaikščiai savo jausmus šiam miesteliui nusako Lina, kuri į Veliuoną atėjo savarankiškai, tačiau todėl, kad ten yra jos mamos kraštas: Raudonėje, Kartupiuose ir Raudonėnuose bei toje pačioje Veliuonoje yra mamos giminių. „Viskas šiek tiek lengviau, kai tu neateini į visiškai svetimą kraštą“, – sako Lina, juokdamasi, kad jei kažkas neaišku ar jei žmonės neatpažįsta, ji sako slaptažodį: „esu sava“ ir tada taip lengvai atsiveria durys. „Man labai įdomi Veliuona ir Raudonė. Jie truputį kalba kitaip, taip, kaip kalbėjo mano mamos mama. Ir man tų žodžių yra įstrigusių, jų man reikia ir kuriant nepakartojamą Marijonos Ulbienės personažą. Ir tiesiog saugojant ir puoselėjant folklorą norisi tų žodžių, senovinių išsireiškimų, visokiausių tokių pasakymų, tai iš ten aš gaunu gerą dozę visokiausių gerų dalykų“, – pripažįsta kultūrininkė.

Gražiausi prisiminimai

Lina prisimena, kaip būdama vos ketverių metukų gyveno Vadžgiryje, pastate – jo šiuo metu jau nebėra, kuriame spaudos draudimo metais buvo carinė mokykla. Jame buvo du butai, kuriuose gyveno mokytojai. „Prisimenu, kaip prie pečiaus prilindau ir pradeginau savo žalios, su žaliom žvilgančiom sagutėm striukės priekį. Tai ne dabar, kad tu nuvažiuosi ir dar tris nusipirksi. Tada tu niekur negalėjai nuvažiuoti iš to kaimo ir į jokią parduotuvę paprastai nuėjęs vaikiškos striukės nusipirkti. Ir man buvo labai nuostabu, kai mama iškirpo dvi priekines figūras ir su vašeliu žalią numezgė visą priekį. Mama labai gražiai megzdavo ir vašeliu nerdavo. Ta mano striukė buvo tokia originali, taip gražiai įmegzti tie lopukai, man šitas yra labiausiai įstrigęs“, – prisimena  Lina.

Truputį pagalvojusi Lina pasidalino ir gražiausiu, o gal net šmaikščiausiu prisiminimu apie savo 91-erių metų sulaukusią ir vis dar, kaip Lina sako, pasiutusią rašytoją ir fantazuotoją anytą Izabelę, kuri, kaip ir jos tėvai, gyvena šalimais Vadžgiryje. Kai dar galėjo, anyta taip pat prisidėdavo prie Linos kuriamų projektų. Kai prieš kelis metus Vadžgiryje per Jurgines rodė spektaklį, sukurtą pagal anytos parašytą pjesę, ji labai norėjo pamatyti tą spektaklį ir griežtai Linai ir jos vyrui bei vyro broliui su žmona, grįžusiems iš Amerikos, prisakė, kad turi ją į tą spektaklį nuvežti, jog vėl neįvyktų kuriozinė situacija, kaip prieš dvejus metus, kai Lina ją į spektaklį paimti... pamiršo. Lina nuoširdžiai juokiasi, prisiminusi, kaip tuo metu, kai lakstė su gėlėmis bei priiminėjo teatralus, ji visiškai pamiršo savo anytą, kuri pasidabinusi stovėjo ant keliuko ir laukė, o Lina tik per vidurį spektaklio prisiminė, kad pamiršo močiutę. Bet anyta tada tik pasakė: „Aš nesupykau, vaikeli, nes aš žinau, kas tai yra šitoks darbas“. Ir ji tikrai žinojo, nes kol dirbo, turėjo savo dramos būrelį, organizuodavo bibliotekoje bei kultūros namuose renginius.

Patarimai ir palinkėjimai

Paklausta apie savosios motinystės receptą Lina prisipažįsta leisdavusi vaikams viską virtuvėje terlioti, viską pabandyti ir teigia, kad nė viena mama savo vaikui nenori blogo. „Pagal savo supratimą, pagal savo matymą, pagal patirtį ji tą vaiką sudrausmina, ar nedrausmina, pataria ar liepia, o gal neliepia. Visada norėdama, kad tam vaikui būtų geriau. Mama ir vaikas yra labai skirtingi dalykai, vaikas turi savo likimą. Užgimstam ir gaunam, o mama jau praėjusi sakykime pusę amžiaus savo likimo. Patarsiu žiūrėti į tą vaiką ir tiesiog neleisti su degtukais žaisti, nes tai yra žiauriai pavojinga! O jeigu stiklinė suduš ar uogienė ant lubų išsilies, tai nedidelė  problema“, – sako Lina, pabaigai savo mamai palinkėjusi daug daug sveikatos, o visoms kitoms – kad į jų namus neužmirštų kelio vaikai ir anūkai. Savo anytai Izabelei Lina linki sveikatos ir sulaukti taip trokštamo 100-ojo jubiliejaus!