Justino Stonio senovinės technikos muziejus gyvas ir laukia svečių

Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Greitai bėga laikas. Kovo 17-ąją sukako metai, kai pačiame darbų įkarštyje mirtis pakirto Smalininkų senovinės technikos muziejaus įkūrėją ir jo sielą Justiną Stonį, taip sujaukdama visus jo planus ir nutraukdama darbus. Gimtojoje Kretingoje tą dieną rinksis Justino klasiokai, užsakytos Mišios. Tą pačią dieną jis bus pagerbtas ir Smalininkuose – bažnyčioje taip pat bus aukojamos Mišios, po kurių visi bus pakviesti į muziejų. Artėjant šiai datai, muziejuje nusprendėme apsilankyti ir mes, juo labiau, kad sulaukėme kvietimo – naujoji muziejaus vadovė Danguolė Stonytė ir muziejininkas Jonas Mockus pakvietė užsukti kovo 1-ąją. Žinoma, sutikome, nes artėjant vasaros, o tuo pačiu ir turizmo, sezonui, norėjosi susipažinti ir iš pirmų lūpų išgirsti naujienas bei planus.

Prisipažinsime, kad į svečius išsiruošėme su baime: ką šiuose kadaise svetinguose namuose rasime. Paaiškėjo, kad jaudintasi visai be reikalo. Tai, ką pamatėme ir išgirdome, labai nudžiugino – muziejus buvo, yra ir bus gyvas. Kaip gi kitaip, jei vietoj vieno charizmatiško šeimininko, radome netgi du: Danguolė ir Jonas mus pasitiko švytinčiomis akimis, kone varžydamiesi, kuris kokią ekspoziciją aprodys, kuris daugiau papasakos. O pasakojimų tiek, kad po dviejų valandų pasivaikščiojimo po paviljonus ir kitas erdves, pasak Danguolės, viso muziejaus toli gražu dar nepamatėme.

 

Danguolė Stonytė džiaugiasi, kad muziejaus eksponatus galima irnaudoti.

 

Mylintys šeimininkai

Šiuo visoje Lietuvoje garsiu Smalininkų traukos objektu jau metus laiko rūpinasi Justino dukra Danguolė. Ji juokauja, muziejų paveldėjusi kartu su Jonu, kurį dirbti pasikvietė dar Justinas, o anksčiau Jonas rūpinosi muziejaus bitynu. Danguolė šiuo darbuotoju be galo džiaugiasi: vadina jį antruoju direktoriumi ir gerų žodžių negaili. Šypsosi, kad lankytojai neretai Joną ir ją broliu ir seserimi palaiko – ne dėl išvaizdos, o dėl to, kad jis taip pat visa širdimi atsidavęs muziejui.

Danguolė šypsosi, kad dabar Jonas muziejuje yra svarbiausias asmuo. Tai įrodo jam patikėti raktai nuo rūsio, kuriame gyveno pats Justinas, į šią erdvę nieko neįsileisdavęs, tik dukrą. Jonui tuomet dažniausiai tekdavo tik prieškambaryje pastovėti, nors, prisimena, yra ir viduje buvęs.

Dabar raktai nuo rūsio Jono rankose. Kaip ir visas muziejus. Būtent jam patikėta ir aplinką prižiūrėti, ir svečius priimti: pasitikti, po ekspozicijas, paviljonus pavedžioti ir apie eksponatus papasakoti. Tą jis sąžiningai ir su užsidegimu atlieka – ir mus pasitikęs iš karto vedasi į geležies, medienos apdirbimo paviljonus, administracines patalpas, žadėdamas, kad vertingiausius muziejaus eksponatus ir jau minėtą rūsį, kuriame gyveno Justinas, aprodys ir apie juos papasakos Danguolė. Paaiškėjo, kad būtent rūsio atvėrimas ir yra didžioji muziejaus naujiena, leidžianti visiems lankytojams patekti į erdvę, į kurią anksčiau galėjo įžengti tik Justino „kūnas ir kraujas“.

 

Muziejaus prižiūrėtojas Jonas Mockus įsikūręs rūsyje,kur Justino laikais tegalėjo patekti jo „kūnas ir kraujas“.Dabar čia gali patekti ir muziejaus lankytojai, nes rūsyje įrengtabuvusiam šeimininkui skirta ekspozicija.

 

Justino kopija

Danguolė pripažįsta, tikrąja to žodžio prasme esanti Justino „kūnas ir kraujas“ – tėčio kopija ne tik veido bruožais, bet ir būdu. Ji, kaip ir Justinas, neieško žodžio kišenėje, mėgsta pajuokauti, lengvai bendrauja, charizmatiška, domisi istorija, senoviniais daiktais. „Tėčio kraujas dar žiauriau manyje teka“, – šypsosi ji, paaiškindama, kad net anksčiau nei tėtis, dar būdama paauglė, pradėjo domėtis ir rinkti senovinius daiktus ir tai daro iki šiol. Danguolė sako, kad jos pačios butas po dešimties metų bus panašus į muziejų, nes jau dabar jis pilnas dėžių, įvairių daiktų, apie kuriuos jų savininkė gali pasakoti valandų valandas. Ji vertina visa, kas dvelkia senove, ir beveik neperka nieko naujo. Net valgo iš kone senelės laikus menančių lėkščių. Išgirdusi, kad kuri draugė nori seną daiktą išmesti, prašo neskubėti ir geriau jai atiduoti. Neretai paaiškėja, kad tai yra vertingas ir įdomus daiktas, pavyzdžiui, šimtus metų skaičiuojanti ruletė.

 

Priima tik dovanas

Žinodami, kad Danguolė yra muziejaus šeimininkė, draugai (ir ne tik) dovanoja jai įvairius senovinius daiktus. Moteris šypsosi, kad kartais tų dovanų prisikrauna pilną automobilį ir veža iš Vilniaus į Smalininkus. Pati ji muziejui nieko neperka. Tokia, pasak jos, yra nerašyta taisyklė – muziejus yra ne jos, o tėčio, tad ji neturinti teisės nieko pirkti ir priima tik dovanotus daiktus. O dovanų sulaukia daug. Štai neseniai odontologė iš Kauno dovanojo fotoaparatą. Danguolė dantis tvarkydamasi prasitarė, kad paveldėjo muziejų, tai medikė paprašė kėdėje palaukti, subėgiojo į netoliese esančius namus ir atnešė fotoaparatą. Tų dovanų tiek daug, kad Danguolė net tikslaus skaičiaus nežino, spėja, kad jau per 25 tūkstančius. Jai pačiai smagu, kad yra vieta, į kurią senovinius daiktus gali atvežti ir jiems namus, t. y. ekspozicijos vietą, surasti.

 

Muziejaus neišparduos

Danguolė sako, į kalbas, kad Justino muziejus neveikia ar kad jo neliks, tik numojanti ranka. Šis muziejus niekada ir nebuvo užsidaręs, teigia ji, prisimindama, kokia didelė pedagogų grupė iš Šiaulių lankėsi sausio mėnesį. Abejojančius muziejaus gyvybingumu, moteris kviečia užsukti ir patiems įsitikinti. Jis ne tik gyvas, bet ir nuolat keičiasi, ir užsukus po mėnesio tikrai bus kas nors naujo.

Kalbos apie tai, kad išparduos eksponatus, Danguolei taip pat kelia šypseną. Ji siūlo pagalvoti, kiek laiko užtruktų, kol išparduotų visus eksponatus – nė iki pensijos nespėtų. Žodžiu, jokių kalbų apie išpardavimą: daiktai šiapus vartų tampa eksponatais, kurie iš muziejaus niekur neiškeliaus. Danguolė sako sutinkanti su tėčio žodžiais, kad į muziejų lengva patekti, bet iš muziejaus iškeliauti – ne.

 

Trauka išlieka

Naujieji šeimininkai džiaugiasi, kad didžiulė muziejaus trauka išlieka, kad čia užsuka ne tik lietuvių grupės, bet ir užsieniečiai: vokiečiai, švedai. Jonas iki šiol prisimena, kaip vasarą, apie 20 valandą, į jį kreipėsi vokiečių turistai, prašydami leisti pernakvoti palapinėse muziejaus teritorijoje. Žinoma, jiems buvo leista, o svečiai kitą rytą atsidėkojo surengdami koncertą – pasirodo, tai buvo muzikantai.

Traukia muziejus ir Danguolės drauges, kurios užsikrečia tvarkymo darbais, ir ne tik eksponatus dovanoja, bet ir aplinką padeda tvarkyti, ekspozicijas įrengti. Taip teritorijoje atsirado žibintai, lauko paveikslų ekspozicija, įrengti takeliai. Šiems darbams naujo nieko neperkama, išnaudojamos visos žaliavos, esančios muziejuje: nuo lentų iki ąžuolinės varčios.

 

Veikiantys eksponatai

Reikalui esant, eksponatai ir panaudojami pagal paskirtį. Štai vieną dulkių siurblį naginga Danguolės draugė suremontavo ir galėjo išsiurbti kilimus. Kam pirkti, jei puikiausiai galima išnaudoti muziejuje esančius daiktus, juokiasi Danguolė. Arba lygintuvai. Pavyzdžiui, austoms juostoms lyginti puikiausiai galima naudoti senuosius, žarijomis kaitinamus, lygintuvus. Danguolė šypsosi, išgirdusi pastebėjimą, kad sunku suprasti, kur muziejuje eksponatas, o kur interjero detalė ar naudojamas daiktas. „Nuo to, kad viskas persipynę, tik dar įdomiau“, – įsitikinusi ji.

Jai pačiai muziejuje įdomiausi ir labiausiai patinka lankytojai degančiomis akimis, tikra atgaiva tokių sulaukti. Tačiau rankos svyra, kai užsuka žmonės tuščiomis akimis, kuriems nieko nereikia ir niekas neįdomu. Tokie greitai ir išeina. Laimė, tokių svečių nėra daug.

 

Tvarkosi tėtiškai

Danguolei muziejuje nėra kada ilsėtis, nes darbai čia nesibaigia. Vilniuje gyvenanti ir Seime dirbanti moteris stengiasi bent kas antrą savaitgalį grįžti į Smalininkus ir tyliai nerti į ekspozicijų tvarkymo darbus, tuos, kurių nespėjo padaryti tėtis. Ji iškrauna dėžes, dėlioja, perdėlioja eksponatus – kaip pati sako, stengiasi išlaikyti tėčio sistemą, arba palaikyti „tvarkingą betvarkę“. Tikina, kad jos draugai, net ir naktį jai skambindami žino, kad Danguolė greičiausiai bus muziejuje ir nemiegos. Taip ir būna. Danguolė imasi ir naujų sumanymų – dabar jos rūpestis sutvarkyti audimo paviljono kampelį, nes artėjant Motinos dienai šiame paviljone atsiras nauja ekspozicija, skirta Justino mamai Juzefai. Pasirodo, Justinas už muziejų visada buvo dėkingas mamai, visame kame jį palaikiusiai. Danguolė prisimena tėčio žodžius, jog jei ir yra Dievas, tai jis yra motinos pavidalo.

 

Vietą čia turi ir niekšai, ir didvyriai

Mūsų ekskursija buvo išties įdomi – kelios valandos tikrai neprailgo. Garantuojame, kad neprailgs ir lankytojams. Nes čia galima pačiupinėti vokišką senovinę kojinių mezgimo mašiną, įvairias stakles, pasimatuoti Bismarko laikų korsetą... Apžiūrėti senovinius fotoaparatus, pasėdėti Justino kėdėje... O kur dar daugybė įvairiausių asmenybių, persipynusių istorinių laikotarpių, nes savo vietą muziejuje turi ir niekšai, ir tautos didvyriai – štai nuo sienos žvelgia vienas į kitą A. Sniečkus ir K. Donelaitis. Apie juos papasakos, trumpus istorijos štrichus sudėlios Jonas.

Informacijos ir vardų bei pavardžių muziejuje tiek, kad norint į viską įsigilinti reikėtų ilgėliau pabūti – po vienu stogu čia sutelpa Napoleonas ir Stalinas, Zelenskis ir Basanavičius. Muziejaus įkūrėjui buvo viskas įdomu, o jo ekspozicijose atsispindėjo aktualijos. Kad ir dar jam gyvam esant parengta parodėlė Rusijos karo Ukrainoje tematika, kurioje eksponuojamos nuotraukos su Bučoje įamžintu V. Zelenskiu. .Justinas turėjo savo požiūrį ne tik į istoriją ar asmenybes, bet ir į meno kūrinius – sakysim, muziejaus prieigose pasitinkanti skulptūra „Artojas“ čia pastatyta kaip protestas prieš garsiąją vamzdžio skulptūrą Vilniuje.

 

Muziejus jau feisbuke

Vis dėlto įdomiausia yra naujovės. Pagaliau muziejų galima rasti socialiniame tinkle „Facebook“ – jau sukurta paskyra, kurią administruoja ir atnaujina pati Danguolė. Paskyrą rasite įrašę žodžius „Justino Stonio senovinės technikos muziejus“. Pasak Danguolės, muziejus nuo šiol taip ir vadinsis.

Paaiškėjo, kad muziejaus paskyros prireikė ne tiek jo populiarinimui, kiek tam, kad galėtų deramai padėkoti visiems, dovanojantiems eksponatus. Danguolė socialiniame tinkle skelbia daiktų nuotraukas, nurodydama, kas juos padovanojo ir pateikdama kuo daugiau informacijos apie patį daiktą, kurios ieškant į pagalbą neretai pasitelkiama ir Vokietijoje gyvenanti sesuo Žydrūnė. Danguolė stengiasi apie eksponatus surinkti kuo daugiau žinių ir net naudojimo instrukcijas paskelbti. Jai labai norėtųsi, kad visi eksponatai turėtų tokias metrikas.

Vis dėlto didžiausia naujiena, kad lankytojai pagaliau įkels koją į taip vadinamas administracines patalpas. Ekspozicine erdve jau paversta kontora, kur dirbdavo pagalbininkai ir kur kartais užsukdavo Justinas. Bet svarbiausias, kaip jau buvo minėta, lankytojams atveriamas rūsys, kuriame Justinas gyveno. Į rūsį jis išsikraustė palaipsniui: gyveno didžiajame kambaryje, paskui – kitame kambaryje, iš kur muziejaus įkūrėją išprašė... eksponatai. Jų susikaupė tiek, kad Justinui teko kraustytis į rūsį, kur, sprendžiant iš jį pažinojusių pastebėjimų, gyveno gana spartietiškomis sąlygomis. Dabar jau galima apžiūrėti tą erdvę, prie kurios savo moterišką ranką pridėjo Danguolė – taip ji pati sako, patikindama, kad stengėsi kuo mažiau į tėčio tvarką kištis. Tačiau teko ir sienas perdažyti, ir užuolaidas pasiūti bei užkabinti, ir kilimą patiesti. Šioje erdvėje atsirado ir naujų eksponatų – nuotraukų ant sienų, kurias būtina apžiūrėti. Jose Justinas su mama, dukromis, kursiokais, darbuotojais... Virtuvėje sužinosite, kad Justinas mėgo silkę, rūgpienį, kurį gerdavo kanikėmis, bidonėliais, kad viską valgydavo šaukštu. Išsaugoti jo kasdien naudoti daiktai jau tapo muziejiniais eksponatais. Įsitikinsite, kad šiam vyrui nebuvo svetimi buities darbai – turėjo ne vieną skalbimo mašiną, kurios irgi išsaugotos ir eksponuojamos. Galutinis ekskursijos taškas – jaukus kambarėlis, kuriame Justinas leisdavo savo kasdieną. Jame – kėdutė (labai patogi ir smagi sėdėti, pačios išbandėme), ant kurios sėdėdavo klausydamas radijo žinių, ten pat, ant palangės, iki šiol stovi jo radijo imtuvas. Dabar šiame kambaryje šeimininkauja Jonas – rūsys yra tarsi jo kontora, kur jis gali pailsėti nuo darbų ir sušilti.

 

Prašo prieš užsukant paskambinti

Panašu, kad savo naujoje kontoroje Jonas nedaug laiko leidžia, mat muziejuje jam darbų netrūksta. Kai nėra lankytojų, pluša lauke, kur turi laisvę tvarkydamas muziejaus aplinką, tiesa, prieš ką nors kardinaliai keisdamas, visada su Danguole pasitaria. Jo dėka atidengta eglių alėja, iškilo stoginė, staleliai, užklojama duobė... Vyras pasiruošęs bet kada svečius priimti, tik sako, kad būtų gerai, jog jie iš anksto telefonu paskambintų ir perspėtų, nes norintis deramai pasiruošti, persirengti. Jonas, beje, turi ir kitos veiklos – vaidina mėgėjų teatro trupėje.

Danguolė – tikra savojo tėčio kopija ne tik veido bruožais, bet irbūdu. Ir taip pat nuoširdžiai myli ir puoselėja tėčio sukurtą muziejų.

Rekomenduojami video:
Straipsnis  0 komentarų
Reklama: skelbimai
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Istorinės atminties centras pradeda įgauti gyvybės (nuotraukos)

Istorinės atminties centras pradeda įgauti gyvybės (nuotraukos)  0

Kaimelio dvaras

Kaimelio dvare atgimsta praeities istorijos (nuotraukos)  0

Gegužės 13-oji – Meilės diena, deivės Mildos šventė

Gegužės 13-oji – Meilės diena, deivės Mildos šventė  0

A. Bielinytė ir M. Daraškevičius

Restauruotų dvarų krosnis ir židinius šildo ir Aelitos Bielinytės rankų šiluma  0

Ar po Nacionalinio miškasodžio Lietuvoje sužaliuos 100 girių?

Ar po Nacionalinio miškasodžio Lietuvoje sužaliuos 100 girių?  5

Ką svarbu žinoti prasidėjus vynuoginių sraigių rinkimo metui

Ką svarbu žinoti prasidėjus vynuoginių sraigių rinkimo metui  0

Dailės studijos 25-mečio paroda: apie pradžią, kelią ir viltį

Dailės studijos 25-mečio paroda: apie pradžią, kelią ir viltį  0

Pavasaris kaime

Iš pavasario nakties  0

Meškinis česnakas

Prasidėjo meškinių česnakų sezonas. Gamtos dovanas naudokime atsakingai  0

Vilkas

Ar vilkų medžioklė iš tiesų gelbsti avis?  0

Tūkstantmetė vištų Lietuvoje istorija – nuo karaliaus stalo iki kasdieninės sriubos

Tūkstantmetė vištų Lietuvoje istorija – nuo karaliaus stalo iki kasdieninės sriubos  0

Tauragės regiono dainų ir šokių šventė

Ar tolygi kultūrinė raida iš tiesų tolygi?  0

„Auksiniai scenos kryžiai“ įteikti Donatui Bielkauskui ir Samantai Pinaitytei

„Auksiniai scenos kryžiai“ įteikti Donatui Bielkauskui ir Samantai Pinaitytei  1

Laukdama Velykų biblioteka pasipuošė šiaudinių sodų ekspozicija

Laukdama Velykų biblioteka pasipuošė šiaudinių sodų ekspozicija  0

Dailės olimpiados dalyvių paroda

Dailės olimpiados dalyvių darbų paroda „Laisvas kaip paukštis“  0

Autoriai po parodos atidarymo

Bibliotekoje – iš liepsnų gimę paukščiai  1

Nominacijų vakare „Vanduo“ pagerbti K. Glinskio teatro aktoriai, draugai ir rėmėjai

Nominacijų vakare „Vanduo“ pagerbti K. Glinskio teatro aktoriai, draugai ir rėmėjai  0

K. Glinskio teatro sukakčiai – ypatingas spektaklis

K. Glinskio teatro sukakčiai – ypatingas spektaklis  0

Kviečia Teatro nominacijų vakaras „Vanduo“

Kviečia Teatro nominacijų vakaras „Vanduo“  0

Pažvelgti į mėnulio veidą

Pažvelgti į mėnulio veidą  0

Apie poeziją – poetų žodžiais

Apie poeziją – poetų žodžiais  0

Su Senosios muzikos festivalio organizatore – apie muziką, apdovanojimus ir pinigus

Su Senosios muzikos festivalio organizatore – apie muziką, apdovanojimus ir pinigus  0

Kovo 11-sios žygis į Antkalniškių piliakalnį priminė praeitį

Kovo 11-sios žygis į Antkalniškių piliakalnį priminė praeitį  0

Vilniečiai švenčia Šv. Patriko dieną

Šiandien pasaulyje minima Šv. Patriko diena. Žaliai nusidažė ir viena iš Vilniaus upių  0

Mūsų partneriai