Žvilgsnis į rajono miestelius ir kaimus V. Girdžiai, Eržvilkas, Žindaičiai

Kartais rašant apie kokią nors gyvenamąją vietovę kyla abejonė, kaip ją pavadinti – miesteliu ar kaimu? Pasidomėję sužinojome, kad miesteliais pagal įstatymą laikomos kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios nuo 500 iki 3000 gyventojų, kurių dauguma gyventojų dirba pramonėje, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse, taip pat tradiciniai miesteliai. Pasirodo, Lietuvoje iš viso yra 252 miesteliai, daugumai kurių šis statusas suteiktas atsižvelgiant į istorines aplinkybes, o ne pagal gyventojų skaičių. Taigi, nepaisant to, kaip kas mums atrodė, praėjusį penktadienį „Mūsų laiko“ komanda aplankė du kaimus – Girdžius ir Žindaičius– ir vieną miestelį – Eržvilką.

Miestiškas kaimas – Girdžiai

Vos 9 km nuo Jurbarko nutolę Girdžiai tikrai lankyti ne kartą, tad biblioteką juose surandame be didesnių problemų. Ji įsikūrusi prieš keletą metų uždarytos mokyklos patalpose, greta seniūnijos ir medicinos punkto, antrame pastato aukšte – vaikų dienos centras, kurį lanko 10 vaikų, o trečiajame dar gyvena viena ukrainiečių šeima, moteris su trimis vaikučiais. Bibliotekininkė Vilija Stoškienė, vaišinanti mus savo pačios iškepta duona, pyragu ir naminiu baltu sūriu, džiaugiasi erdviomis, šviesiomis ir šiltomis patalpomis, į kurias persikėlė prieš penketą metų iš buvusio seniūnijos pastato netoli Mituvos. Ieškodama geresnių sąlygų iš ten išsikraustė ir seniūnija, o tuščias administracinis pastatas tapo dar vienu (jau kelintu) savivaldybės specialistų galvos skausmu.

Labai apsidžiaugiame bibliotekoje sutikę vieną iš „Mūsų laiko“ ir „Jurbarko laiko“ bendraautorių – girdžiškį kraštotyrininką, senųjų spaudinių kolekcionierių Vytautą Lekutį ir netgi mūsų žurnalo heroję, ne tik Girdžiuose, bet ir visame krašte garsią vargonininkę Ireną Jasiulytę, jau daugiau kaip 50 metų vargonuojančią Girdžių bažnyčioje, daugiau kaip 15 metų – Vertimų parapijoje, o dabar, pasirodo, keliskart per savaitę važinėjančią groti Jurbarko bažnyčioje. Garbaus amžiaus moteris juokauja, kad paklausta, ar jai ne per sunku vis dar groti bažnyčiose, atsakanti, kad nuo vargonų ją „išneš su grabu“. Šie ir kiti atėjusieji tikri vietos šviesuoliai – tie patys, kurie, pasak bibliotekininkės, visada mielai lankosi įvairiuose renginiuose: buvusi Girdžių mokyklos fizikos mokytoja, dabar pensininkė Irena Gendrolienė, Onutė Miknevičienė ir Danguolė Bukauskienė.

Girdžiuose, džiaugiasi jų gyventojai, visko yra nemažai: daugybę metų veikianti R. Pinaičio mėsos perdirbimo įmonė, kurios produkcija žinoma visame rajone, tikriausiai visoje Lietuvoje jau pagarsėjusi išskirtinė sūrinė „Sūrio džiazas“, trys parduotuvės, du medicinos punktai, seniūnija, biblioteka, taip pat – Jurbarko kultūros centro Girdžių skyrius ir ne taip seniai pradėję veikti savarankiško gyvenimo namai vyresnio amžiaus žmonėms, pavadinti Girdžių senelių namais.

Juose dirbanti socialinė darbuotoja jurbarkietė Asta Šimkienė, kurią irgi sutikome bibliotekoje, sako, kad ši įstaiga po truputį plečiasi – dabar joje gyvena jau 12 gyventojų, visi savarankiški; gyventojai ir darbuotojai laukia renovacijos, kuriai projektas jau parengtas. Senelių namuose gyvenantys žmonės, kaip šeima, sako Asta, besidžiaugianti ir šiltais globos įstaigos gyventojų santykiais, ir parama bei pagalba, kurios ši sulaukia iš vietinių gyventojų bei seniūnijos. Iš pradžių kiek įtariai žvelgę į naujosios įstaigos gyventojus, girdžiškiai dabar jau prie jų priprato, o draugiškesni ir paremia: obuoliais, malkomis, drabužiais, indais... Štai Girdžių seniūnas Mindaugas Dilys neseniai atvežė knygų spintą, pasak Astos, labai reikalingą, nes turimos knygos anksčiau buvo sukrautos socialinės darbuotojos kabinete ant stalo. Paklausta, kokios pagalbos ar daiktų reikėtų šių namų gyventojams, Asta sako, kad gal labiausiai reikėtų džiovyklės, nes nelabai yra kur džiovinti išskalbtus drabužius, būtų gerai gauti bent keletą antenų, kad norintys gyventojai galėtų žiūrėti televizorius ir savo kambariuose, reikėtų ir geresnės kokybės ar naujos patalynės, rankšluosčių.

O kiti mūsų pašnekovai bibliotekoje, paklausti, ko trūksta Girdžiuose, sako, kad kaime nebėra nė vienos veikiančios bendruomenės, nors kažkada veikė net dvi: Girdžių bendruomenės centras ir Girdžių šeimų centras. Mažai Girdžiuose ir vaikų. Bibliotekininkė Vilija pastebi, kad daugiau vaikų yra net netoli esančiame ir už Girdžius mažesniame Pavidaujyje. Tiesa, Pavidaujo vaikai kartu su girdžiškiais lanko šeštadieniais bibliotekoje vykstančius neformalaus mokymo užsiėmimus, kurių metu sukurti darbeliai puošia bibliotekos lentynas. Tie patys vaikai susirenka ir į bibliotekininkės kartu su vaikų dienos centru organizuojamas stovyklas; praėjusią vasarą, džiaugiasi Vilija, stovykloje buvo 21 vaikas.

Na, o paklausti, ką Girdžiuose galima turistams parodyti, pašnekovai pradeda vardinti: gediminaičių stulpai, pastatyti ant Mituvos tvenkinio kranto (tokių, sako, tikrai niekur kitur nerasi), netoli Girdžių esančios Miliušių dvaro liekanos, Pažėrų koplytėlė, ilgamečio Jurbarko bažnyčios vargonininko, kurį laiką vargonininkavusio ir Girdžiuose, Jono Pociaus kapas greta bažnyčios ir neoficialus senienų muziejus klebonijoje bei jos klojime, tame pačiame, kuriame gegužės mėnesį vyksta klojimų teatrų šventė „Girdžių krivūlė“.

Smagu buvo mums su Girdžių šviesuoliais pabendrauti, įdomu ir po gražų šio kaimo centrą pasisukioti. Nors Girdžiai neįrašyti tarp 252 Lietuvos miestelių, tačiau labai jau miestietiški jie mums pasirodė su savo tvenkiniu, gražiais namais Mituvos slėnyje, Sąjūdžio aikšte centre ir stiklinėmis vitrinomis spindinčiu „Sūrio džiazo“ pastatu, į kurį, pasakojo mūsų pašnekovai, degustacijų išalkę sūrio mėgėjai savaitgaliais suvažiuoja ne tik automobiliais, bet ir autobusais.

Eržvilke galima rasti ne tik kavinę, bet ir autoservisą

Pasiekę Eržvilką pirmiausia pamatome ant kalvelės netoli Šaltuonos upelio stovinčią Vytauto Didžiojo skulptūrą. Medinis, liaudiško stiliaus, neseniai tautodailininko Juozo Videikos atnaujintas ir ryškiai nudažytas Vytautas ne tik primena legendą apie čia kadaise žygio metu atsipūsti sustojusį kunigaikštį, ant gretimai augusio ąžuolo šakos pasikabinusį savo kardą, bet ir pasitinka kiekvieną, nuo Girdžių ar Vadžgirio atvykstantį į miestelį. O kad Eržvilkas – miestelis akivaizdžiai rodo ir buvusi turgaus aikštė šalia bažnyčios, apsupta senovinių namukų, ir miestelio herbinė skulptūra – vilkas ant piestu stovinčio eržilo nugaros, iškilusi didokoje, taip pat aikštę primenančioje sankryžoje.

Eržvilko biblioteka pasirodė bene didžiausia ir įspūdingiausia iš visų, matytų mūsų klajonėse. Ir akivaizdu, kad bibliotekininkė Nijolė Berulienė ja labai džiaugiasi ir didžiuojasi: iš karto pradeda rodyti čia eksponuojamas parodas, iš Eržvilko kilusių rašytojų ir kitų įžymių žmonių (o tokių tikrai nemažai) kampelį, su jų knygomis, dokumentais ir paveikslais, kraštotyriniais darbais apie Eržvilką ir jo kraštą, džiaugiasi, kad biblioteka nuo lapkričio 1-osios turi savanorių – tris Eržvilko gimnazistes, padedančias bibliotekininkei.

Ir čia labai pradžiungame, pamatę pažįstamą veidą – buvusią „Mūsų laiko“ redaktorę ir korespondentę Rasą Murauskienę, dabar dirbančią Eržvilko senelių globos namuose ir į susitikimą atlydėjusią šių namų gyventoją buvusią medikę, seselę, ilgai dirbusią Jurbarko ligoninėje Marytę Grybauskienę, sunkiai vaikštančią ir kalbančią po insulto, tačiau labai norinčią visur dalyvauti. Kiti, pasak Rasos, senelių namų „ambasadoriai“, buvęs kolūkio pirmininkas Vladas Škudžinskas ir ilgametis Eržvilko bažnyčios zakristijonas Simas Petras Norkus, atvyko gerokai anksčiau.

Jie ir į susitikimą su mumis atėjusios Ona Damijonaitienė ir Elena Mekšriūnienė iš senjorų klubo „Siūbuona“, senelių globos namų darbuotoja Vilma Leonavičienė ir Eržvilko gimnazijos darbuotoja Virginija Škudžinskienė pastebi, kad darbo čia netrūksta ne tik vietiniams – į Eržvilko gimnaziją ar senelių namus nemažai dirbančių atvažiuoja ir iš Jurbarko.

Rasa juokiasi, kad atvykusi dirbti į miestelį nustebo, kad čia visko yra: gimnazija ir pirminės sveikatos priežiūros centras, kultūros centras, keletas parduotuvių, nuolatos, o ne tik pagal užsakymus, veikianti kavinė, kredito unija ir netgi... autoservisas. Eržvilke dar yra pieninė, nemažai ūkininkų, todėl norintiems darbą susirasti tikrai galima.

Pradėję kalbėti apie Eržvilko žmones, sužinome apie Pelcikių šeimą, kuri, pasirodo, ne tik pavyzdingai tvarko savo sodybą, bet ir savo jėgomis prižiūri gėlyną miestelio centre, visada remia miestelio renginius ir laiko sūrinę, kurioje gaminami įvairiausi varškės sūriai. Nors ir ne tokia garsi kaip „Sūrio džiazas“ Girdžiuose, Pelcikių sūrinė Eržvilko krašte puikiai žinoma.

Atrodo, kad be bibliotekos, kultūros centro ir gimnazijos dar viena kultūrine Eržvilko įstaiga jau tapę senelių namai. Anksčiau renginius organizavę tik savo gyventojams (Rasa šypsosi – visai Lietuvai, nes šioje įstaigoje vietinių gyventojų ne tiek ir daug, visi kiti atsikraustę iš kitur), dabar jie pas save kviečia miestelėnus ir patys mielai įsilieja į miestelio linksmybes. Rasa skuba pasidalinti nauju sumanymu: suremontavus ir sutvarkius seną, per daugelį rankų perėjusį ir daugelyje šeimų pabuvojusį, pianiną, ji ketina pradėti rengti senelių namuose muzikos vakarus.

Ona ir Elena didžiuojasi senjorų klubu „Siūbuona“, 2018 metais pripažintu Šimtmečio tautiškiausia bendruomene ir dėl to apdovanotu Stelmužės ąžuolo „vaiku“ – ąžuoliuko sodinuku, išaugintu iš senolio gilės. Šis ąžuoliukas pagarbiai pasodintas greta miestelio herbo skulptūros. O viena iš priežasčių, dėl ko klubas gavo šį titulą – Elenos pasiūti tautiniai drabužiai, nes ji, pasak Onutės, gali pasiūti bet ką. Tad jei ko ir trūksta eržvilkiškiams, tai tik šokių „per 50“, šypsosi senjorės. Pabendravę su tokiais aktyviais žmonėmis, beveik neabejojame, kad ir ši pramoga miestelyje netrukus atsiras.

Pasikalbėjus su eržvilkiškiais pasidaro aišku, kad skųstis ir dejuoti dėl sunkaus gyvenimo jiems paprasčiausiai nėra kada: visi turi daugybę darbų, visokiausių užsiėmimų ir sumanymų, kuriuos rengia ir įgyvendina padėdami vienas kitam, paremdami ir paskatindami vieni kitus.

Didžiausia Žindaičių vertybė – žmonės

Paskutinis tą penktadienį aplankytas punktas – netoli Jurbarko esantys Žindaičiai. Čia jau nėra nei daug gatvių, nei didelių aikščių, pakeliui link buvusioje mokykloje įsikūrusios bibliotekos, kultūros namų (Jurbarko kultūros centro Žindaičių skyriaus) ir medicinos punkto pravažiavome tik kaimo parduotuvę, įsikūrusią gyvenamajame name.

Sutinka mus tikriausiai aktyviausi Žindaičių gyventojai, visų čia vykstančių renginių sumanytojai ir organizatoriai: bibliotekininkė Silvija Pužeckaitė, seniūnaitė Birutė Petraitienė, dainingoji Alytė Valaitienė, jau daugiau kaip 50 metų dainuojanti Žindaičių moterų ansamblyje, kuris tik gerokai vėliau pasivadino „Raskila“, Dalia Rainienė ir auksarankis Algimantas Rainys, kaip vėliau sužinojome, dažniausiai įkūnijantis tai, ką sugalvojo kūrybingos ir išradingos bendruomenės moterys. Tiesa, Silvija sako, kad tai dar ne visas bendruomenės branduolys, kiti dabar dirba, todėl į susitikimą ateiti negali, tačiau juos visus pasižadame paminėti: Almantą Bietkį, Aivarą Petraitį, Aušrą Žebrauskienę, bendruomenės pirmininkę Andželą Petraitienę bei pagrindinį ir svarbiausią visų kaime vykstančių renginių rėmėją, UAB „Savas medis“ savininką Česlovą Petraitį.

Beje, medžio apdirbimo įmonė „Savas medis“ ne tik remia vietos renginius, joje vietos gyventojai randa sau darbo vietas, taip pat kaip ir aplink Žindaičius įsikūrusiuose ūkininkų ūkiuose.

Sužinome, kad Žindaičiuose, nors kaimas tikrai nedidelis, kurį laiką buvo net dvi bendruomenės. Antroji kažkada susibūrė norėdama pradėti vietinį verslą greta bibliotekos esančiame darželio pastate. Deja, šios idėjos įgyvendinti nepavyko, todėl darželio pastatas jau sugrįžo savivaldybei, kuri toliau turės rūpintis, ką su juo daryti.

Nors susirinkusieji tradiciškai skundžiasi, kad žmones į renginius prikviesti ne taip jau paprasta – vos ne kiekvieną tenka po keletą kartų paprašyti, vienoje Žindaičiuose organizuojamoje šventėje žiūrovų ir  dalyvių visada gausu, o žmonės į ją susirenka ne tik iš mūsų, bet ir iš aplinkinių rajonų. Tai – Joninės, kurios čia rengiamos nuo neatmenamų laikų, netgi sovietmečiu – tuomet jos vadintos Vasaros švente. Žindaitiškiai tvirtina, kad būtent Joninės yra tradicinė jų kaimo šventė, tokia pat, kaip Girdžių Oninės arba Eržvilko Antaninės, todėl juos šiek tiek erzina, kad dėl tos šventės tarytum tenka konkuruoti su Jurbarku. O vietos gyventojai šiai šventei atiduoda visas savo jėgas ir rėmėjų bei bendruomenės skiriamas lėšas. Silvija prisimena, kad kažkada kaimo bendruomenės moterys, prisikepusios 10 puodų kugelio, važiuodavo į Raudonėje rengiamą šventę „Panemunių žiedai“, o beveik visus už kugelį surinktus pinigus skirdavo būtent tam, kad į Jonines galėtų pasikviesti kokį nors žinomą estrados artistą. Čia yra koncertavęs ir Vytautas Šiškauskas, ir Vitalija Katunskytė, ir Radžis, ir daugybė kitų lietuviškos estrados žvaigždžių. Deja, „Panemunių žiedai“ jau kuris laikas nebevyksta, todėl dabar žindaitiškiams tenka labiau suktis, rūpinantis, kur gauti lėšų pasikviesti atlikėjams.

Silvija ne kartą primena, kad jų kaime svarbiausi – žmonės. Todėl mielai pasidalina su mumis pasakojimais apie juos, savo krašto istorijos lobiais. Pasirodo Žindaičių kaimą kažkada įkūrė keletas brolių, tokia pavarde, turėjusių čia po keletą valakų žemės. Deja, nė vienas iš brolių Žindaičių nesutiko skirti sklypo pastatyti bažnyčiai, o štai netoliese esančiame Vertimų kaime, tada vadintame Jonikiais, vienas žmogus, irgi pavarde Jonikis, tokį sklypą skyręs, todėl bažnyčia ir stovi Vertimuose, o Žindaičiai priklauso jų parapijai.

Kaimo pakraštyje, kryžkelėje, nuo senų laikų stovi jaunuomenės kryžius, sovietiniais laikais neatsargaus pravažiuojančio kombainininko nuverstas (pasak Silvijos, žmonės tada kalbėję, kad kombainininkas buvo gavęs tokį nurodymą), paštininkės Aldonos Kimutienės surastas gulintis miške, parsivežtas ir paslėptas namuose, o po nepriklausomybės mūsų pašnekovės Birutės Petraitienės rūpesčiu vėl atstatytas ir pašventintas.

Įdomių istorijų apie charizmatiškąją paštininkę, vestuvių ir kitų švenčių gaspadinę, dainininkę Aldoną Kimutienę, kuri ne tik laiškus ir pensijas, bet ir užsakytas prekes iš parduotuvės į tolimiausius vienkiemius veždavo vežimu ar netgi gabendavo raita ant arklio, išklausome ne vieną, o Alytė mums netgi padainuoja vieną iš jos mėgtų dainuoti partizaniškų dainų.

Iš istorinių klajonių sugrįžus į dabartį paaiškėja, kad problemų, kaip ir visur, Žindaičiuose yra. Labiausiai žindaitiškiai nusivylę, kad panaikintas autobusų maršrutas Jurbarkas–Tauragė, kuriuo anksčiau taip patogu būdavo nuvažiuoti į miestą apsipirkti arba vietos medicinos punkto slaugytojai Danutei, vietinių meiliai vadinamai „daktarike“, iš Jurbarko rytais atvažiuoti į darbą, o popiet grįžti namo. Dabar, sako susirūpinę mūsų pašnekovai, slaugytoja netgi kalba, kad turės mesti darbą, nes žiemą į jį važinėti pakeleivingomis mašinomis bus per daug sudėtinga. O kad medicinos punktas Žindaičiuose būtinai reikalingas, patvirtina jame besilankančių vietos gyventojų gausa – Silvija pasakoja, kad kartais tenka netgi eilėje palaukti norint susilašinti lašinę.

Bevartant istorinius dokumentus paaiškėja, kad po trejų metų, 2026-aisiais, Žindaičių kaimui sukaks 430 metų, Žindaičių bendruomenės aktyvas iš karto pradeda svarstyti, kaip reikės paminėti šią datą.

Paliekame Žindaičių bendruomenę, sušildyti jų draugiškumo, vaišingumo ir papasakotų istorijų, ir pro jaunuomenės kryžių, senąjį tiltą per Mituvą, naujai išasfaltuotu „vertimkeliu“ patraukiame Jurbarko link.

Tai tiek šį kartą. Kitą savaitę kituose kraštuose ieškosime kitų istorijų, kurias papasakosime ir jums.