Netekome kraštiečio, archeologo Vytauto Urbanavičiaus

Šiandien Jurbarko kraštą pasiekė liūdna žinia –  Anapilin iškeliavo didelis mūsų krašto patriotas, Jurbarko rajono Garbės pilietis, vienas žymiausių Lietuvos archeologų, žinomas plastinės rekonstrukcijos specialistas, tyrimų organizatorius, Habilituotas mokslų daktaras Vytautas Urbanavičius. 

Vytautas Urbanavičius gimė 1935 m. liepos  3 d. Skirsnemunėje. 1959 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos–filologijos fakultetą, 1967 m. apgynė daktaro disertaciją „Materialinė ir dvasinė XIV–XVII a. Lietuvos kaimo gyventojų kultūra“. 1993 m. už darbą „Lietuvių pagonybė ir jos reliktai XIII–XVI a.“ jam suteiktas humanitarinių mokslų habilituoto daktaro vardas.

1966 m. V. Urbanavičius pradėjo tyrinėti Lietuvos kapinynus, senkapius, pagoniškų apeigų vietas. 1984–1989 m. jis dalyvavo tyrinėjant Vilniaus katedros požemius, 1987–2001 m. vadovavo Pilių tyrimo centrui „Lietuvos pilys“, pradėjo, vykdė bei koordinavo tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje.  

Vytautas Urbanavičius pirmasis Lietuvoje ėmė kaupti antropologinę medžiagą, atkūrė per du šimtus grafinių ir daugiau kaip tris dešimtis skulptūrinių įvairių laikotarpių žmonių tipų ir istorinių asmenybių portretų, tokių, kaip Barbora Radvilaitė, Kristijonas Donelaitis, Teofilis Ruigys ir kt. 1990 m. jis buvo pakviestas į Estijos prezidento Konstantino Patso palaikų paieškų ir grąžinimo į Tėvynę ekspediciją, o 1993 m. dalyvavo Latvijos prezidento Karlio Ulmanio kapo paieškų ekspedicijoje Turkmėnijoje, dirbo identifikuojant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Alberto Goštauto ir Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos palaikus Vilniaus katedroje. 1994–1996 m. vadovavo Vilniaus Tuskulėnų dvaro parke palaidotų stalininio teroro aukų kapavietės tyrimuose, kartu su teismo medicinos ekspertais ėmėsi aukų identifikavimo. Vytautas Urbanavičius daug prisidėjo prie tautosakininkų Antano ir Jono Juškų palaikų identifikavimo ir jų grąžinimo iš Kazanės į Veliuoną. 

1966 metais Vytautas Urbanavičius susidomėjo kinu – filmavo archeologinius paminklus, fiksavo ekspedicijų metu atliekamų mokslinių tyrimų eigą, kūrė dokumentines istorines apybraižas. Gerai žinomas jo   kino  filmų ciklas „Šventaragio slėnio mįslės“ apie Vilniaus pilių ansamblio istoriją ir kultūros paveldą, jo tyrinėjimus bei likimą. 2005 metais sukurtas filmas  „Katedros lobynas“,  2006 metais – „Prezidentų likimas“. Susiejus archeologines ir antropologines žinias bei domėjimąsi kinu, kūrė mokslo populiarinimo kino žurnalą „Atkasta praeitis“. 

Nors didžiąją savo gyvenimo dalį Vytautas Urbanavičius praleido toli nuo savo gimtosios Skirsnemunės, visada liko ištikimas savo kraštui. Jurbarko rajone jis atliko nemažai įvairių archeologinių tyrinėjimų, 1989 m. dirbo respublikinėje kraštotyros ekspedicijoje Skirsnemunėje, vykdė edukacinę programą rajono mokyklose, kūrė filmus apie Jurbarko ir Skirsnemunės krašto žmones, kultūros paveldo vertybes, tradicinę krašto kultūrą, buvo aktyvus Jurbarkiškių sambūrio Vilniuje narys. Ypač daug energijos ir pastangų Vytautas  Urbanavičius skyrė knygos  „Skirsnemunė“ išleidimui. 

Už nuopelnus Lietuvos mokslui ir kultūrai 1994 metais Vytautas Urbanavičius buvo apdovanotas  Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu, 2005 m. – Estijos Marijos žemės kryžiaus ordinu. Jurbarko rajono Garbės piliečio vardą Vytautui Urbanavičiui savivaldybės taryba suteikė 2013 m. gegužės 30 d., įvertindama jo didelius nuopelnus Lietuvos mokslui ir aktyvią kultūrinę, švietėjišką veiklą Jurbarko krašte.