Užauginta Jurgitos Davidavičienės ramybė

Spalio 18 dieną V. Grybo memorialiniame muziejuje buvo pristatyta personalinė Jurbarke gyvenančios menininkės Jurgitos Davidavičienės kūrinių paroda „Užauginta ramybė“. Tai 8 paveikslai, viena miniatiūra ir 7 tiffany technika sukurti šviestuvai. Visuomet smagu, kai mieste atidaromos naujos parodos, kviečiančios susipažinti su įvairiausiomis meno rūšimis, tačiau itin džiugu, kai lankytojai supažindinami su vietinių, čia gyvenančių ir kuriančių žmonių darbais. Taip pamatom, kad visai šalia mūsų žiba dar vienas kultūrinio gyvenimo šviesulys. Surengti šią parodą buvo ne viena proga –  menininkė, muziejaus vedėja Rasa Grybaitė paskatino neseniai jubiliejų atšventusiai Jurgai parodyti visuomenei savo darbus, juo labiau, kad greitai šios menininkės kūrinių neišvysime – už keleto savaičių ji susilauks trečiojo vaikelio, tad artimiausiu metu visas dėmesys bus skirtas jam. O kad per paskutinius gyvenimo ir darbo Jurbarke metus Jurga sukūrė tiek įvairiausių meno kūrinių, jog galima buvo rengti personalinę parodą, įsitikino gausus tą dieną į muziejų susirinkusių lankytojų būrys. Nors J. Davidavičienė ne jurbarkietė, kilusi iš Kėdainių, bet ilgus metus gyvenanti Jurbarke, čia turi būrį draugų, kolegų menininkų, išaugino ne vieną gabų mokinį.
 Pristatydama šia parodą Rasa Grybaitė prisiminė ilgamečio šio muziejau direktoriaus Gedimino Grybo žodžius: „Aš noriu, kad šitas muziejus visada kaip tėvas priglaustų žmones, kurie kuria“. „Tu tikriausiai jauti, kad mes tave priėmėm kaip vaiką ir labai džiaugiamės, kad sutikai pristatyti savo kūrybą. Prieš 16 metų atėjai į Jurbarką, sukūrei labai gražią šeimą, kuri yra šiandien čia kartu su tavim, kitam renginy jūsų jau bus ne keturi, o penki. Smagu, kad tavo šeima padeda įaugti į Jurbarko žemę. Prieš parodos atidarymą galvojau, ar saulė leis kūrinius pamatyti tinkamai apšviestus, nes vis slapstėsi už debesų. Tačiau galutinai nušvitus, ji leido pamatyti parodą,  tiesiog trykštančią spalvomis. Tai įspūdinga, dekoratyvi paroda, tarsi atvedanti į muziejų visus ryškius rudens atspalvius. Pati Jurga apsirengusi juodai ir atrodo tokia susikaupusi, bet matome kaip jos kūriniuose plyšta pačios ryškiausios spalvos, visas „oranžas“ įsiveržia iš lauko. Kadangi Jurga įgijo freskos ir mozaikos specialybę, jos darbuose juntamas monumentalumas, tvirtos kompozicijos suvokimas. Ne tik aš, bet visi mūsų studijos nariai labai džiaugiamės, kad Jurga sutiko surengti šią parodą“, – pristatydama naują ekspoziciją kalbėjo menininkė Rasa Grybaitė.
Jurga, glaustai pristatydama savo darbus, pirmiausia padėkojo visiems susirinkusiems: „Jūs esat pats nuostabiausias kūrinys, jūs - ta kompozicija, tas šedevras, kuris nepranoks meno“. Taip pat ji buvo labai laiminga, kad šia proga apsilankė ne tik jos Kėdainiuose gyvenantis tėtis, bet ir kaimynai, kurie, anot jos, palaipsniui tampa giminėmis. Dėkojo ir vaikystės draugėms, atvykusioms į atidarymą, Rasai, kuri turi talentą rūpintis žmonėmis. „Pati nebūčiau ryžusis to padaryti, sutikau tik jai pasiūlius. Tada pradėjau sukti galvą, kaip išsisukti, arba kaip mokiniai sako „prasisukti“. Nusprendžiau eksponuoti 7 metų laikotarpio darbus, dar papildžiau keletu naujų. Daug mano darbų per tą laiką tapo tapo privačia nuosavybe. Tad esu labai dėkinga toms šeimoms, kurios paskolino paveiksluos parodai – V. Urbietienei, verslininkams Giedraičiams (parodoje eksponuojama paveikslo fotokopija), Prūsaičių ir Periokų šeimoms. Svarbiausias rėmėjas buvo mano vyras, o pagalbininkai sūnūs. Ekspoziciją - tiffany šviestuvus ir tapybą - vienija bendras koloritas. Galvojau, kad reikia pasirinkti gilesnius, filosofiškesnius, tamsesnius atspalvius, bet „gavosi“ viskas taip ryšku. Pati nesuprantu kodėl, bet spalvos trykšta tarsi iš vidaus. Kūriniuose dominuoja augaliniai motyvai ir ornamentika. Figūrinių paveikslų sukurta nedaug. Parodos  idėja - išauginta ramybė – man labai svarbi. „Užsikabinau“ už ramybės ne tik dėl laukimosi. Atsimenu, kaip vaikystėje su močiute eidavom į bažnyčią ir ten mišių pabaigoje žmonės linkėdavo vieni kitiems ramybės. Galvojau, kodėl ne džiaugsmo, sveikatos ar laimės? Visi ir taip ramūs. O dabar suprantu. Viskas keičiasi. Ramybės suvokimas atėjo ir tada, kai pradėjau prieš 8 m. šioje salėje, kur dabar esame, kurti tiffany šviestuvus. Reikėjo tiek kantrybės, tačiau užliejo dvasinė ramybė. Džiaugiausi, kad net tokiomis sąlygomis, augindama du mažus vaikus, galiu leisti sau kurti. Be to ir laikas dabar - prieš Vėlines, Adventą. Jis tarsi įpareigoja mus susimąstyti, nurimti, viską ramiai suvokti. Linkiu suvokti, ką norėjau pasakyti“. Šmaikščiai parodos pristatymą užbaigė menininkė. Pasipuošusi vaikystės draugės, taip pat Jurgos, čia pat salėje padovanotu gėlių vainiku ji tapo panaši į legendinę meksikiečių dailininkę Fridą Kahlo.
Jurgos kūrybinė biografija prasidėjo 1992 m. Kauno aukštesniojoje meno mokykloje. Čia jimokėsi meno kūrinių restauravimo. 1993-1995 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute, Dailės - darbų specialybės fakultete. Vėliau buvo priimta tiesiai į antrą Vilniaus dailės akademijos Freskos - mozaikos specialybės kursą. 1998 m.- ji jau menų bakalaurė. 2008 m. Kauno technologijos universitete apsigynė viešojo administravimo magistro laipsnį.

Jurga mokykloje
Dailininkės darbo biografija, kaip ji pati sako, gana tipinė provincijos mieste atsidūrusiam menininkui. Visus studiju metus ji net mintyse neįsivaizdavo savęs mokykloje. Šio darbo visiškai nenorėjo ir nemokėjo. Tačiau kur eiti tokią specialybę turinčiam žmogui? Tiesiausias kelias – į mokyklą. Pabandžiusi įsidarbinti muziejuje ar Kultūros centre, bet ten negavusi darbo, Jurgita nuo 1998 iki 2008 m. dirbo Jurbarko Vytauto Didžiojo vidurinėje mokykloje dailės mokytoja. „Iš pradžių buvo labai baisu. Visada galvojau, kad tik ne į mokyklą. Bet Jurbarke dailininkų, ypač mozaiką ar freską baigusių, nereikėjo. Ir dabar nereikia. Buvau žalia, be jokio pedagoginio stažo. Stovėdavau klasėje ir bijodavau žodį ištarti. Turėjo praeiti kokie 10 metų, kol išmokau dirbti. Problema buvo ne vaikuose, o manyje. Dabar jau smagu su mokiniais dirbti, o tuo metu, atsimenu, kankinaus, verkiau, niekas nepavykdavo kaip suplanuoji. Ir skaičiau, ir pati mokiausi - viskas ateina per patirtį. Dabar jaučiu, kaip smagu sudominti tą vaiką, kuriam neįdomu - tai tikras „kaifas“. Galvodavau, tie, kurie neklauso – blogiečiai, o pasirodo, kad problemos glūdėjo manyje. Pasiruošti reikia ne tik kiekvienai pamokai, bet ir mokinių kalbą mokėti, juokelius suprasti. Mokiniai, jei esi nepasiruošęs – iškart  pajaučia. Dabar viskas kitaip - per ilgą laiką savo darbą pamilau, įgijau žinių, įgūdžių, galiu valdyti klasę, juos sudominti. Ir pačiai įdomu dirbti. Dabar jau gaila išeiti ir savo mokinius palikti, labai susigyvenom“, - apie darbą mokykloje pasakoja Jurgita. Menininkė dėstė dailę ne tik Vytauto Didžiojo mokykloje. 2006-2013 m. ji dirbo Jurbarko Antano Giedraičio–Giedriaus gimnazijoje dailės mokytoja ir dailės studijos vadove. Taip pat vadovavo privačiai dailės studijai, o 2007-2008 m. buvo Jurbarko A. Sodeikos meno mokyklos dailės skyriaus mokytoja.
STUDIJA „FORMOS KALBA“
Tačiau Jurgita Davidavičienė ne vien mokytoja. Jau 2001 m. buvo surengta personalinė jos kūrinių paroda Jurbarko krašto muziejuje ir Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus                                                 viešojoje bibliotekoje. Nuo 2006 metų iki pat dabar menininkės gyvenime atsirado naujas etapas – ji pradėjo dalyvauti suaugusių dailės studijos - ,,Formos kalba“ veikloje. „Auginau namuose vaikus, vyras Artūras tuo metu dirbo Norvegijoje. Jaučiau, kad nerealizuoju savęs kaip menininkės, galva tuštėja ir darosi kažkaip gėda pačiai prieš save nieko nekurti. Kaip tik tada dailės studija ruošėsi tiffany technika kurti šviestuvus. Rasa Grybaitė, vadovaujanti šiai studijai, pakvietė Jurgą prisijungti prie jų. „Taip ir įsitraukiau. Iš pradžių nelabai traukė tie šviestuvai, nebuvau nieko panašaus iki tol dariusi. Bet taip norėjosi ištrūkti nors trumpam iš namų, nors kažką sukurti, atitrūkti nuo buities ir kasdienybės. Laimė, mano uošviai sutiko pasaugoti vaikus, vyresniajam Aleksandrui tada buvo penkeri, Augustinui – tik vieneri. Pradėjus daryti tiffany, ji tiesiog mane užbūrė. Po šio projekto nusprendžiau įsigyti specialią įrangą ir pradėjau šviestuvus kurti namuose. Nors tai, galima sakyti, „katorgiškai“ sunkus darbas, reikalaujantis itin daug kruopštumo, laiko ir kantrybės, kurios taip trūkdavo, šie šviestuvai atvedė mane iki šios parodos – „užaugino ramybę“. Kartu su šia studija kūriau ne tik šviestuvus, bet ir paveikslus, lėles, kaukes, miniatiūras, - viską, ką nuspręsdavome tais metais daryti.

Interjero dizainerė
Kalbant apie Jurgą negalima nepaminėti, kad ji - ir puiki interjero dizainerė. Tai įrodo pirmiausia jos pačios meno kūriniu tapę namai. Čia kiekvienas kampelis kupinas dekoratyvių smulkmenų, didesnių  ar mažesnių paveikslų, nuotraukų, skulptūrų. Didžiajame kambaryje ant sienos jos pačios sukurta freska, iš močiutės paveldėti senoviniai baldai dera su šiuolaikiniais buitiniais prietaisais, langus vos dengia lengvas užuolaidos šydas, margi kilimėliai pagyvina natūralaus medžio grindis... Visame name tvyro grožis, jaukumas ir ramybė. Jurga galėtų dirbti interjero dizainere – šiuo metu tai itin madinga. Tačiau jai tai tėra tik pomėgis. Jei kas paprašo - pataria. Ir paveikslus, jei tapo pagal užsakymą, derina prie tų namų aplinkos ir šeimininko. Intuicija ir įgimtas skonis padeda kuriant interjerą. Kiek daugiau domėtis šia sritimi ji pradėjo, kai gimnazijoje dėstė dizaino pamokas. Tačiau, jos nuomone, vien žinių nepakanka. Kuriant namų (kaip ir bet kurią kitą) aplinką reikalingi abu dalykai – prigimtis ir žinios. Skonis juk dažniausiai įgimtas dalykas.
„Yra menininkų, kurie kuria paveikslus ir laiko pas save studijoje. Aš kuriu dažniausiai paprašyta, o tada žiūriu, ar tinka žmogui prie „dūšios”, namų aplinkos. Kartais norisi gilesnių, kaip pati sakau, filosofiškesnių spalvų, bet man „neišeina”, negaliu daryti to, kas nekyla iš vidaus. Negaliu būti tuo, kuo nesu. Man patinka dailininkių Georgijos O‘Keeffe ir Frida Kahlo kūryba. Jos tokios „ne formate“, vadovėliuose apie jas nieko nerasite. Tokia pat „neformate“ jaučiuosi ir aš pati, netelpu į jokį stilių – tiesiog esu savimi“,  – teigia Jurga. Į klausimą, ką labiausiai patinka kurti, menininkė atsako - viską. „Su metais atsirado daugiau kantrybės, ką bedaryčiau, viską darau su meile. Taip jau yra, kad viskas patinka. Ir dabar man atrodo, kad viskas sekasi gerai. Kai su dailės studija darėm miniatiūras, aš pasirinkau  madoną su kūdikiu - o po to darbo pradėjau lauktis vaikelio. Argi tai ne Dievo dovana?“  

   
Jurbarko miesto gražinimas
Šioje srityje nuveikta išties nemažai – pradėjusi kartu su Rasa Grybaite tapyti įvairiose erdvėse esančias miesto tvoras ir sienas, prieš keletą metų ji drauge su kita menininke Gabija Viduolyte ir savo mokiniais išpiešė Jurbarkų darželio-mokykos pavėsines. Šiais metais jos laukė naujas užsakymas - siena Jurbarke prie ,,Liukso“ kavinės. Jurga yra čia nutūpusių „Paukščių“ autorė. „Lyons“ klubo finansinę paramą gavę kartu su savo vienuoliktos klasės mokiniais jie per keletą savaičių papuošė dar vieną miesto erdvę. Darbo, ypač vaikams ruošiant piešiniui gruntą, buvo ypač daug. Tų pačių metų rudenį, D. Rybakovo ir D. Kiulkaičio paprašyta, nors jau būdama penktą mėnesį nėščia, J. Davidavičienė išpiešė šių verslininkų dėka naujai suremontuotos Jurbarko ligoninės vaikų skyriaus palatos sieną. Tapant aukščiausiai įkurdintas figūrėles jai padėjo studijos kolegė Alma Busch.
„Nesijaučiu kažką tokio nuveikus. Daug didesnis nuopelnas man atrodo, jog išmokau dirbti su mokiniais ir kad jie pasirenka menininko ar su menu susijusį kelią, - pasakoja Jurga. - Kai atvykau į Jurbarką, jaučiausi kaip tremtinė. Mano vyro svajonė buvo namas, turėjom sklypą su sienom, pradėjom statyti. Namų kūrimas buvo smagus procesas. Iš pradžių kas savaitę lėkdavau į Vilnių, į Kėdainius, dabar jau pripratau, mano namai - čia. Skausmingi laikai buvo, kol susiradau savo aplinką, įsigijau naujų draugų. O dabar suprantu, kad svarbiausia būti ten, kur yra  man skirtas žmogus. Savo vyro asmenyje atradau geriausią draugą. Ramybė ir kūryboje, ir šeimoje ateina palaipsniui. Taip užsiauginau per tuos metus, praleistus Jurbarke, ramybę. Esu laimingas žmogus ir kitiems linkiu savo laimę atrasti“.