Vienos šeimos istorija

Kodėl Veliuona? Legendomis apipintas, savo piliakalniais, savo kas vasarą žydinčiais tulpmedžiais ir kitomis grožybėmis garsėjantis miestelis gali suvilioti ne vieną nuo didmiesčių triukšmo ir skubos pavargusį žmogų, net kai jo šaknys visai kitame Lietuvos pakraštyje. Taip nutiko ir šeimai, apie kurią ketinu papasakoti.

Arūnas Dungveckis pasaulį išvydo Pasvalio rajone, nors galėjo gimti ir Žemaitijoje, netoli Telšių, gražioje sodyboje ant Virvytės upelio kranto, kur būta jo tėvonijos. O galėjo, neduok Dieve, žmogus ir visai negimti, juk Lietuva ne visados buvo laisva šalis... Laimė, būsimasis Arūno tėvas Kazimieras spėjo pasislėpti rugių lauke ir pralaukti siaubą, ištikusį šeimą. Okupantai, tą naktį išvežę į Sibirą abu jo tėvus ir tris seseris, kitaip tariant, Arūno senelius ir tetas, nors ir laukė į namus sugrįžtančio dar vieno tremčiai skirto asmens, galiausiai pasidavė ir išvažiavo su tais, ką spėjo išbuožinti. Kazimieras, vos tik nekviesti svečiai pasišalino, pėsčias patraukė link Panevėžio – kuo toliau nuo gimtų namų, kad niekas neatpažintų, neįskųstų. Pasirinkęs pradinių klasių mokytojo kelią studijavo Panevėžio mokytojų seminarijoje, susipažino su ten pat besimokančia Pranute, kuri netrukus ir tapo Arūno bei jo seserų motina. Senelio iš tėvo pusės Arūnas nepažino. Jo kapą nuplovė lediniai Laptevo jūros vandenys. Močiutei „pasisekė“ labiau. Po beveik trisdešimties metų, praleistų toli nuo tėvynės, ji grįžo į Lietuvą, tačiau emociniai ryšiai su šeima buvo nutraukyti.

Nijolė Liubinaitė, būsimoji gydytoja Dungveckienė, taip pat ne veliuoniškė. Ji gimė Kėdainių rajone, tačiau vos dvejų metukų atsidūrė Kaune. Nors tremčių metas jau buvo pasibaigęs, tėvai nerizikavo likti ten, kur bet kurią akimirką galėjo būti apšaukti kolektyvizacijos „savanorystės“ vengiančiais buožėmis. Išsipardavė kūlimo mašiną, kitą techniką, viską, ką turėję, ir tapo miestiečiais. Liubinų namuose išsinuomotame kambaryje apsigyvenęs tuometės Lietuvos žemės ūkio akademijos studentas Arūnas netruko suprasti, kad šeimininkų duktė Nijolė gali būti ne vien puiki pašnekovė, ne vien mergaitė, su kuria smagu kartu eiti į teatrą ar kiną, bet ir mylima moteris, žmona ir vaikų mama.

Ne romantikos ieškoti

Kai Dungveckiai nusprendė apsigyventi Veliuonoje, vyresnysis sūnus Vaidas pradėjo lankyti Antano ir Jono Juškų vidurinės mokyklos pirmąją klasę, o jaunėlis Aivaras – vaikų darželį.

Arūnas juokauja, kad priimant sprendimą keltis į „kaimą“ jokios didesnės romantikos nebuvę. Veliuonoje tuo metu gyveno ir gydytoja dirbo jo sesuo Vida Valinskienė. Dungveckiai dažnai atvažiuodavo į Veliuoną pasisvečiuoti. Per seserį ir sužinojo, jog Jurbarko ligoninė ieško Veliuonai vyriausiojo ligoninės gydytojo, o kolūkis – pirmininko pavaduotojo. Supratę, kad jaunai šeimai su dviem vaikučiais didmiestyje sunkoka, o čia atlyginimai bus didesni, abu pasiryžo atsisakyti tarnystės Kaune. Nijolė dirbo pagal paskyrimą Kauno klinikų Kardiologijos skyriuje, o Arūnas atsisakė pareigų Kauno rajono vykdomojo komiteto Žemės ūkio skyriuje. Be to, kolūkis šeimai skyrė neseniai pastatytą namą, vadinamąjį alytnamį...

Išaušo 1987-ųjų balandžio 1 diena. Prasidėjo įkurtuvių naujuose namuose ir neramaus gyvenimo metai.

Veliuonos ambulatorija tuo metu buvo dabartinės seniūnijos pastato pirmajame aukšte, o ligoninė – kur šiandien parapijos namai. Ligoninėje – 25 lovos. Čia gydėsi ne tik Veliuonos, bet ir Raudonės, Seredžiaus, Juodaičių žmonės, sergantys vidaus, nervų ir kitomis ligomis. Darbo sąlygos apgailėtinos: geriamas vanduo atvežamas cisterna, gamtiniai reikalai atliekami į kibirus... Tad pirmučiausias naujosios vyr. gydytojos rūpestis buvo vandentiekis ir kanalizacija. Pasak Nijolės, be sutuoktinio pagalbos tokia „reforma“ vargiai būtų pavykusi. Nijolė ligoninei vadovavo dešimt metų. Jurbarko rajono tarybos sprendimas, priimtas 1997-ųjų rugsėjo 16 dieną, kad šią gydymo vietą privalu naikinti, skaudino ir žmones, ir darbuotojus. Juk analogiškų įstaigų Eržvilke ir Šimkaičiuose rajono taryba neuždarė. Jos buvo pertvarkytos į palaikomojo gydymo ir slaugos ligonines. O rytinis rajono pakraštys tam kartui neteko vienintelės vietos, kurioje žmogus galėjo būti nupraustas, pavalgydintas ir medikų prižiūrėtas.

Nijolė liko dirbti ambulatorijoje, kuri iš ankštokų patalpų persikėlė į naują pastatą – su dvylika kabinetų, trimis erdviais laukiamaisiais, vaistine ir dviem butais darbuotojams. Viename tų butų apsigyveno kolegė, daktarė Gražina Jonaitytė. Kitame – vaistininkė. Prasidėjo etatų mažinimas, pirmiausiai, žinoma, rajonas atsisakė pensininkų, profesijos veteranų. Dėl šių ir kitų priežasčių kilo nemažai konfliktų, skundų, parašų rinkimo „vajų“. Saldu nebuvo.

M. Gorbačiovo „perestroikos“ pervartos palietė ir Arūną. Lietuvos SSR Aukščiausios Tarybos nutarimu „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ visoje Lietuvoje pradėjus irti kolūkiams, ne išimtis buvo ir Veliuona. Vyriausybei nutarus, vietoje kolūkio valdybos atsirado laikinoji administracija. Kolūkio pirmininko pavaduotoją Arūną Dungveckį Žemės ūkio ministerijos Centrinė privatizavimo taryba norėjo patvirtinti administracijos vadovu. Tačiau prasidėjus žemės nuosavybės grąžinimui ir ūkio objektų privatizavimui, Arūnas nusprendė darbuotis savarankiškai, kad išvengtų sumaišties, pykčių ir pavydo, ko tuo metu Veliuonoje – kaip, beje, ir visoje Lietuvoje – netrūko. Juk daugelis žmonių, ypač vyresniojo amžiaus, sunkiai susitaiko su permainomis, dažnai jų net paniškai bijo. Oi, tas archajiškas lietuviškas noras viską palikti kaip radus! Tačiau pasaulis keičiasi. Kartais – į gera, kartais – ne visai. Lietuvai pavyko! Išsivadavome iš vergijos, atgavome nepriklausomybę. Tačiau ir nepriklausomybė kelia iššūkius. Tokie yra visų pasikeitimų dėsningumai. Arūnas ir Nijolė Dungveckiai pokyčius priėmė apsisprendę gyventi nors ir neramiai, tačiau įdomiai.

Nuo šeimos klinikos iki „VeNiMEd“

Viskas prasidėjo prieš 26 metus. Nijolė perskaitė spaudoje informaciją, kad Lietuvoje pradeda kurtis privatūs šeimos gydytojų kabinetai, remiami PHARE programos. Jiedu su Arūnu apsisprendė: kiek galima taikstytis su intrigomis, su įtampa? Reikia eiti nauju, kur kas perspektyvesniu keliu. Ar buvo lengva? Ne! Tikrai ne. Juk tuo metu skeptikų rajono administracijoje ir seniūnijoje netrūko. Vyravo provincijai įprasta nuostata: yra miestelyje ambulatorija, ko jums dar? Neatsirado Veliuonoje net laisvų patalpų... Tačiau nei daktarės Nijolės Dungveckienės, nei sesutės Živilės Lukoševičiūtės (tuomet medicinos seserų dar nereikėjo vadinti bendruomenės slaugytojomis), nei idėjos varikliu tapusio Arūno Dungveckio jokie į ratus kaišiojami pagaliai nesustabdė. 2000-ųjų birželio 1 d. gydymo įstaiga vis dėlto atvėrė duris. Cokoliniame Dungveckių šeimos namų aukšte atsirado šeimos klinika, o Veliuonėlės gatvę papuošė stendas, kviečiantis savo sveikatą patikėti naujoje vietoje dirbančiai, pacientų pasitikėjimą jau seniai įgijusiai daktarei. Pakako pusmečio, kad spaudoje pasirodytų vieša padėka rūpestingam, nuoširdžiam ir nepavargstančiam medicinos kolektyvui. Ir daktarė, ir jos vyras, šiandien – UAB direktorius, niekados nepamirš nuoširdaus pirmosios pacientės Aldonos Greičiuvienės sveikinimo pasitinkant Naujuosius, 2002-uosius metus...

Po ketvirčio amžiaus Dungveckių šeimos klinika nauju pavadinimu UAB „VeNiMed“ įsikūrė naujame pastate Veliuonėlės gatvėje. O. Mazur nuotraukos.

Simboliškas simboliškos juostelės perkirpimas. Atidarant naująjį klinikos pastatą giminės mažiausiųjų laikomą juostelę perkirpo Nijolė ir Arūnas Dungveckiai. 2025 m. rugpjūčio 29 d.

„Ne kas kita, o paprastų žmonių gerumas suteikė man stiprybės ir vilties, kad apsisprendžiau teisingai,“ – prisimena Nijolė, tačiau tikrintis, ar pasirinktas kelias iš tiesų teisingas, daktarė nepaliovė – po vienerių darbo metų klinika surengė respublikinę konferenciją bendrosios praktikos gydytojų veiklai aptarti, kurioje dalyvavo Sveikatos apsaugos ministerijos pirminės sveikatos priežiūros skyriaus vedėjas Julius Kalibatas, Tauragės ligonių kasos direktorius Remigijus Mažeika, profesorė Baubinienė iš Kauno klinikų, gydytojai iš rajono ir daugelio kitų gydymo įstaigų, tuometis Jurbarko rajono vadovas Aloyzas Zairys. Buvo gautas sveikatos apsaugos ministro Konstantino Dobrovolskio sveikinimas konferencijos dalyviams. Tokia atida pozityviai nuteikė kolektyvą plėsti veiklą, sėkmingai dirbti toliau, nors rūpesčių, ypač teisinių, netrūko. Daugiausiai problemų kėlė kabinetai, steigiami kaimuose. Tačiau šiandien ir daktarė, ir jos sutuoktinis gali didžiuotis ne vien tuo, kad Klausučiuose, Juodaičiuose ir Raudonėje sėkmingai veikia trys pilnai sukomplektuoti ir licencijuoti šeimos gydytojo kabinetai, kuriuose kiekvieną dieną dirba medikai, turintys nuolatinį ryšį su centru. Šiandien jie gali didžiuotis kolektyvu, išaugusiu iki aštuoniolikos narių, taip pat – savo pagalba kai kuriems Seredžiaus senelių namų globotiniams, MB „Perpetuus“ įstaigos, esančios Klausučiuose, gyventojams, vizitais į aplinkinius kaimus, o svarbiausia – nauju struktūriniu vienetu, pavadintu UAB „VeNiMed“, juk pernai Veliuonoje, tikrąja žodžio prasme, išdygo pavydėtinai modernus ir puošnus statinys, aprūpintas visa būtiniausia medicinos įranga ir įkurtas asmeninėmis Dungveckių šeimos lėšomis. Veliuonos Nijolės medicina – štai taip šifruoju naująjį įstaigos pavadinimą. Geras pavadinimas, puikus! Tačiau aš matau jame ir slėpinį, kuriame telpa dar daugiau vardų: Arūnas, Vaidas, Aivaras, Irmutė, Neringa – Dugveckių sūnūs ir marčios... Manau, netrukus šį sąrašą galima bus papildyti ir anūkų vardais: Daugirdas, Ąžuolas, Patrikas, Oskaras... Juk dinastija privalo turėti tęsinį! Ypač, kai įgyvendinamas toks nelengvas projektas – naujas statinys, suprojektuotas taip, kad būtų patogu darbuotojams ir pacientams, kad atitiktų visus keliamus reikalavimus darbui, saugai, sanitarijai, poilsiui. Architektas Virginijus Gaidys projektuodamas naująją kliniką atsižvelgė į aplinkui esančius statinius, į vietovės unikalumą bei Panemunės regioninio parko reikalavimus, tad naujas statinys, be tiesioginės savo funkcijos, dar ir miestelį papuošė.

Gausus naujosios klinikos kolektyvas...

ir didžiulis būrys svečių. 

Ko dar reikia, kad medicinos įstaiga taptų baltųjų, stropiai dūzgiančių bičių aviliu? Žinoma, darnaus kolektyvo. Ir nesvarbu, kad anaiptol ne visi jo nariai dėvi baltai. Balta medicinos darbuotojų apranga šiandien jau tik metafora. Svarbu profesionalumas, susiklausymas, bendrystė. Kad šito gero kolektyve esama su kaupu, liudija sykiu praleisti metai, dalinantis ir kasdienybės druska, ir švenčių medumi. Klinikoje nuo pat jos įkūrimo dirba šeimos gydytoja Ingrida Vyšniauskienė, slaugytoja Živilė Lukoševičiūtė-Aleksandravičienė, kiek vėliau prisijungusios sesutės Rita Daukšienė, Rasa Girdžijauskienė... Įstaigos buhalteriją jau dvidešimt dveji metai tvarko Raminta Andriulienė, kuri, pasak Arūno, ne tik kruopščiai skaičiuoja finansus, veda apskaitą, bet ir daug prisideda prie kontrolės, ataskaitų pildymo ligonių kasai. Beveik tiek pat laiko klinika turi gydytoją odontologę Liną Skodminienę. Džiaugiasi vadovas ir Rimute Balčaitiene, jau dešimtmetis besirūpinančia švara patalpose bei jaukia klinikos aplinka, ir po mokslų baigimo čia įsidarbinusiu kineziterapeutu Andriumi Bartkevičiumi, kuris šešti metai teikia pacientams labai reikalingas paslaugas, ir naujais kolektyvo nariais, taip pat – rezidentūrą atliekančiu, tikėtina, Veliuonoje dirbti pasiliksiančiu gydytoju Gyčiu Antanavičiumi. Visų žmonių, kurie ir šiandien su kolektyvu susiję, ir į užtarnautą poilsį išėję, ir į kitas veikalas patraukę, nėra kaip suminėti – pagaliau, ne toks šio mano rašinio tikslas. Tačiau prisiminti, iš kur galvoje atsirado avilio įvaizdis, verta – juk žinau egzistuojant filmą „Avilys, kuriame dūzgia bitės“. Tai filmas apie nueitą kelią, kuriame bitutė-motina Nijolė, apsupta „dūzgiančio“ kolektyvo, rūpinasi ne vien pacientų sveikata, bet ir kartu ilsisi, keliauja, pramogauja. Kolektyvo išvykos į Latviją, Estiją, Švediją, viešnagės Druskininkuose, Kaune, Vilniuje, lankant spektaklius, parodas, muziejus įsimena ilgam ir stiprina bendrystę, kurios būryje dirbantiems žmonėms labai reikia.

Pagaliau – savi?

Lietuvių kalba ne tik viena seniausių gyvųjų kalbų pasaulyje, bet ir itin niuansuota kalba. Vargu bau kiti europiečiai galėtų atskirti veliuoniškius nuo veliuoniečių. Pirmieji – tai tie, kurie čia gimę, nuo seno įsišakniję. Antrieji – tiesiog Veliuonoje gyvenantys žmonės.

Kada veliuonietis tampa veliuoniškiu? Kai čia užauga ir mokyklą baigia jo vaikai? Kai kiekvieną šios žemės takelį numina anūkai? Kai esi pripažįstamas ir pagerbiamas Veliuonos žmogumi? Ir Nijolė, ir Arūnas tokius titulus turi, jų namus puošia gražus suvenyras – iš miestelio herbo ant knygų lentynos atsidūręs karpis vilko dantimis. Šiemet abu sutuoktiniai, jų veiklumas ir svarus indėlis į medicinos paslaugų sferą įvertintas dar ir aukščiausiu Jurbarko rajono savivaldybės apdovanojimu – „Krištoline lelija“.

Arūnas ir Nijolė Dungveckiai su sūnumis Vaidu ir Aivaru.

O gal, kaip pasakytų genialusis „Šimto metų vienatvės“ bei „Patriarcho rudens“ autorius Gabrielis Garsija Markesas, į vietą jau amžinai įaugama tuomet, kai atsiranda joje tau brangus kapas?

Arūnas tokį kapą turi. Veliuonoje poilsio atgulė šviesios atminties jo mama Pranutė. Sunkiausias savo netrumpo gyvenimo dienas Veliuonoje praleido ir Nijolės mama Jadvyga. Tačiau palikime kapus ramybėje, nes Nijolė Dungveckienė su visu kolektyvu ištikimai budi, kad visi būtume kuo sveikesni ir gyventume ilgai ir laimingai.

Žurnalo leidybą iš dalies finanasuoja Medijų rėmimo fondas.
Skirta 22 800 Eur.