Tikėkit mumis, prašo ukrainietė Anastasija
Ši laišką jurbarkiečiams (ir visiems Lietuvos gyventojams) siunčia ukrainietė Anastasija, 2022-ųjų kovo mėnesį radusi prieglobstį Jurbarke. Lietuvoje gimė jos sūnus Jurgis (Georgas). Vėliau prie šeimos prisijungė ir Anastasijos vyras Sergejus, Ukrainos karys, sužeistas fronte, kuriam Lietuvoje buvo suteikta medicinos pagalba. Prieš gerus metus fronte dingo Anastasijos tėvas... Praėjusiais metais Anastasija su šeima grįžo namo, į Ukrainą. Rašo ji mums, visiems pažįstamiems, ir kiekvienam atskirai.
„Sveikas, mielas drauge,
Tikiuosi, kad vis dar mane prisimeni. Esu Anastasija, ukrainietė. Greitai bus dveji metai, kai pažįstame vienas kitą. Tai įvyko kovo 6 d., tada pirmą kartą pamačiau Lietuvos žemę. Labai apgailestauju, kad niekada anksčiau čia nebuvau, gaila, kad mūsų pažinties priežastis buvo karas.
Šiandien sukanka lygiai dveji metai, kai pasikeitė mano ir 48 milijonų žmonių gyvenimas Ukrainoje. Atsitiktinės aplinkybės šiandien nuvedė mane į parką Vinicoje, kuriame buvau 2022 metų vasario 24 dieną – tada galvojau, kad daugiau niekada nebepamatysiu savo gimtųjų vietų. Tačiau šiandien noriu tikėti, kad ir toliau galėsiu matyti savo gimtąjį kraštą ir rodyti jį savo vaikams. Labai noriu pakviesti pamatyti mūsų Ukrainą. Ji graži, patikėk.
Esu jums labai dėkinga, kad nepraradote tikėjimo mūsų kariais, mūsų jėgomis. Apgailestauju, kad turite jausti ir matyti skausmą, kurį mums sukelia rusija. Apgailestauju, kad jaučiate šio karo artumą. Niekada nenorėjau šito. Noriu, kad gyventume, gyventume kiekvieną minutę, jaustume gyvenimą kiekvieną dieną. Ir prašau, niekada neleiskite, kad kažkas panašaus pasikartotų jūsų namuose, jūsų žemėje. Tavo namas yra tavo tvirtovė.
Klausiate kaip dabar gyvenu? Jūs patys matote, kaip tai sunku. Nekartosiu naujienų pranešimų eilučių. Bet aš tikrai žinau, kad nenoriu gyventi su priešu viename name, gretimame bute. Mes darome neįmanoma. Žmonės, Ukrainoje likę verslai, renka didžiulius pinigus apsaugos priemonėms (paprasčiau tariant, ginklams). Noriu ištarti visus pasaulio padėkos žodžius už jūsų indėlį į mūsų šarvus. Žinome ir jaučiame šią pagalbą. Tai dabar svarbiau nei bet kada. Turime saugoti savo vaikus, saugoti savo namus.
Deja, ne kiekvienas galės pamatyti savo namus, gimtąjį kraštą. Kažkas išėjo, o kažkas tapo angelu. Aš dažnai verkiu. Man skaudu, angelų daug. Mažieji angelai ir mūsų gynėjai. Klausiate kaip laikosi mano tėvas? Nežinau. Tikiu jo gyvenimu. Tikiu, kad greitai pasimatysime. Viskas, ką mes turime, yra mūsų tikėjimas.
Labai prašau tikėkit mumis.Taip man sako ir mano vyras Sergejus. Ar prisimeni jį? „Jei tiki, suteiki man jėgų“.
Man reikia bėgti, Jurgis pabudo. Tikiu, kad greitai pasimatysime. Apkabinu“.
Anastasija
Gaukite kreditą per 48 valandas
Anapilin išėjo Adolfas AtgalainisKaip LOPEZ GROUP FINANZAS klientas, rekomenduoju jums p...