Mokytojos Stanislavos gyvenimo mozaika

Rūta Vasiliauskienė / „Jurbarko laikas“ Nr. 19

rugsėjo 11 d. 07:43 | Kultūra, istorija, gamta

Stanislava Visockienė / R. Vasiliauskienės nuotr.

AŠrifto dydis+- Spausdinti

Gegužės 20 dieną 94-ąjį gimtadienį atšventusi Stanislava Visockienė jau daug metų gyvena Smalininkuose. Daugiabučio penktajame aukšte nedideliame butelyje įsikūrusią buvusią lietuvių kalbos mokytoją aplankėme prieš Velykas kartu su „Jurbarko socialinių paslaugų“ darbuotoja Asta, mat ponia Stanislava yra viena iš šios įstaigos paslaugų gavėjų. Užsukusi tiesiog pabendrauti ir pasikalbėti su senjore, nustebau supratusi, kad sunkokai vaikštanti ir jau ne itin gerai matanti moteris savo atmintyje nešioja ir gali pasidalinti kone šimtmečio istorija. „Man tas tarpukaris, karai ir okupacijos – tai tarsi atversta knyga. Ją perskaičiau, širdin giliai sudėjau, žinau geriau nei šių dienų karta“, – šypsosi Stanislava, pridurdama, kad viskas, ką ji patyrusi, yra ne kartą „galvota pergalvota, mąstyta permąstyta“.

Ne tik permąstyta, bet ir užfiksuota nuo 15 metų rašytuose dienoraščiuose. Ir ne tik proza. „Rašydavau, ir savaime kartais į dienoraštį netyčia koks eilėraštukas „nutūpdavo“, – sako Stanislava, pirmąjį eilėraštį parašiusi jau seniai, 1944-ųjų liepos mėnesį, kai besitraukiantys vokiečiai, prieš sudegindami jos tėvų namus, iškirto sodą. „Pamačiusi gulinčias obelis, apkibusias dar neužaugusiais obuolėliais, verkiau ir, apimta neapsakomo širdelės skausmo, sueiliavau kupinas prakeiksmo vokiečiams eilutes. Apraudojau obelis. Gaila, kad neišsaugojau eilėraštuko“, – prisiminimuose rašo Stanislava.

Prieš kurį laiką ji savo eilėraščius, dienoraščio ištraukas gražiai perrašė, atšvietė keliais egzemplioriais ir pati pasidarė rankraštinę knygą „Gyvenimo mozaika“, iliustruotą savo piešiniais. Išleisti knygos Stanislava sako nesiruošianti, tiesiog surinkusi prisiminimus į vieną vietą – vaikams ir anūkams, kad žinotų apie jos gyvenimą. Iš pradžių ketino prisiminimus surašyti literatūrine forma, savotiškus apsakymėlius, bet paskui, kaip pati sako, neturėjusi kantrybės, ir tiesiog surašiusi pagrindinius faktus.

S. Visockienės prisiminimai ir kūryba sugulė į rankraštinę knygelę „Gyvenimo mozaika“.

Jos namų sienas puošia spalvingi paveikslai – peizažai, natiurmortai, portretai. „Pradėjau piešti anksti, nors neturėjau nei dažų, nieko. Mokykloje, matyt, mano tuos gebėjimus pastebėjo, tai vis paprašydavo kokį plakatą ar rašytojo portretą nupiešti. Klasės sienlaikraščius piešdavau“, – prisimena ji. „Baigusi vidurinę, nuvežiau dokumentus į dailės mokyklą Kaune, ten, kur pelėdos aplinkui. Bet paskui gavau raštą, kad egzaminus turiu laikyti Vilniuje. Autobusų nebuvo. Dokumentus į Kauną vežiau garlaiviu, pūškavom visą naktį. Tėtis tada sako: „Vaikeli, jei Kaune būtų ta mokykla, tai dar galėtume kolchozo mašina maisto atvežti, o Vilniuje, pati supranti...“ – prisimena Stanislava. Tada ji, metus padirbėjusi Jurbarke rajkoopsąjungos sąskaitininke, išvažiavo mokytis į Klaipėdos mokytojų institutą. „Už tai visur, kur dirbau, mokiau piešimo“, – šypsosi ji ir prisipažįsta, kad parodą yra surengusi tik vieną – 85-mečio proga jos paveikslai buvo eksponuoti Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centre Smalininkuose, ten, kur kažkada buvo mokykla, kurioje ji dirbo. Ir dar keletas piešinių išspausdinta Algirdo Sinkevičiaus sudarytoje knygoje „Viešvilė“. „Aš iš viso buvau toks karo vaikas: nuskriaustas, nedrąsus. Man vis atrodo, šaipysis čia, kam to reikia“, – sako Stanislava, paklausta, kodėl nesurengė daugiau parodų. Tačiau daug darbų įvairiomis progomis išdovanota giminėms, pažįstamiems. „Visada turėdavau ką dovanoti“, – šypsosi ji.

Įvairiose mokyklose Stanislava išdirbo 36 metus. Baigusi Klaipėdos mokytojų institute lietuvių kalbos studijas, gavo paskyrimą į Šakių rajoną: iš pradžių į Kriūkus, paskui dirbo Žemojoje Panemunėje, o vėliau ją perkėlė į Plokščius. Būtent ten sutiko savo vyrą Simoną Visocką, kuris, baigęs Vilniaus universitete matematiką, taip pat buvo paskirtas dirbti į Plokščių vidurinę mokyklą. Ten jie ir susituokė 1959 metais. „Ištekėjau už Lietuvos rankinio čempiono“, – šypsosi moteris, mat Vilniaus universiteto rinktinė, kurioje žaidė S. Visockas, nuo 1956-ųjų iki 1960-ųjų buvo Lietuvos čempione. Stanislavos vyras žaidė ir Lietuvos rinktinėje.

Stanislavos ir Simono vestuvės. Asmeninio albumo nuotr.

Iš Plokščių Visockai persikraustė į Lekėčius, kur gyveno septynerius metus. Čia gimė abu jų vaikai, Saulius ir Audronė. Paskui Simonas Visockas perskaitė laikraštyje, kad Smalininkų technikume trūksta matematikos dėstytojo. Taip jų šeima 1967 metais atsidūrė buvusioje Mažojoje Lietuvoje.

Visockų šeima: Stanislava, Simonas ir vaikai Audronė ir Saulius. Asmeninio albumo nuotr.

„Kai atvažiavom į Smalininkus čia buvo labai daug žmonių, daug jaunimo, mokinių“, – prisimena buvusi mokytoja. Vidurinėje mokykloje buvo po kelias paralelines klases. Su savo auklėtiniais Stanislava bendrauja iki šiol. „Nepaprastai geri vaikai, niekada nereikėdavo su jais bartis. Lankiau visų mokinių tėvus, su visais buvau susipažinusi. Kai 1979 metais jie baigė mokyklą, ryšys nenutrūko iki dabar“, – sako ji, prisimindama kas penkeri metai vykstančius klasės susitikimus ir sveikinimą 80-mečio proga. Ir jos 90-mečio buvę mokiniai nepamiršo, atvyko pasveikinti. „Paslapčia, nežinojau, kad ateis. Iki dabar brangūs yra žmonės“, – sako ji.

Su buvusiais auklėtiniais klasės susitikimo metu. Asmeninio albumo nuotr.

Smalininkų mokykloje ji dirbo 23 metus. „Dirbau senojoje mokykloje, kur dabar kultūros namai, ten abu mano vaikai baigė. Paskui pastatė ant kalno naują didelę gražią mokyklą. Kiek vargome, kol susidėjome visus suolus, gėlių prisisodinom. Labai graži mokykla, gaila, kad dabar tuščia“, – sako. „Mokyklose man darbas labai patiko. Lekėčiuose greta pamokų mes, mokytojai, ruošdavom vaidinimus, važiuodavom kitur juos rodyti. Piešiau, po truputį rašiau. Į ekskursijas važinėdavome“, – prisimena Stanislava.

Stanislavos 80-metis. Asmeninio albumo nuotr.

Dabar ji gyvena viena. Vyro neteko prieš 10 metų, mirė sulaukęs 82-jų. Vaikai ir anūkai gyvena savo gyvenimus, kas Vilniuje, kas užsienyje. Žinoma, atvažiuoja ir paskambina, bet ne taip dažnai, kaip norėtųsi.

Brolio ir seserų taip pat jau nebėra. Brolis Zigmas mirė 59-erių, jaunesnioji sesuo Vidutė – 55-erių nuo vėžio, vyriausioji sesuo Janina – sulaukusi 80-ies „nežinia nuo ko“. „Ar aš žinojau, kad šitaip ilgai gyvensiu“, – sako visus pergyvenusi Stanislava.

„Labai graži mokykla, gaila, kad dabar tuščia“, – sako S. Visockienė apie buvusią Smalininkų Lidijos Meškaitytės pagrindinę mokyklą, dabar virtusią Jurbarko Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos skyriumi, kurioje mokinių nebeliko visai – tik keletas darželinukų. 2025 m. birželio 30 d. buvusi mokytoja, kaip ir kiti pedagogai, atėjo atsisveikinti su mokykla. R. Vasiliauskienės nuotr.

Dabar ją du kartus per savaitę aplanko individualios priežiūros darbuotoja. „Vita – mano buvusi mokinė. Pusantrų metų buvau jos auklėtoja. Neprašau jos daug dirbti, bet ką paprašau, padaro – išsiurbia, stiklus nuvalo, bet man pasišnekėti labai smagu. Naujienas papasakoja“, – šypsosi Stanislava, kuri stengiasi ir pati pajudėti. „Grindis išplauti ar išsiurbti retai prašau. Pati šeštadienį išsišluosčiau viską. Šlapia būnu visa, kai dirbu, bet noriu truputį pajudėti, nes jei tik gulėsi... Nors prigulu kasdien, kai pavargstu. Kūnas jau pavargęs“, – sako ji. Kadangi buvusios mokytojos akys jau ne tokios kaip anksčiau, televizorių ji žiūri gal tik porą valandų per dieną – pamėgtus serialus „Meilės vėjai“ ir „Laukinis slėnis“. „Skaityti nieko negaliu, tai jie man suteikia džiaugsmo, užmirštu negalias visokias“, – sako ji. Dar mėgsta klausytis radijo.

Su Stanislava kalbėjomės ilgai, nes jos pasakojimai apie tarpukarį, karą, pokarį – ilgą, netekčių ir vargo kupiną gyvenimą – įtraukia. Pasisekė ir kiek prisiliesti prie jos rankraštinės knygelės „Gyvenimo mozaika“, tiesa, Stanislava sako nenorinti, kad joje surašyti tekstai būtų publikuojami. Tad šiuose puslapiuose pasidalinsiu tik tuo, ką ji pati man papasakojo, pasinaudodama, kad būtų aiškiau, knygelės ištraukomis.

Žemė

„Aš esu valstiečių dukra, tėvai buvo ūkininkai“, – pasakojimą pradeda buvusi mokytoja. Ji kilusi iš Klišių kaimo, į šiaurės rytus nuo Jurbarko, prie Girdžių kelio. „Kai buvo žemės reforma, gal 1928 metais, močiutė, tėtės mama, gavo per 6 ha Vasilčikovo dvaro žemės. Tačiau tą žemę reikėjo išsipirkti. Mano dvi tetos buvo Amerikoje, siuvykloj dirbo, tai tėtei buvo nupirkta ta žemė. Ir kitiems giminėms“, – pasakoja ji. Močiutė buvusi lenkaitė, senelis lietuvis, o susituokę jie prieš tėvų valią. Sako, pabėgusi iš namų ir ištekėjusi už lietuvio Jono Čiako, medkirčio, dirbusio Lenkijos pasienyje. Apsigyveno Lietuvos vidury, pagimdė 5 vaikus ir liko našlė. Jos sūnus Pranas Čiakas toje žemėje pasistatė trobesius: gyvenamąjį namą, tvartą, klojimą. Paskui sukūrė šeimą – 1929 metais parsivedė į marčias Marcelę Mureikaitę. „1930 metais gimė sesuo, 1932-ais – aš, paskui devynis metus vaikų nebuvo, vėliau gimė dar du. Labai skyrėmės nuo dabartinių vaikų – dirbom viską. Tėvai tuoj pat išmokė atskirti žolę nuo morkos, nuo runkeliuko. Mes ir grėbėm, ir linus rovėm, ir visus kitus ūkiškus darbus dirbom“, – prisimena Stanislava. Tėvelis, jo tėvui anksti mirus, 14-metis turėjo išmokti arti, sėti, žodžiu, tapo ūkininku. Buvo darbštus, stiprus, tvarkingas ir labai sąžiningas.

Stanislavos mamos tėvai Pranas Mureika, Anastazija Kriaučiūnaitė-Mureikienė, antroje eilėje – dukterys Marcelė Mureikaitė-Čiakienė ir jos sesuo Marijona.

Čiakų sodyba stovėjo ant aukšto Imsrės kranto. „Labai graži vieta, Imsrė vingiavo iš trijų pusių. Namelis, kurį tėtis pasistatė, švietė iš tolo visiems savo baltom langinėm. Iki aštuonerių metų gyvenom labai gerai – tetos siuntė siuntinius. Aprengtos buvom gražiai, kad net draugės pavydėdavo. O paskui prasidėjo tikras vargas“, – pasakoja ji.

Čiakų šeima: tėtis Pranas, mam Marcelė, močiutė Pranė, tėvo brolis Julius ir dukros Stanislava (mamos glėbyje) ir Janina. Asmeninio albumo nuotr.

Karas

Stanislava sako puikiai atsimenanti, kaip prasidėjo karas – ankstyvą 1941 m. birželio 22-osios rytą jas su sese prižadino mama. Pripuolusi mama traukia mane ir Janiną iš lovos. Atsikelia močiutė (tėvelio mama). Abi prie lango puldinėja, žiūri, stebisi, nesupranta, kas čia darosi. <...> Visa padangė vakarų pusėje padūmavusi, iš apačios į dangų šokinėja ugnies liežuviai, grėsmingai, tarsi perkūnija, griaudžia. „Ar tik ne karas?! – kažkokiu kimiu balsu šūkteli mama. – Bėgsiu pas Snudaičius... O Viešpatie, kur tas mūsų tėvas? Kada grįš?“ Tėvelis, kaip vėliau sužinojau, buvo išvažiavęs su dideliu naujuoju vežimu, į jį įkinkytais dviem išpuoselėtais arkliais į Raseinius parvežti į Jurbarko kooperatyvą cukraus (uždarbiavo, atitrūkęs nuo žemės ūkio darbų). <...> Visai netoli mūsų sodybos, ant kalniuko už Imsrės, Vabalo dvaras, kur 1940 metais įsikūrė rusų kariuomenės štabas, kur kas vakarą grojo muzika, o kareiviukai žaisdavo tinklinį, skendi dūmuose, kurie ima gaubti mūsų namus. Atrodo, visai virš mūsų galvų riaumoja lėktuvai, iš kurių krinta dideli pailgi „kiaušiniai“. Matau – jų vienas šonas raudonas, kitas mėlynas.

<...> „Prrrrr!“ – šaukia tėtė ir stabdo pasibaidžiusius arklius. Jis apžiūri vežimą, žvalgosi ir šaukia: „Marcele! Marcele!..“ Tik tada prisimename, kad pas kaimynus nubėgo mamytė ir močiutė. Netikėtai pamatėme sulinkusią, bet gana greitu žingsneliu pareinančią močiutę. „Kur Marcelė?!“ – ne klausia, o šaukia ji. „Ji įšoko Snudų kieme į mano vežimą, bet kai važiavau pro intako galą, sprogstant bomboms pasibaidė arkliai. Gal ją skeveldros pakirto... O gal iškrito...“ – blaškosi tėtė ir bėga ieškoti mamytės. Neužilgo matom: parveda šlubuojančią, sunkiai bepaeinančią mamą. Mamos žvilgsnis paklaikęs: „Jūs čia, o Vidutė?..“ Skubame visi į kambarį, kur vygėj prie sienpečio gulėjo visų palikta mažytė sesutė. Tinkuotame, baltai kalkėmis dažytame sienpetyje virš vygutės išmušta duobelė. Tinkas užkritęs ant antklodės, o Vidutė sveikutėlė, tik plyšoja visa gerkle. Žiūrim – išdaužtas langas. „Tai bombos skeveldra... Gerai, kad jūsų sesutės nekliudė“, – paaiškina mums tėvelis, vartydamas rankoj sunkų metalinį gabalėlį, surastą už vygutės.

<...> Užskridę vokiečių lėktuvai taip žemai, rodos, savo sparnais siekdami paimsrių medžius, tratina iš kulkosvaidžių į rusų kareivius, bėgančius iš subombarduoto štabo. Mama griebia Vidutę iš vygės ir šlubuodama bėga į kalną už namo, slepiasi po medžiais. Mes su močiute paskui. <...> Bėgame pasilenkusios pakrūmėmis, perbrendame per Imsrę, užlipame ant kalno ir paruge pasilenkdamos artėjame prie tėtės sesers sodybos. Išgirstame kulkų švilpimą. Kas šaudo, į ką – nežinome. Laimingai pasiekiame Bagdzevičių lauko virtuvę, lendame į rūsį, iškastą po virtuve. Čia jau Bagdzevičių vaikai sulindę. <...> Kažkas atidarė rūsio dureles. Matom šautuvo vamzdį. Girdim aiškinimą, kad rūsy vaikai. Mums liepia išlipti. Kareiviai jau nešūkauja, nepikti, dalija mums kietus, apvalius, plokščius saldainius. Patikrinę, kad tikrai šioj sodyboj nėra rusų kareivių, vokiečių kariai skuba rytų pusėn. Mes, vaikai, čiulpiame saldainius. Aprimsta ir mamos, ir močiutė.

Gyvenimas tęsėsi ir karo metais – kas gimė, kas mirė. 1942 m. spalio 10 dieną į mūsų, trijų seserų, būrį su klyksmu įsibrovė brolis, didžiulis tėtės džiaugsmas. Man ir Janinai nebuvo džiaugsmo – vargas, darbas gąsdino. Dabar ne tik Vidutę, bet ir brolį Zigmantą teko saugoti, nes močiutė sirgo, tino jos kojos. „Taip norėčiau Zigmutį paauginti, bet jau neturiu jėgų“, – liūdnai teisindavosi močiutė. Man atrodo, kad pavasarį ji ir paliko mus. Buvau jau vienuolikmetė. Negaliu apsakyti, kaip man skaudėjo širdelę. Močiutė mane labai mylėjo.

Čiakų vaikai. Asmeninio albumo nuotraukos.

1944 metais prie Lietuvos vėl artėjo karo frontas. Pavasarį ar vasarą ir mes girdėdavom grumėjimą... Rusų lėktuvai pradėjo skraidyti, naktimis bombarduodavo kažkokius objektus. Tėtė įkalnėje iškasė nemažą rūsį – slėptuvę. Net angą padarė užlinkusią, kad skeveldros neįlėktų. Kai išgirsdavom lėktuvų „gun... gun... gun...“, net vidurius susukdavo. Dažnai tekdavo slėptuvėj išmiegoti visą naktį.

<...> Žmonės vis dažniau kalbėjo, kad vokiečiai traukiasi, kad gali pralaimėti karą, nes rusai juos gena į vakarus. Vieną dieną mamytė įpuola susijaudinusi iš lauko į kambarį: „Kas čia darosi? Iš kur tiek žmonių užimsry, Vabalo laukuose? Atrodo, jie ten kažką kasa.“ Žiūrime pro langą. Vabalo laukas netoli mūsų, ant kito kalno už Imsrės. „Apkasus kasa“, – supranta tėvelis. Mums buvo uždrausta lįsti artyn, nes, esą, ir vietinius žmones rankioja šiam darbui. Tėvelis kalno šlaite, tolokai nuo namų, tankiuose krūmuose, mums padarė lovą. Išlygino žemę, prinešė šieno. Šis guolis buvo taip užmaskuotas, kad nesimatė iš arti. Ten tyliai tyliai mes su seseria Janina, kartais ir pusseserėm, miegodavom. Net šnirpštelėti bijodavome.

<...> Vokiečių kariai ir kažkokie baltaraiščiai keliuose stabdė jaunesnius, tvirtesnius žmones ir važiuojančius vežimais ir prievarta išvežė į Vokietiją. Vokietija jau prasidėjo Smalininkuose. Išvarė ir tėvelį su vežimu ir arkliais. Verkėme, raudojome, netekę tėvelio. Bet, rodos, už kelių parų naktį parbildėjo tėtė. Arklius ir vežimą palikęs paimsry, lyg nesavas įpuolė į namus. Mamai liepė susirinkti vaikų ir savo drabužius, pasiimti patalynės. Dėjo į vežimą grūdų, mėsos, kitų produktų. Pririšo prie vežimo galo karvutę, kitą nuvedė pas sesę Bagdzevičienę. Rodos, į gardelį įkėlė ir bekoniuką. Kitas kiaules, paukščius išleido iš tvarto. Vokiečiai buvo liepę išvažiuoti: sakė, kad degins namus. Mamytė klausinėjo, kaip tėtė taip greitai sugrįžo. Sužinojome, kad pabėgo.

Košmarai

<...> Dar gyvenant namuose, prieš išvažiuojant į Pažėrus, sapnavau šiurpų sapną. Rodos, guliu lovoje ir matau, kaip pro atvirą mūsų kambario langą, esantį šiaurinėje pusėje, lipa lyg žmogus, lyg kažkokia pabaisa, aukšta, plonomis kojomis. Jos galva ir visas kūnas apdengti raudonu audeklu, tokiu keistu, lyg ir atskirų gabalų, šlapių, kruvinų, o nuo jų ant grindų varva kraujas. Toji pabaisa skėtriojasi plonomis rankomis, vaikšto po kambarius net neatidarinėdama durų. Rytą tą sapną papasakojau tėveliams. Mama sakė, kad labai negeras šis sapnas. Gali atsitikti didelė nelaimė. Kraujas sapne – tai gailestis. Po kelių dienų mums pranešė, kad sudegins mūsų namus. Liepė evakuotis.

<...> Pažėruose pas gimines gyvenome labai susigrūdę. Vakarais labai gerai uždangstydavom langus, bijodavom bent kokios laukan prasiveržusios švieselės. Rusų lėktuvai kasnakt skraidydavo ir bombarduodavo pamatę šviesą. Iš Pažėrų į vakarus pajudėję vokiečiai atėmė mūsų naująjį vežimą ir gražiuosius arklius, palikę vieną nusususią, šašais apaugusią, mažą suvargusią kumelaitę ir didelį, nerangų, seną, šviesiai rudos spalvos arklį.

<...> Rugpjūčio 15 d., per Žolinę, pamatėme pietvakarių pusėje keistai pilką dangų. Žiūrėjo visi išėję į kiemą nustebę, o tėvelis pasakė: „Turbūt dega mūsų namai ir visas Klišių kaimas.“ Rytojaus dieną tėtė veržėsi pažiūrėti, ar tikrai nebėra namų. Su juo kartu ėjau ir aš. Pėstiems – tai tolima kelionė, apie 12 ar 14 km. Užlipom kalno keliuku į kiemą. Tėtė apsidairė, kiek pastovėjo ir suklupo prie apdegusių lentų, rąstų, likusių nuo trobos remonto ir sukrautų už buvusios tvoros. Pirmą kartą mačiau tėvelį verkiantį. Raudojau ir aš. Namų jau neturėjome. Ir ne tik mes. Vokiečiai ne tik sodus, šlaitus iškirto, bet sudegino Klišių ir greta esančio Kuturių kaimo 24 sodybas, kad netrukdytų ruošiantis stipriems mūšiams netoli sienos.

<...> Iš Pažėrų grįžome į netoli mūsų namų išlikusį nepaliestą Jenkio, repatrijavusio į Vokietiją, ūkelį. Čia neilgai pagyvenome, nes vėl teko evakuotis į Pažėrus: visi bijojo didelių mūšių Vokietijos pasieny. Įsiminė kelionės vaizdai. Mes važiuojame į rytus. Virš mūsų vakarų pusėn skrieja ugniniai „Katiušų“ liežuviai. Iškart po kelis. Pokši šūviai. Netoli krinta patrankų sviediniai. Ūžesys, griaudimas, sprogimai. Atrodo, maišosi viskas žemėje ir danguje. Prieš mus atriaumoja rusų tankai, tos šaudančios siaubūnės „Katiušos“, patrankos, paskui su šautuvais bėga pėsti kariai. Buvom prigąsdinti, kad jie apiplėšinėja, numausto žiedus (todėl tėvai juos paslėpė) ir kitokias baisybes daro. Bet susitikome, lenkėmės, tyliai kelio krašteliu važiavome visi – tėveliai, mes su vyresne sesute Janina ir du mūsų mažyliai – Vidutė ir Zigmutis. Pririšta prie vežimo galo paklusniai žingsniavo karvutė.

<...> Nudundėjus frontui į vakarus, tėvai skubėjo grįžti arčiau savo žemės, arčiau buvusių namų. Tėveliui rūpėjo su ta vargana kumeliuke aparti bent kiek žemės, įberti bent kiek žiemkenčių. Sunkiai pažinome kaimą be namų, su iškirstais sodais, medžiais, plikais kalnais ir paimsriais. Dairėmės nustebę. Atrodė taip klaikiai tuščia ir nyku. Žiojėjo sviedinių, bombų išraustos duobės, juodi pelenai ir nuodėguliai.

Prisiglaudėme gretimame kaime pas Marcinkevičius, pravardžiuojamus Viešpačiais. Mūsų žemė liko toli. Pavasarį tėveliai buvo pasodinę bulvių, daržovių, todėl teko ir mamai, ir mums su Janina tempti sunkius nešulius. <...> Priėmė Klišių pradinės mokyklos mokytojai Mikai į mokyklos antrąjį aukštą. Ten susigrūdome kelios padegėlių šeimos: mes (6), mamytės tėvai su sūnum (3), Klimai iš Kuturių kaimo (5), jauna panelė mokytoja su seseria (2) ir mokyklos valytoja su dukra (2). Nors gyvenome lyg silkės statinėje, bet džiaugėmės: mūsų buvusioji sodyba visai arti.

<...> 1945 m. karas baigėsi. Gegužės 9 d. rusai šventė pergalę, bet žmonės dar žuvo visur ir pas mus. Sproginėjo minos. Mačiau kaip ant telefono stulpų vielos vėjas supo sudraskyto kūno liekanas – moteris išvedė į ganyklą karvutę ir... sprogo mina. Tarp mūsų lankučių palei Imsrę pravažinėtu keliuku tėvelis su nedideliu vežimu ir ta vargana kumeliuke pravažiavo sėkmingai, o po kiek laiko išminuotojai ten užtiko miną. Tėtė negalėjo suprasti, kaip jam pasisekė...

Grįžimas

<...> Tėtė su Janina dar žiemą važiuodavo į mišką medienos tvarteliui. Per vasarą pastatė, apkalė lentelėmis, kažkuo apdengė. Kai lentos išdžiūvo, tarp jų švietė laukas. Tuos plyšius lipinome moliu. Viename tvartelio kampe tėvelis atitvėrė nuo gyvulių mažą kambarėlį. Jame pastatė krosnelę, padarytą iš apvalios metalinės statinės. Kambarėlis teikė šilumą, buvo šiokie tokie savi namai. Už žemos sienos kriuksėjo kiaulė, baubė karvutė, stovėjo didžiausia darbininkė – iškeistoji kumeliukė. Tėvelis ir mamytė miegojo tame „kambarėlyje“. Mes, vaikai, ropšdavomės ant tvartelio, ant šieno. Iš kraštų atsiguldavom aš ir Janina, paauglės, o viduryje mažyliai – Vidutė ir Zigmutis. Būdavo šalta miegoti, tai ant savęs daug daug šieno užversdavom. Rytą pasibudę matydavom, koks apšerkšnijęs prie mūsų burnų šienas. Zigmutis pabudęs basas išbėgdavo į kiemą ant sniego. Ir nesirgdavo. O tebuvo tik trejų metukų.

<...> Tėtė tuo metu surėmė ir namelį, taip pat apkaltą lentelėmis. Jį padalino perpus. Šiauriniame gale pastatė krosnį, sudėjo grindis, kalė iš vidaus lenteles, o į visų kimšo pjuvenų, spalių apšiltinimui, įdėjo du langus. Prieš pat šv. Kalėdas iš tvarto atėjom į įruoštą kambarėlį. Buvo šilta, gera, smagu. Mamytė iš džiaugsmo verkė.

<...> Neleido tėvams toje pačioje vietoje, ant sudegintos trobos pamatų, statytis naujo namo. Susikūrė kolūkiai, leido namus statytis tik gyvenvietėj. Žadėjo kolūkio valdžia padėti, bet tėvelis niekur nenorėjo išeiti iš savo sodybos ant gražaus kalnelio, apsupto šlaitų, kuriuose taip gražiai čiulbėjo paukščiai, pašėlusiai savo treles traukė lakštingalos, o pakalnėj srauniai čiurleno Imsrė.

Mokykla

„Į mokyklą maža pradėjau eiti – sesuo ėjo ir aš verkiau, kad noriu. Mane ten priėmė laikinai, pabandyti, bet pasilikau. Tokia mažiukė – mane per pertraukas kiti vaikai mėtė“, – šypsosi Stanislava. I–IV klases baigiau gimtojo kaimo Klišių pradinėje mokykloje. V-ąją klasę – Jurbarke. Ją baigusi buvau priimta į Jurbarko gimnaziją, į I klasę. Buvo galima laikyti egzaminus į II klasę. Nežinau, kodėl nelaikiau. Gal tada nežinojau. Kiekvienais metais teko išlaikyti egzaminus į kitą klasę.

<...> Pokario metais buvo sunku mokytis, nes neturėjome sąsiuvinių, vadovėlių. Gaudavome iš kažkur kažkokių vokiečių paliktų dokumentų, kurių viena pusė buvo švari. Išsiliniuodavome ir rašydavome. Ir vadovėlių ilgai neturėjome. Užsirašydavome, ką mokytojai padiktuodavo.

<...> Praūžus frontui liko sugriauti namai, išbyrėję namų langai, todėl ir mūsų klasės buvo šaltos, sėdėdavom su paltais, pirštinėm. Net rašalas rašalinėse dažnai neištirpdavo (jei einant į mokyklą sušaldavo). Po namų sudeginimo, evakuacijų labai varganai rengdavomės, avėjome net žiemą neapšiltintais guminiais ilgais batais ar kurpelėmis. Namie neturėjome laikrodžio. Apsiniaukusią dieną nė tėveliai nenumanydavo valandos, todėl man tekdavo 3 km į mokyklą bėgti kiek įkabinu. Neblogos treniruotės, gyvenime padėjo.

Linksmybės

Nors ir kaip buvo sunku, jaunystė daug ko norėjo: dainuoti, šokti, linksmintis, pasipuošti... Prisimenu, kaip tėvelis atidžiai skaptavo kurpelių padus, kad gerai priglustų prie mano pado. Apkalė oda jų priekį ir užkulnį. Padaręs liepė taupyti, saugoti, nes daugiau odos neturįs. Mamytė nupirko medvilninę trikotažinę palaidinukę. Iš tėtės nudėvėtų kelnių kiškų antrosios pusės pati pasisiuvau sijonėlį, suodžiais nuo puodo dugno nudažiau ir nublizginau kurpaites ir laiminga nudrožiau į šokių vakarą. Grįžusi buvau stipriai išbarta už šitokį išblizginimą. Vėliau leido tik riebalais tepti, kad nesutrūkinėtų. Bet išteptos nesūdytais kiaulių taukais neblizgėdavo.

Kaimo mokyklos šokių salėj (sujungtose klasėse atstūmus sieną) šviesdavo prie sienų pakabintos žibalinės lempos. Kartais iš kažkur atsirasdavo stipriai šviečianti primusinė lempa (taip vadino). Grodavo muzikantai armonikomis, kartais akordeonais. Pertraukų tarp šokių metu vyrai sustoję ratu salėj taip dainuodavo, kad lempų liepsnelės virpčiodavo.

<...> Pokario kaime buvo liūdna: nei radijo, nei televizoriaus. O jaunimo mūsų kaime buvo daug, šeimos gausios. Mokiniai pradėjo ruošti vakarus su vaidinimais. Kai mokiausi 10–11 klasėj buvau paklausi „aktorė“. Gaudavau ilgas roles. Mes bėgdavome pavasarį ir vasarą vakarais į pradinę mokyklą, repetuodavom, o vasarą, kokių atlaidų dieną surengdavom tokį vakarą, kad pilnutėlė padidinta salė prisigrūsdavo žiūrovų iš Klišių ir Kuturių kaimų. Pasidarydavom bilietėlius po 20 kapeikų, pardavinėdavom. Surinktuosius pinigėlius pasidalindavom, nusipirkdavom šį bei tą. Aš kartą nusipirkau pigios kartūninės medžiagos ir baltus skudurinius batelius iš turgaus. Pokario metais jie buvo madingi. Nutepdavom juos praskiestais dantų milteliais ar kreida. Žinoma, kai šokdavom, kentėdavo vyrų kelnių apačios.

Pomėgis vaidinti liko ilgai. Tapusi mokytoja ruošdavau su mokiniais vakarus, režisuodavau, piešdavau dekoracijas.

„Kai prasidėjo karas Ukrainoje, visi tie žiaurumai, beveik kas vakarą atsigulu ir prisimenu karą, kurį išgyvenau. Aš žinau, kaip baisu būna, kaip yra sunku benamiams“, – sako Stanislava.

Čia anaiptol ne visi jos prisiminimai – tik tai, ką ji sutiko papasakoti. „Praeitis mano buvo sunki, daug ką išgyvenau, daug ką prisimenu“, – sako ji, tačiau dėl nieko nesigaili. „Man atrodo, kad savo jaunystę pragyvenau neblogai. Gyvenimas buvo kad ir sunkus, bet geras“, – pokalbį užbaigia mokytoja Stanislava Visockienė.