Su šventėmis sveikina Jurbarko krašto kūrėjai

Šiluma ir šviesa... Iš tėvo rankos laužiama plotkelė ar tuščia lėkštė stalo gale... Linksmas šurmulys ir juokas, žvilgsnis į tokius išsiilgtus senokai matytų artimųjų veidus... Kelionė į Piemenėlių mišias – per pusnynus, po juodame skliaute žėrinčiomis kaip niekada ryškiomis žvaigždėmis... Įkaitusio žvakių vaško ir Kalėdų eglutės kvapas... Kavos aromatas ankstyvą rytą išvyniojant dovanas...

Kiekvienam iš mūsų Kūčios ir Kalėdos vis kitokios, užpildytos pačiomis įvairiausiomis – džiaugsmo, vilties ar ilgesio spalvomis, kvapais, prisiminimais.

Violeta Šoblinskaitė Aleksa

Kalėdų virsmas

tik vakaro mėlis, tik aukso žuvis.
ir duona. ją laušim, kad taptume švarūs.
įžiebsim žvakes. kas sutemo, nušvis,
ir vėjo klausysim, kol ūžia lyg marios

lyg marios, lyg vandenys skaidrūs, šilti,
nors langus išrašė viduržiemio speigas.
taip gimsta viltis net skaudžioj nevilty,
taip sergantis tampa akimirksniu sveikas

ir jau ką skaudėjo, neskauda visai.
esi be dėmės, be dulkelės ant padų...
tai gal už kitus, nesveikus, pailsai?
ir gal už badaujančius miršti iš bado?

tad žiebkim ugnelę, kad taptume švarūs,
lai visa, kas juoda, šią naktį nušvis,
klausykime vėjo, kol ūžia lyg marios,
nes mariomis atplaukia Kristaus žuvis.

Rūta Vasiliauskienė

Atėjimas

Pro tamsą
suspindi šviesa...
Pro triukšmą
tyla prasismelkia...
Nušvinta žvaigžde
iki šiol neregėta
padangė visa –
į žemę taip pat,
kaip prieš tūkstančius metų,
taip pat, kaip kadais –
Išganytojas žengia...

Sustokim,
nutilkim,
palieskim viens kitą širdim...
Atleiskim už tai,
ką skaudaus
viens kitam prikalbėjom...
Greit rytas sužibs –
degs nušvitus padangė viltim...
Kai viskas pradings praeity,
prisiminkime,
kaip mes mylėjom...

Ona Čirvinskienė

Meilė

Saulė palaimino grūdą
Ir užgimė duona,
Duona pasotino žmogų
Ir užgimė Meilė.
Ėjo per žemę žmogus
Ir visiems ją dalino.
Visą gyvenimo kelią praėjęs
Pamatė, kad iš širdelės pilnos
Jam pačiam jos beveik nebeliko.
Nusišypsojo žmogus ir pasakė:
- Viskas teisingai pavyko.
Galbūt, kažkam jos iš tikro reikėjo,
Gal ką gerumas manasis sušildė.
Tiktai gerumas ir meilė, kurią išdalinam, parodo,
Kokie iš tikro mes esame Žmonės.

Gitana Kačiukienė

Stebuklo laukimas

Lininė staltiesė, kryželis. Dega žvakė...
Taip tobulai jauku, taip šventa, taip ramu.
Tikra malda plevena lyg plaštakė,
Sujungdama į vieną širdis – laukimu.

Jau greit nušvis skaisti žvaigždė Kalėdų,
Uždegdama naujas viltis ir svajones.
Ir eisim į kitus metus per gruodą ar per lietų
Dėkodami, kad vis dar žemėj esam mes.

Vanda Kirstukienė

Kalėdos

Dar iš ten, iš vaikystės šalies,
Pasitinkam Kūčias ir Kalėdas.
Gerumu jos vėl širdį užlies
Ir primins, kur palaidotos pėdos
Artimųjų, draugų, giminių...
Gal sukvies juos prie padengto stalo
Pasišildyt namų jaukumu,
Atsilaužti vaikystės plotkelės?

Loreta Lora

Artėjant Kalėdoms

Sustokime. Tai – laikas apmąstyti,
ką norime palikti praeity.
Į švarų lapą surašyti,
ką dar sukursim ateity.

Per pusę laužkim riekę duonos.
Juk pirštai – ne vien į delną užlenkti.
Ir avys juk ne vien tik baltos arba juodos.
Ir juk ne mums nuspręst, kas – pasmerkti.

Sustokime. Ir nežarstykim pažadų,
kad būsime nei vakar geresni.
Nekurkim pasakos ant skausmo pamatų.
Taip mes netapsim mielesni.

Dalinkim šypsenas, apsikabinkim
visus, kam trūksta šilumos.
Širdin tikėjimą priimkim.
Taip mes nejausim vienumos.

Gintauta Kievišienė

 Kūčių vakarą

Vakarė žvaigždė aš esu.
Skiriuos iš žvaigždynų visų.
Danguj aš anksčiausiai šviečiu –
Prie stalo susėsti kviečiu.

Te mažas ir didelis sės,
Pasveikintas Kūčių žvaigždės.
Te laimę ir džiugesį jaus,
Kai šventė čionai atkeliaus.

Pro langą kiekvieną žvelgiu
Ir spindulį džiaugsmo siunčiu –
Kad meilė sujungtų visus,
Sušildytų jūsų namus.