Žvilgsnis į rajono miestelius ir kaimus. VII dalis. Viešvilė (nuotraukos)

Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Žiemišką gruodžio 8-osios popietę „Mūsų laiko“ ekipažas patraukė į vakarus. Jau ne kartą galvojome (žinoma, ir rašėme), kad mūsų aplankyti miesteliai ir kaimai, kaip ir žmonės, visi skirtingi, kiekvienas turi tik sau būdingus, išskirtinius bruožus. O Viešvilėje tų bruožų netgi ieškoti nereikia – jie iš karto krenta į akis, kaip ir tie aukšti raudonų plytų mūrai prie pagrindinės gatvės, aiškiai rodantys, kad atvykome jau ne į didžiąją, o į Mažąją Lietuvą, vokiško „ordnungo“ kraštą.

Išskirtiniame krašte, galvojome, turėtų gyventi ir išskirtiniai žmonės. Ir, žinoma, juos čia sutikome – Viešvilės bibliotekoje mūsų laukė bibliotekininkė Vilija Platonovienė ir guvių senjorių būrelis: buvusios pedagogės Aldona Palavinskienė, Laima Strikienė, Audronė Markevičienė, Irena Tėvelienė ir buvusi banko darbuotoja  Irena Austynienė. Paprastai susitikus naujiems žmonėms pokalbis būna kiek suvaržytas, tačiau čia iš karto pasipila linksmi anekdotai apie pavardes ir pravardes. Prisijuokusios ir gerai nusiteikusios moterys negailėjo gerų žodžių bibliotekai, kurioje, kaip supratome, jos yra nuolatinės viešnios, ir bibliotekininkei Vilijai, kuri ne tik renginius organizuoja, su dažnai čia užsukančiais vaikais užsiima, bet ir knygas senjorėms į namus atveža.

„Renginys po renginio, o eiti amžinai nėra laiko“, – apgailestavo Aldona, kvatojanti, kad laiko taip trūksta todėl, kad apsukos lėtėja – tam, ką anksčiau padarydavo per valandą, dabar prireikia keturių valandų.

Atnaujintame pastate kartu su kultūros centru įsikūrusi Viešvilės biblioteka – erdvi ir jauki. Jai skirti du dideli buvusios profesinės technikos mokyklos kabinetai. Didžiulis stalas, televizorius, kompiuteriai, Astos ir Eglės Vaitkienių kalėdinių puokščių ir adventinių vainikų paroda. „Net kavos aparatą specialiai nusipirkau, kad daugiau skaitytojų ateitų“, – juokauja bibliotekininkė, vaišindama mus ir lankytojas kava.

Kitoje patalpoje – knygų lentynos ir jaukus vaikų žaidimų kampelis. „Vaikystėje iš tokio nebūtumėme norėjusios išeiti“, – juokaujame, o bibliotekininkė pritaria, kad vaikus iš jo neretai tėvams tenka ant rankų išsinešti, nes patys išeiti atsisako.

Vieninga bendruomenė

Paklaustos, koks gyvenimas Viešvilėje, pradžioje moterys prabyla kiek pesimistiškai: miestelyje mažėja gyventojų, žmonės darosi vis labiau abejingi vieni kitiems, tačiau netrukus viršų paėmė, sakytume, netgi ne optimizmas, – realizmas. „Kai reikia, mes labai susitelkiame, kada Viešvilei iškyla bėda, mes būnam vieningi“, - sako moterys.

O prisiminti tikrai yra ką: kaip kovojo, kad nelegalūs emigrantai neateitų gyventi į Viešvilę, kai buvusiuose vaikų globos namuose valdžia planavo įrengti pabėgėlių apgyvendinimo centrą; kaip susirinko sausakimša salė kovojant dėl mokyklos išlikimo – visa Viešvilės bendruomenė mūru stojo už savo mokyklą, ir mokykla liko. „Bent kol kas“, – pastebi bibliotekininkė, nes vaikų miestelyje vis dėlto mažėja.

Viešvilės mokyklos pastatas atnaujintas, sutvarkytas, europiniai remontai padaryti, tad nenuostabu, kad vietos gyventojams skauda širdį dėl jo. Viena iš moterų sako, kad geriau Smalininkų mokyklą uždarytų, o vaikus į Viešvilę perkeltų. Žinoma, taip nebus – tuoj pat įsiterpia kitos. Smalininkų vaikai į Viešvilę nevažiuos, nebent į Jurbarką. Juk ir viešviliškiai rinktųsi Jurbarką arba Vilkyškius, o ne Smalininkus.

Senelių namų nesulaukė

Ne tik mokykla vietos gyventojams rūpestį kelia. Buvusių vaikų globos namų pastatas, 1902 m. statyti Teismo rūmai, taip pat stovi tuščias. Šį objektą dabartiniai jo savininkai iš VĮ Turto banko įsigijo aukciono būdu 2021 metais už 141 tūkst. Eur ir planavo čia įrengti didelius senelių globos namus.

Susirinkusios bibliotekoje moterys sako, kad naujieji savininkai rimtai planavo čia įsikurti: išvalė visą teritoriją, sutvarkė pastatą, įrengė apsaugos kameras, netgi smėliu nušveitė visą senojo pastato fasadą. Deja, jų planus dėl senelių namų sužlugdė pandemija ir pasikeitę teisės aktai, todėl 2022 metais pasirodė skelbimas, kad šis pastatas vėl parduodamas.

Vaikų namai ir verslai

Buvusius vaikų globos namus, kažkada didžiausią Viešvilės įstaigą, miestelio gyventojai prisimena iki šiol. Ir nenuostabu, juk kažkada ten dirbo nemažai miestelio gyventojų, tarp jų – kai kurios mūsų pašnekovės, o prieš 30 metų ten gyvendavo apie 200 vaikų. Kai kurie jų užaugę ir liko gyventi miestelyje, o kai kas grįžta tarytum į tėviškę –po daugelio metų.

Moterys mena, kad pilnametystės sulaukę ir mokytis išvažiavę auklėtiniai, į globos namus sugrįždavo per atostogas, kur tuometinis direktorius Napoleonas Jasunckas priimdavo juos vasarai gyventi ir dirbti. Juokiasi, kad netgi savo dukrą direktorius išleido už vaikų namų auklėtinio.

Dabar, kai vaikų namų jau nebėra, Viešvilė garsėja skardininkais, apskardinančiais kaminus, dengiančiais stogus. Nemažai viešviliečių dirbti važinėja į Jurbarką, Smalininkus, netgi į Vokietiją.

Kūrybingi ir  darbštūs žmonės

„Kartais savęs nematome ir neįvertiname, kokie bendruomeniški ir kūrybingi žmonės čia gyvena“, –  pastebi moterys, džiaugdamosi išskirtiniais miestelio papuošimais, kuriamais Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro Viešvilėje darbuotojos Sniežanos Šašienės, žinoma, padedant ir kitiems darbuotojams. Pasak jų, pasižiūrėti šių dekoracijų atvažiuoja žmonės netgi iš kitų miestų. Ir vietiniai gyventojai vos tik pasikeitus dekoracijoms skuba foto sesijas darytis. Papuoštas miestelis traukia pravažiuojančių akis, priverčia išlipti pasivaikščioti. „Visą Viešvilę judina Sniežana, Kristina ir Vilija“, – teigia moterys, turėdamos omenyje kultūros centro darbuotojas Sniežaną Šašienę, Kristiną Glinskienę ir bibliotekininkę Viliją Platonovienę.

Moterys pastebi, kad ir Viešvilės bendruomenė „Skavija“, šiais metais mininti 20-metį, labai stipri ir veikli, kad labai aktyviai miestelyje veikia skautų organizacija, kad vyksta daug įvairiausių renginių. Tiesa, tradiciškai skundžiamasi koronaviruso pandemijos pasekmėmis – dėl jos visi priprato sėdėti užsidarę namuose, tad tapo kur kas sunkiau išjudinami. Bibliotekininkė Vilija juokiasi, kad žmonės mieliau eina į renginius, kuriuose yra maisto, nes ten, kur sriuba, troškinys ar arbata daug smagiau sekasi bendrauti. Moterys pastebi, kad į bendruomenės gyvenimą gražiai įsilieja ir čia gyvenančios ukrainiečių šeimos. Dabar jos liko tik trys, tačiau labai aktyvios – mielai dalyvauja bendruomenės šventėse su savo patiekalais, jau neblogai pramoko kalbėti lietuviškai. Vienos šeimos berniukas jau po metų puikiai kalbėjo lietuviškai.

Miškai jau nebe tie

Paklaustos apie vietas Viešvilėje, kurias norėtų parodyti svečiams ar turistams, moterys, žinoma, pirmiausia pamini miestelio centre esantį žuvitakį, tačiau parodytų ir Kristaus Atsimainymo bažnyčią, XIX a. viduryje įkurdintą perstatytame privačiame name, ir šalia jos įrengtą Lurdą, pasiūlytų pasivaikščioti kelių kilometrų ilgio pažintiniu taku miške, nors ir tolokai, bet, sako, pasiūlytų nuvažiuoti ir į Viešvilės rezervato lankytojų centrą Eičiuose.

O štai Viešvilės miškai, kuriuose taip mėgo grybauti ir uogauti ne tik vietiniai, bet ir kitų kraštų gyventojai, jau nebe tie. „Šiemet nebuvo uogų, – sako moterys, – nes miškai iškirsti“. Pasak jų, paliktos tik kokių 50 metrų juostos palei kelią, o toliau „širdis stoja nuo vaizdo“ – plyni kirtimai. Pasirodo, miško kirtėjai dirba naktimis. „Kaip kokie vagys“, – pastebi moterys. Matyti, kad ši tema skaudi visoms, juk miškas nuo senų senovės lietuviams buvo šventa vieta. O dabar, sako moterys, baisu ten nuvažiuoti: styro pušų kelmai, šaknys, sunkiasvore technika išvažinėta, išmaurota visa miško paklotė – grybiena, uogienojai, sunaikintos gyvūnų buveinės. Juk dabar visi miškiniai žvėrys jauniklius veda, pastebi jos, o buveinės sunaikintos, belieka žvėrims per Nemuną plaukti arba rezervate slėptis, bet juk ten visi netilps.

Pašnekovės prisimena ir seno eigulio žodžius: „Ateis tokie laikai, kad iš Viešviles Jurbarkas matysis, visus miškus iškirs“, atrodo, pastebi jos, tiek laikai jau artėja – nuo Viešvilės bažnyčios jau parduotuvė „Aibė“ matosi, nes palei kelią visi ten augę medžiai iškirsti.

Nors pokalbyje prasimuša ne itin linksmos gaidos, Viešvilės miestelis, šių moterų nuomone, vis dėlto labai puiki vieta gyventi. Sako, kad ir tuščių butų čia nėra – visus išperka. Štai buvusi pedagogė Audronė  atsikraustė į Viešvilę prieš 14 metų, norėdama būti arčiau vaikų. Moteris juokiasi, kad 28 metus gyveno Tauragėje, 28 – Pasvalio rajone, tačiau labiausiai jai patinka Viešvilė, kurioje taip pat planuoja pragyventi ne mažiau kaip 28 metus. „Čia upė, miškai, žmonės geri, susiekimas geras“, – vardino Viešvilės privalumus Audronė.

Šiuo metų laiku temti pradeda anksti. Atsisveikinę su maloniomis pašnekovėmis dar stabtelime prie žuvitakio padaryti keletą nuotraukų. Pro sutemas Viešvilė atrodo labai romantiška ir šiek tiek liūdna. Tačiau žinome, kad už apšviestų langų čia gyvena šilti, aktyvūs ir labai savo kraštą mylintys žmonės.

Rekomenduojami video:
Straipsnis  0 komentarų
Reklama: skelbimai
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Pavasaris kaime

Iš pavasario nakties  0

Meškinis česnakas

Prasidėjo meškinių česnakų sezonas. Gamtos dovanas naudokime atsakingai  0

Vilkas

Ar vilkų medžioklė iš tiesų gelbsti avis?  0

Tūkstantmetė vištų Lietuvoje istorija – nuo karaliaus stalo iki kasdieninės sriubos

Tūkstantmetė vištų Lietuvoje istorija – nuo karaliaus stalo iki kasdieninės sriubos  0

Tauragės regiono dainų ir šokių šventė

Ar tolygi kultūrinė raida iš tiesų tolygi?  0

„Auksiniai scenos kryžiai“ įteikti Donatui Bielkauskui ir Samantai Pinaitytei

„Auksiniai scenos kryžiai“ įteikti Donatui Bielkauskui ir Samantai Pinaitytei  1

Laukdama Velykų biblioteka pasipuošė šiaudinių sodų ekspozicija

Laukdama Velykų biblioteka pasipuošė šiaudinių sodų ekspozicija  0

Dailės olimpiados dalyvių paroda

Dailės olimpiados dalyvių darbų paroda „Laisvas kaip paukštis“  0

Autoriai po parodos atidarymo

Bibliotekoje – iš liepsnų gimę paukščiai  1

Nominacijų vakare „Vanduo“ pagerbti K. Glinskio teatro aktoriai, draugai ir rėmėjai

Nominacijų vakare „Vanduo“ pagerbti K. Glinskio teatro aktoriai, draugai ir rėmėjai  0

K. Glinskio teatro sukakčiai – ypatingas spektaklis

K. Glinskio teatro sukakčiai – ypatingas spektaklis  0

Kviečia Teatro nominacijų vakaras „Vanduo“

Kviečia Teatro nominacijų vakaras „Vanduo“  0

Pažvelgti į mėnulio veidą

Pažvelgti į mėnulio veidą  0

Apie poeziją – poetų žodžiais

Apie poeziją – poetų žodžiais  0

Su Senosios muzikos festivalio organizatore – apie muziką, apdovanojimus ir pinigus

Su Senosios muzikos festivalio organizatore – apie muziką, apdovanojimus ir pinigus  0

Kovo 11-sios žygis į Antkalniškių piliakalnį priminė praeitį

Kovo 11-sios žygis į Antkalniškių piliakalnį priminė praeitį  0

Vilniečiai švenčia Šv. Patriko dieną

Šiandien pasaulyje minima Šv. Patriko diena. Žaliai nusidažė ir viena iš Vilniaus upių  0

Knygnešio kelias. Vaikaitės prisiminimai

Knygnešio kelias. Vaikaitės prisiminimai  0

Kafijos diena Smalininkuose 2020 m.

Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąraše – ir šiupinio šventės bei kafijos gėrimo kultūra Mažojoje Lietuvoje  0

Kauno daugiabučio bute – įkvepianti kelionė į praeitį

Kauno daugiabučio bute – įkvepianti kelionė į praeitį  0

Algirdas Sinkevičius

Viešvilės istorijos saugotojui – G. Petkevičaitės-Bitės medalis „Tarnaukite Lietuvai“  0

Tarp „Auksinių scenos kryžių“ nominantų – du iš Jurbarko kilę menininkai

Tarp „Auksinių scenos kryžių“ nominantų – du iš Jurbarko kilę menininkai  0

Mokytoja R. Šličkutė, Mantas ir Ignas

Tarp „Dainų dainelės“ laureatų – jurbarkietis  0

Veliuonos gimnazijoje – egzotiški augintiniai (gamtininko komentaras)

Veliuonos gimnazijoje – egzotiški augintiniai (gamtininko komentaras)  0

Mūsų partneriai