Berniukas iš Seredžiaus, užkariavęs Ameriką

2026-aisiais sukanka 140 metų, kai gimė žydų kilmės garsus JAV estrados artistas ir kino aktorius Alas Jolsonas. Gegužės 29 dieną jo gimtajame Seredžiuje, buvusios sinagogos vietoje, ten, kur prieš dešimt metų jau buvo atidengta memorialinė skulptūrinė kompozicija, skirta Alui Jolsonui ir Seredžiaus žydų bendruomenei atminti, atidengtas jam skirtas atminimo suolelis.

A. Jolsonui skirtą atminimo suolelį 2026 m. gegužės 29 d. Seredžiuje atidengė (iš kairės) Seredžiaus bendruomenės „Dubysa“ pirmininkė Daiva Jankauskienė, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, Jurbarko rajono savivaldybės vicemerė Giedrė Lukošienė, Seredžiaus seniūnė Rimantė Pavalkienė, renginio iniciatorius Petras Baršauskas. M. Baršauskienės nuotr.

.Tokios sukakties proga nusprendėme pasidomėti, koks gi buvo žmogus, kurį „gerbė Frankas Sinatra, dievino Judy Garland, o Bingas Crosbis vadino dvasiniu tėvu“, tas, apie kurį straipsnyje „Didžiausias pasaulyje scenos artistas: Alo Jolsono gyvenimo istorija“ Žydų tautos muziejuje rašoma, kad „Amerikos pramogų tradicija išaugo iš legendinio juodo Alo Jolsono kostiumo“.

Aukso šalis

Asa Yoelsonas, vėliau tapęs Alu Jolsonu, gimė 1886 metais Seredžiuje. Daugelyje šaltinių nurodoma, kad jo gimimo diena – gegužės 26-oji, tačiau atrodo, kad šią datą vėliau pasirinko jis pats. Vikipedijoje anglų kalba rašoma, kad Jolsonas tiksliai nežinojo savo gimimo datos, o gimimo metais nurodydavo 1885-uosius. Jis buvo penktasis ir jauniausias vaikas Nechamos (Naomi) ir Mozės Yoelsonų šeimoje. Be Asos šeimoje dar buvo seserys Rosa, Etta, dar viena kūdikystėje mirusi sesuo ir brolis Hirschas (Harry). Tėvas buvo kantorius, giedotojas, vedantis maldas sinagogoje. Kaip milijonai kitų žydų iš sėslumo zonos[1], Mozė Yoelsonas svajojo apie geresnį gyvenimą „Goldene Medina“, „Aukso šalyje“ – taip Rytų Europos žydai vadino Ameriką. 1891 metais jis persikėlė per Atlantą ir gavo kantoriaus bei rabino darbą „Talmud Torah“ sinagogoje Vašingtone. Po trejų metų jis jau išgalėjo nupirkti laivo bilietus kelionei trečiąja klase žmonai ir keturiems vaikams. 1894 m. balandžio 9 d. laivas „SS Umbria“ įplaukė į Niujorko uostą ir Yoelsonų šeima vėl susijungė.

Pirmasis didelis lūžis Asos gyvenime įvyko 1895 metais, kai nuo sunkios ligos mirė vos 37-erių metų sulaukusi jo motina. Aštuonmetis berniukas girdėdavo jos riksmus iš kito kambario. Vėliau jis sakė, kad ši patirtis privertė labai anksti suaugti. „Nuo tada bijojau likti vienas. Ta baimė tapo mano kūrybine jėga, kuri vertė kiekvieną vakarą lipti į sceną“, – prisiminė jis.

Alas Jolsonas Niujorke. 1923 m. lapkritis. Wikipedia.org.

Po metų tėvas vedė antrą kartą ir susilaukė dar keturių vaikų. Sunkiai susitaikęs su motinos mirtimi, Asa keliems mėnesiams visiškai užsisklendė savyje. Po tėvo antrosios santuokos Alas ir Harry – kaip jie dabar save vadino – dažnai pabėgdavo iš namų. Keturiolikmetis Alas su broliu koncertavo gatvėse, derindami regtaimą[2] ir vodevilį[3], gyveno pigiuose viešbučiuose, kartais net gatvėje, vos sudurdami galą su galu. Galiausiai Alas atsiskyrė nuo brolio ir vienas išvyko į Niujorką – tai buvo antrasis svarbus jo gyvenimo lūžis.

Juodasis veidas

„Blackface“[4] šiandien Amerikoje laikomas įžeidžiančia praktika, menkinusia afroamerikiečius, tačiau XX amžiaus pradžioje tai buvo legali ir labai populiari pramogų forma. 1904 metais Jolsonas koncertavo „Kinney Theater“ Brukline ir jo draugas komikas Jamesas Francis Dooley‘s pasiūlė pasirodyti su juodu grimu, baltais lūpų dažais, juodais batais, baltomis kojinėmis ir juodu kostiumu. Jolsonas savo autobiografijoje rašė, kad šis personažas išlaisvino jį iš kūrybinės krizės – išbandęs juodą grimą jis pajuto, kad scenoje jam tapo lengviau, o publika reagavo geriau. Nuo tada jis jo neatsisakė.

A. Jolsonas su „blackface“ grimu filme „Mammy“. „Warner Bros“. Wikipedia. org.

Nepaisant „blackface“, pats Jolsonas nebuvo rasistas – veikiau priešingai. Dar 1911 metais jis pasisakė prieš juodaodžių diskriminaciją Brodvėjuje ir padėjo juodaodžiams menininkams, dramaturgams bei muzikantams, tarp jų Louisui Armstrongui, Dukui Ellingtonui, Fatsui Walleriui ir Ethel Waters. Kartą, jau būdamas garsenybe, jis sužinojo, kad vienas Konektikuto restoranas atsisakė aptarnauti džiazo muzikantus Noble’ą Sissle’ą ir Eubie Blake’ą. Nors asmeniškai nepažinojo, Jolsonas pakvietė juos vakarienės būtent tame restorane ir pareiškė, kad „trenks į nosį kiekvienam, kas bandys juos išmesti“.

„Jo pasirodymuose buvo mažiau rasizmo nei daugelyje šiuolaikinių provokuojančių humoro laidų. Vietoje to jis tryško nepaprasta scenine energija ir troškimu patikti publikai. Net jo kritikai pripažino, kad scenoje Jolsonas tapdavo švelnus ir nuoširdus žmogus“, – „The New York Times“ straipsnyje „Alas Jolsonas: superžvaigždė, ilgai palaidota po „blackface“ sluoksniu“ rašo džiazo kritikas ir muzikos istorikas Tedas Gioia.

„Jūs dar nieko negirdėjote“

Vieną 1918 metų rugsėjo sekmadienio vakarą garsusis operos tenoras Enrice Carusas užlipo ant „Century Theater“ scenos Niujorke dalyvauti specialiame Army Tank Corps Welfare League (Tankų korpuso gerovės lyga)[5] renginyje. Carusas sužavėjo publiką itališkomis karo dainomis, o pabaigoje netikėtai sudainavo patriotinę dainą „Over There“[6], sukeldamas tikrą publikos ovacijų audrą. Kas galėjo pasirodyti po didžiausio savo laikmečio dainininko? Programoje dalyvavo ir „Over There“ autorius George’as M. Cohanas, tačiau net ir jis abejojo, ar prilygs ką tik girdėtai dainos versijai. Vis dėlto vienas drąsuolis energingai išbėgo į sceną, šelmiškai pažvelgė į publiką ir užtikrintai sušuko: „Žmonės, jūs dar nieko negirdėjote.“ Ši 32 metų Alo Jolsono frazė sukėlė ovacijas, ir netrukus publika beveik pamiršo Carusą, klausydama žmogaus, kuris jau tada buvo vadinamas „Didžiausiu pasaulyje scenos artistu“.

Kantoriaus sūnus

Beveik po dešimtmečio, 1927 metais, Jolsonas tą pačią frazę pakartojo istoriniame filme „The Jazz Singer“ („Džiazo dainininkas“) – žymėjusiame perėjimą nuo nebyliojo kino prie garsinio. Scenaristas Samsonas Raphaelsonas sukūrė istoriją apie kantoriaus sūnų Jacką Robiną, kuris atsisako tradicijų ir tampa populiariu atlikėju – ši istorija daug kur rėmėsi paties Jolsono biografija.

Filmo „Džiazo dainininkas“ plakatas, 1927 m. „Warner Bros“. Wikipedia.org.

Jolsonas kiekvieną pasirodymą stengėsi paversti meilės kupinu ryšiu su publika. Šis kontrastas tarp sudėtingo privataus gyvenimo ir šiltos sceninės asmenybės tapo svarbia tema filme „The Jazz Singer“ ir vėliau autobiografiniame filme „The Al Jolson Story“ („Alo Jolsono istorija“). Nors šiame filme Jolsoną vaidino kitas aktorius, Alas įdainavo visas dainas, o Larris Parksas tik judino lūpas. Net būdamas 60-ies Jolsonas vis dar demonstravo savo magiją. Jo dainavimo scenos nustelbė viską. Publika filmą priėmė su didžiuliu entuziazmu – jis tapo pelningiausiu 1946 metų Holivudo filmu.

„Šie vėlyvosios karjeros laimėjimai tik dar labiau verčia gailėtis, kad šiandien sunku iki galo įvertinti Jolsoną jo geriausiais metais. Dauguma legendinių ankstyvųjų pasirodymų neišliko. Jo karjera garsiniame kine prasidėjo tik sulaukus 41 metų. Filme jis atrodė vidutinio amžiaus, su prasidedančiu nuplikimu ir blyškiu veidu, todėl iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti jo milžinišką populiarumą. Tačiau vos tik pradėdavo dainuoti, jo veidas nušvisdavo, o kūnas prisipildydavo nepaprastos energijos. Šios scenos leidžia bent trumpam pamatyti tą Jolsoną, kuris kadaise užkariavo Brodvėjų ir Londoną“, – rašo T. Gioia.

Jolsonas padarė džiazui, bliuzui ir regtaimui tą patį, ką Elvis Preslis vėliau padarė rokenrolui. Jis buvo vadinamas Brodvėjaus karaliumi, o garsieji broliai Schubertai jo vardu net pavadino teatrą. Kai 1921 m. teatras „Imperial“ buvo pervadintas jo garbei, publikos ovacijos Jolsoną grąžino į sceną 37 kartus.

Dar 1916 metais laikraščio straipsnyje buvo taip aprašomas Alo Jolsono pasirodymas: „Per daugiau nei dvidešimt metų, kiek lankausi teatre, niekada nesu girdėjęs tokio triukšmingo publikos džiūgavimo ir matęs tokio entuziazmo atlikėjui ar spektakliui. Misteris Jolsonas tris kartus sustabdė spektaklį, o kiekviena scena užsitęsdavo, nes publika tiesiog neleido tęsti vaidinimo. Misteriui Jolsonui teko maldauti žiūrovų nusiraminti. Kai kurie žmonės antrojo veiksmo metu vienu metu pašoko iš vietų, šaukė iš susižavėjimo ir mėtė kepures į orą.“

Jolsonas viską darė, kad sustiprintų savo sceninį poveikį: būtent jis sugalvojo ilgą podiumą į publiką, dainuodavo iki vėlumos, jei žmonės nenorėdavo jo paleisti, o kiekvieną savo judesį, balsą, akis, rankas naudojo emociniam efektui sustiprinti.

Meilės ir ramybės paieškos

Žmogus, kuris scenoje atrodė be galo šiltas ir emocionalus, šeimos gyvenime buvo neramus ir sunkiai pakeliantis kasdienę buitį. Daugelis biografų Alą Jolsoną apibūdina kaip žmogų, kuriam scena dažnai buvo svarbesnė už šeimą. Jis buvo vedęs keturis kartus. Savo vaikų neturėjo, tačiau turėjo tris įvaikius.

Su pirmąja žmona Henrietta Keller susituokė 1907 metais, kai jo karjera tik pradėjo kilti. Henrietta išgyveno kartu su juo ankstyvąją šlovę Brodvėjuje, tačiau santuoka buvo nerami. Jolsonas nuolat gastroliuodavo, jį traukė kitos moterys tiek scenoje, tiek už jos ribų. Po daugiau nei vienuolikos metų pora išsiskyrė. Vis dėlto, 1922 metų dainos „Angel Child“ įraše įterptas šūksnis „O, Henrietta“ dažnai aiškinamas kaip kreipimasis į prarastą meilę.

Antrąja Alo žmona 1922 metais tapo Brodvėjaus choristė Ethel Delmar (tikrasis vardas Alma Osborne). Iš pradžių Jolsoną sužavėjo jos grožis ir linksmas būdas, tačiau netrukus pasikartojo ankstesnės problemos – ilgos gastrolės, vienatvė ir dėmesio stoka. Keliaudama kartu su juo, kai jis gastrolėse rodė spektaklius „Bombo“ ir „Big Boy“, Ethel dažnai jausdavosi lyg Jolsonas ją rodytų žmonėms tik tada, kai prireikdavo suvaidinti žmoną. Pora svarstė galimybę įsivaikinti, tačiau santykiai subyrėjo anksčiau.

Trečioji ir garsiausia žmona buvo šokėja bei aktorė Ruby Keeler. Kai jie susituokė 1928 metais, Jolsonui buvo 42-eji, o Ruby – tik 18. Tuo metu Jolsono kino karjera sparčiai kilo. Ši santuoka apėmė ir didžiausios jo šlovės metus, ir laikotarpį prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai visuomenė jį beveik buvo pamiršusi. Tuo tarpu Ruby kopė vis aukštyn, ir galiausiai jos žvaigždė pranoko vyro populiarumą. Jolsonai kartu pasirodė filme „Go Into Your Dance“ („Šok savo šokį“). Ruby taip pat iš pradžių vaidino paskutiniame Jolsono Brodvėjaus spektaklyje „Hold On to Your Hats“ („Laikykit kepures“), tačiau dar prieš oficialią premjerą iš jo pasitraukė.

1935 m. jie įsivaikino berniuką, pavadintą Alu Jolsonu jaunesniuoju (namuose vadintą Sonny Boy arba Soniu). 1939 m. pora išsiskyrė, Sonis liko su Ruby ir, kai ji vėl ištekėjo, tapo Albertu Peteriu Lowe.

Paskutinė žmona buvo Erle Galbraith – jauna rentgeno technikė iš Arkanzaso, kurią Jolsonas sutiko karo metais lankydamas ligoninėse gydomus karius. Tuo metu jo sveikata jau buvo silpna. Biografai šią santuoką dažnai laiko laimingiausia. Erle rūpinosi juo kai jis sirgo, o pats Jolsonas atrodė kur kas labiau prisirišęs prie šeimos nei anksčiau. 1947 metų pabaigoje Jolsonai įsivaikino šešių mėnesių berniuką ir tapo labai rūpestingais bei atsidavusiais tėvais. Kūdikis gavo Asos Alberto Jolsono jaunesniojo vardą. Alas nupirko naujai šeimai, jo manymu, tobulus namus – atpirko iš tuometinio savininko namą, kurį kadaise buvo pastatęs sau ir Ruby. 1950 metais Jolsonai įsivaikino antrą kūdikį – mergaitę, kurią pavadino Alicia. Vėliau jai buvo nustatytas protinis atsilikimas, ir galiausiai prireikė globos specialioje įstaigoje. O Asa Albertas Jolsonas jaunesnysis užaugęs dirbo muzikos versle Nešvilyje ir rūpinosi tėvo atminimo išsaugojimu.

A. Jolsonas koncertuoja amerikiečių kariams Korėjoje 1950 m. Wikipedia. org.

Išėjimas

Korėjos karo metu, kaip ir Antrajame pasauliniame kare, Jolsonas koncertavo kariams fronto linijose. Gydytojai prašė jo sulėtinti tempą ir mažiau keliauti, tačiau jis nepakluso. 1950 m. spalio 23 d., grįžęs po koncertinės kelionės, Jolsonas apsistojo San Francisko viešbutyje. Žaisdamas kortomis ir ruošdamasis pasirodymui Bingo Crosbio radijo laidoje, jis staiga pasijuto blogai. Buvo iškviestas gydytojas. Jolsonas, tikrindamas savo pulsą, su šypsena pasakė: „Na štai, aš jau išeinu.“ Po akimirkos ištiko stiprus širdies smūgis ir jis mirė.

Jo laidotuvės buvo didžiausios, kokios iki tol buvo surengtos pramogų pasaulio žvaigždei – daugiau nei 20 tūkstančių žmonių atėjo atsisveikinti su didžiuoju Alu Jolsonu.

Iš pradžių jis buvo palaidotas Beth Olam Cemetery kapinėse Holivude, o po maždaug vienuolikos mėnesių palaikai buvo perkelti į dabartinę vietą – Hillside Memorial Park Cemetery. Našlė Erle Galbraith čia pastatydino įspūdingą memorialą, kurį suprojektavo garsus afroamerikiečių architektas Paulas R. Williamsas. Memorialą sudaro šešių kolonų marmurinė rotonda, didelis kupolas, bronzinė Jolsono statula ir ilga kaskadinė vandens siena bei krioklys. Ant memorialo yra užrašai: „The Sweet Singer of Israel“ („Saldusis Izraelio giesmininkas“) ir „The Man Raised Up High“ („Išaukštintas žmogus“). Šiandien Jolsono memorialas laikomas vienu įspūdingiausių ir lengviausiai atpažįstamų kapų visame Los Andžele – jį galima pastebėti net važiuojant greta esančiu 405 greitkeliu.

A. Jolsono antkapinis paminklas ir memorialias. H. Meares nuotraukos.

„Jis buvo tikras savo laikų sugrįžimų karalius – jo kino karjera atgaivino populiarumą XX a. trečiajame dešimtmetyje, o „The Al Jolson Story“ vėl išgarsino jį po dvidešimties metų. Net po mirties jis liko matomas: Los Andžele virš greitkelio stovi didžiulis memorialas su beveik natūralaus dydžio Jolsono statula, klūpančia ištiestomis rankomis, tarsi maldaujant praeivių suteikti jam dar vieną galimybę“, – rašo T. Gioia.

Alo Jolsono istorija šiandien pristatoma naujojoje Žydų tautos muziejaus ekspozicijoje, pasakojančioje apie Amerikos žydų įtaką pasaulio kultūrai. Jo legendos atgarsiai skamba ir kitoje pasaulio pusėje – nedideliame Seredžiaus miestelyje ant Nemuno kranto, iš kur užpraeitame amžiuje gimęs žydų berniukas išvyko užkariauti Amerikos. Atrodo, jam tai pavyko.

Straipsnyje panaudota medžiaga iš Ushi, „The World’s Greatest Entertainer: the Story of Al Jolson“, Museum of the Jewish People; Ted Gioia, „Al Jolson: A Megastar Long Buried Under a Layer of Blackface“, „The New York Times“; www.wikipedia.org; www.jolson.org; jewishcurrents.org; www.perfessorbill.com.

[1] Sėslumo zona (rus. Черта оседлости) – speciali teritorija Rusijos imperijoje, kurioje žydams buvo leidžiama nuolat gyventi. Ji egzistavo nuo XVIII a. pabaigos iki 1917 m. Rusijos valdžia daugumai žydų draudė apsigyventi didžiojoje imperijos dalyje – ypač Maskvoje, Sankt Peterburge ir centriniuose Rusijos regionuose, jiems buvo leidžiama gyventi vakariniuose imperijos pakraščiuose.

[2]Regtaimas – fortepijoninės pramoginės neimprovizacinės muzikos stilius, gimęs JAV XIX a. paskutiniaisiais metais užeigų, barų, naktinių klubų aplinkoje ir buvęs populiariausia jos muzikos forma iki I Pasaulinio karo.

[3]Vodevìlis (pranc. vaudeville) – dramos žanras, linksmas vieno veiksmo kūrinys. Į veikėjų vaidybą įterpiamos dainelės, šokiai.

[4] „Blackface“ – teatrinis ar pramoginis grimas, kai ne juodaodžiai atlikėjai išsitepdavo veidą tamsiai (dažniausiai degintu kamščiu ar juodais dažais), perdėtai paryškindavo lūpas ir vaidindavo stereotipinius juodaodžių personažus.

[5] Army Tank Corps Welfare League – pirmojo pasaulinio karo laikų amerikiečių organizacija, skirta remti JAV tankų korpuso karių gerovę ir moralę.

[6] „Over There“ („Ten, anoje pusėje“) – viena garsiausių amerikietiškų patriotinių dainų, kurią 1917 m., kai JAV įstojo į Pirmąjį pasaulinį karą, sukūrė George M. Cohanas. 2005 m. JAV Kongresas ją oficialiai paskelbė nacionaline Pirmojo pasaulinio karo atminimo daina.

Žurnalo leidybą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Skirta 22 800 Eur.