Gegužės 13-oji – Meilės diena, deivės Mildos šventė

Gegužės 13-ąją, kai žydi sodai, lietuviai nuo seno švęsdavo meilės, piršlybų ir giminės tęstinumo dievaitės Mildos šventę.

Profesorė P. Dundulienė spėja, jog Mildos šventykla Vilniuje buvusi ant dabartinio Trijų kryžių kalno, o Kaune stovėjusios dvi Mildos šventyklos. Viena – dabartiniame Aleksote, anuometiniame Svibirgale, pagal tekėjusį Svibirgalos upelį. Kita – alke, Neries ir Nemuno santakoje.

Mildos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Kur ta upė, kaip ji vadinama dabar? Prūsijoje, Lietuvoje ar Latvijoje jos ieškoti ?.. Netoli Perlojos iš Ašarinio ežero išteka upeliukas Mildupis. Žinia, prieš keletą šimtmečių jis buvo didesnis, o dabar legendos nuotrupos kalba, jog ten mėgusi vaikščioti lyg tai kunigaikštytė, lyg tai dievaitė Milda.

Pasak, P. Dundulienės, manoma, kad deivę Mildą vaizduoja 7,5 cm aukščio žalvarinė statulėlė, 1840 m. surasta Gedimino kalno požemyje. Panaši statula (apie 0,5 uolekties aukščio) – moteris su puokšte gėlių rankoje – buvo rasta 1782 m. Kaune, užmūryta kunigui Pranckevičiui priklausiusio namo, statyto prieš 1400 m., sienoje. Pranckevičiaus padėjėjas kunigas Mingaila, išvydęs nuogos moters statulą, palaikė ją nepadoriu dalyku ir sudaužė į gabalus. Dionizas Poška rašo, kad Mingaila statulos šviną išlydęs ir panaudojęs jį virtuvės puodams. Beveik neliko senųjų dievybių atvaizdų, tik nuojauta, kaip jos galėjusios atrodyti.

Po to vieni istorikai romantikai deivę Mildą priėmė kaip tikrą, kiti smarkiai ja abejojo ir jos egzistavimą neigė.

Kitos lietuvių deivės, pavyzdžiui, gyvybės ir vaisingumo deivė Žemyna ar Laumė, buvusi Perkūno žmona, nutrenkta į žemę už neištikimybę, yra daug senesnės ir autentiškesnės už Mildą.

Nepaisant to, Milda lietuviams yra labai miela. Ji netgi lyginama su graikų Afrodite ir romėnų Venera.

Mildos vardas tikriausiai kilęs iš žodžio „milti“, kurio dažniau vartojama forma yra „pamilti“.

Milda – lyg gegužinė gamtoje

Etnologė, senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ vaidilė doc. dr. Dalia Urbanavičienė teigia, kad deivės Mildos dieną svarbiausi yra šokiai, kuriuose daug flirto ir erotikos.

Pavasarį svarbiausia skatinti meilės vaisius – vaisingumą ir gyvybės atsiradimą. Įvairūs apeiginiai veiksmai, skirti šiam tikslui, prasidėdavo jau nuo Sekminių ir trukdavo iki pat vidurvasario.

„Aplink Sekmines jaunimas žaisdavo vestuvių žaidimus – tai simboliniai veiksmai, pasitelkiami skatinti gyvybės kupėjimą gamtoje. Būdavo, išrenka piemenėlių porą ir su ja visas vestuvių tradicijas įgyvendina – vyksta šokiai kaip tikrose vestuvėse, apeiginiai vedimai ratu, žaidimai, net ir „jaunųjų“ suguldymas į palapinę. Visose vaisingumą skatinančiose apeigose, kuriose svarbu buvo erotika, dalyvaudavo jaunimas. Mums gali atrodyti, kad tai tarsi linksmybės ir kažkoks žaidimas, bet iš tiesų bėgant laikui tikroji tų apeigų prasmė pasimiršo“, – pasakoja D. Urbanavičienė.

Pavasario švenčių apeigose svarbus supimasis ant sūpynių, o štai gegužę jau ne tik supamasi, bet ir šokama prie sūpynių vaizduojant poros ieškančius paukščius. Žmogaus jausmai persipina su gamtos vaizdiniais. D. Urbanavičienė pasakoja apie šokį „Lecperą“, kurio metu prie sūpynių merginos šokdavo vaizduodamos gandrą. Panašus aiškią struktūrą turintis šokis yra žinomas ir Alytaus krašte. Šokant „Kielytę“ pritūpimais ir pabėgėjimais vaizduojama kielė.

„XIX amžiuje paplito gegužinių tradicija, šiek tiek nusižiūrėta ir nuo kitų kraštų. Lauke buvo organizuojamos vakaronės, susirinkdavo pasilinksminti jaunimas iš kelių kaimų, tai buvo proga pasidairyti į kitus, nusižiūrėti vienam kitą“, – sako D. Urbanavičienė.

Gegužės viduryje, būtent deivei Mildai skirtą dieną, merginos žaidimo metu pasiskirdavo sau „brolelius“, vaikinai - „seseles“ ir visus metus tie „broleliai“ ir „seselės“ turėdavo vieni kitus „šėnavoti“: vienas kitu rūpintis, padėti.

To žaidimo metu prie kiekvienos merginos užrištomis akimis iš eilės prieidavo vaikinai ir dainuodavo: „Karaliūne gegele, kukū! Aš tavo brolelis, kukū, kukū!“

Todėl tikėtina, kad būtent gegutė buvusi deivės Mildos paukštė, nes Mildos diena kai kur dar buvo vadinama Gegutės diena.

Beje, dar buvo tikima, kad nulaužta nuo medžio, kuriame tupėdama kukavo gegutė, šaka kaip kabliuku užkabinus patinkančio žmogaus drabužius galima jį priversti įsimylėti.

Nereikia pasiduoti susiformavusiam stereotipui, kad lietuviai – santūri ir drovi tauta. Kiek erotizmo yra lietuvių liaudies dainose! Štai įprastas vaizdinys – atjojo bernelis pas mergelę ir sutrypė rūtų darželį. Ką gi tai galėtų reikšti, jei rūtas laikome nekaltybės simboliu? Beje, lietuviai, pasak J. Lasickio, turėjo ir seksualinius santykius globojantį dievą gana intriguojančiu vardu – Pizius. Jam aukodavo jaunuoliai, ruošdamiesi nuotaką lydėti pas jaunąjį. Mergelės tuo tarpu aukodavo Gondui, taip pat seksualinius santykius globojančiam dievui. Šie abu dievai galėjo globoti ir šeimyninius santykius bei saiką.

Meilės žolynai

Kad Mildai ir meilės reikalams buvo pašvęstas pavasario mėnuo, išduoda ir senasis gegužės mėnesio pavadinimas - mildinis, miličius, išlikęs tautos atmintyje kartu su dar praėjusio amžiaus pradžioje girdėtu meilės kančias mokančiu apmalšinti ar meilę sužadinti žiniuonio pavadinimu – mildininkas ar mildauninkas...

Kokie lietuviški žolynai, jų šaknys ar sėklos skirtos meilės jausmams pakurstyti, pataria žolininkai.

Anot jų, išskirtinių galių turi lietuvių liaudies dainose apdainuota rūta. O sena legenda pasakoja, kad raganos nuviliodavo jaunus bernelius į laukus, kur žydi rūtos. Stiprus kvapas juos apsvaigindavo, apžavėdavo, ir raganos jiems atrodydavo gražiausios ir geidžiamiausios mergelės. Taip berniukai prarasdavo nekaltybę. O moterys, išgėrusios rūtų gėrimo, tapdavo mylimos ir geidžiamos.

Patinkančio vyro meilę padeda pažadinti ir rugiagėlė. Ją reikia nusiskinti ir nešiotis kišenėje ar prie krūtinės priglaustą. Jei nuskinta išlieka ilgai šviežia – meile gali neabejoti, jei greit nuvysta ؎ nuvys ir meilė.

Ąžuolo gilės, nešiojamos su savimi, skatina moterų vaisingumą, vyrų seksualinį patrauklumą. Krapų sėklas nešiotis natūralaus audinio maišelyje reikia norint pritraukti moterų dėmesį, o jei vyras nori labiau patikti moterims, turi išsimaudyti krapų vonioje.

Egzistuoja senas burtas, padedantis suvesti poras. Reikia paimti du šalavijo lapus, ant vieno peiliu išraižyti vaikino vardą, ant kito – merginos. Tada abu lapus sukapoti peiliu, iš jų išvirti arbatą ir sugirdyti jaunuoliams.

Meilės ritualams naudojamas žoleles geriausia rinkti pavasario penktadieniais. Žoliauti reikia gerokai prieš patekant saulei, o nupjautos žolelės negali paliesti žemės.

Norint, kad išsipildytų meilės norai, reikia smilkyti džiovintus rožės žiedlapius, o smilkomos jonažolės padeda išsklaidyti meilės rūpesčius.

O kad vyrai būtų stiprūs ir pajėgūs, patariama virti svogūnų ir salierų sriubą, pagardintą česnaku.

Afrodiziakais laikomi ir čiobreliai, durnaropės, valerijonai, mėtos, česnakai, imbieras, žiemės, bazilikai, rozmarinai, gebenės...

Daugybė pavyzdžių, liudijimų, legendų ir dievų liudija, kad lietuviai ne prasčiau už kitas tautas kreipę dėmesį į meilę, seksualinį bei šeimyninį gyvenimą. Tad yra tvirtas pagrindas gegužės 13-ąją ir visą mėnesį drąsiai mylėti, mylėtis ir voliotis žolėje, o ne vasario sniege.