Mokytojas Vincas Bakšys: „Vaikai gerbia ir atsimena griežčiausius“

Sugalvojus pakalbinti mokinių mylimą mokytoją apie pedagogo profesiją, svajones, iššūkius, viltis, pašnekovą pasufleravo... patys mokiniai, mylimam mokytojui Vincui Bakšiui, rugpjūčio 18 dieną atšventusiam 60-metį, jubiliejaus proga sukūrę jautrų vaizdo įrašą. Vincui šie mokslo metai jau 41-ieji, kai jis moko vaikus groti trimitu vis toje pačioje Jurbarko Antano Sodeikos meno mokykloje.

Vaizdo įraše jo mokiniai Vincą ne tik sveikino su gražiu jubiliejumi, bet ir gyrė kaip nuostabų mokytoją, gerą žmogų ir puikų draugą. Mokytoją sveikino ir jau žinomi muzikantai, tokie kaip Laurynas Lapė, ir dabartiniai mokiniai, mažieji, „mazgiai“, kaip juos švelniai vadina pats Vincas. „Mielas Vincai. Mokytojau, drauge. Su gražiu jubiliejumi. Linkiu išlikti tokiam pačiam linksmam, geros nuotaikos. Visada smagu sutikti, pabendrauti. Būk laimingas“, – linki L. Lapė. Vaizdo įraše jautrūs sveikinimai mokytojui skrieja iš įvairiausių pasaulio vietų: iš Vilniaus ir panemunės krašto, iš namų ir net baidarės kalnų upėje.

„Su mokiniais mes visada labai gerai sutariame“, – santūriai į šį vaizdo sveikinimą sureaguoja pats Vincas, su kuriuo kalbėjomės Skirsnemunėje esančiuose jo namuose – tobulai išpuoselėtoje sodyboje, kurios, sakė jis, dar nebaigęs tvarkyti, mat dar likęs ūkinis pastatas, kurį reikia atnaujinti.

Vincas atkreipia dėmesį, kad su visais auklėtiniais gerai sutaria, tik jie skirtingai į jį kreipiasi: mažesnieji kreipiasi tiesiog vardu – Vincai, o vyresni sako „jūs“. Mokytojas juokiasi, kad pradžioje jam buvo keista, kai „mazgiai“ jį tiesiog Vincu vadindavo, bet ilgainiui priprato, dabar toks neformalus kreipimasis jam labai patinka – norėtų, kad ir vyresni mokiniai, su juo bendraudami, ne „jūsintų“, o Vincu vadintų. To paties prašo ir jaunesnių kolegų. Na, dėl mokinių, mokytojas tikras, kad tai tik laiko klausimas – „mazgiai“ užaugs, taps „dičkiais“ ir toliau į jį kreipsis vardu. Gal taip yra dėl to, kad vaikai darosi drąsesni, svarsto mokytojas.

Pasidomėjome, kas pedagogo gyvenime nutiko per pastaruosius 10 metų, mat prieš tiek laiko Vincą kalbinome jo 50-mečio proga. Pašnekovas, pasirodo, buvo pamiršęs, kad toks interviu buvo, o juo labiau neprisiminė, ko klausėme ir ką jis kalbėjo. Priminėme , kad paklaustas, ką veiksiąs po 10 metų, t. y. sulaukęs 60-ties, jis prognozavo, kad tikriausiai dirbs toje pačioje mokykloje, tame pačiame kabinete ir kad bus geresnis mokytojas.

 Tai ar kas pasikeitė per tuos 10 metų?

Kabinetas jau kitas, dvigubai didesnis, nes yra orkestras, kuris, tiesa, visas netelpa tame kabinete, todėl repetuojame salėje (šypsosi). O ar geresniu mokytoju tapau? Galvoju, kad tapau geresniu, nes, mano manymu, trimitu vis geriau ir geriau groju. Groju kasdien, nesvarbu, darbo diena ar savaitgalis, vasara ar žiema. Jei laiko neturiu, 15–20 min, o jei laiko turiu, valandą ir ilgiau. Negalima stovėti vietoje. Visą laiką reikia tobulėti. Be to, norisi gerai pasirodyti prieš vaikus. Mane motyvuoja ir jauni kolegos – būtų gėda prieš juos blogai groti. Visi jaunieji kolegos akademijas pabaigę ir orkestruose groja. Tarkim, Kęstutis Murza groja ir Kauno „Ąžuolyno“, ir Karinių oro pajėgų orkestruose. Mindaugas Apulskis – džiazmenas, baigęs mokslus Amsterdame, tobulinęsis JAV, dėsto VDU muzikos akademijoje, groja Kauno bigbende, Karinių oro pajėgų orkestre. Vytis Binkauskas – baigęs mokslus, dieviškai groja klarnetu. Gytis Gvozdas – tūbistas su visais titulais. Tai ką man, vargšeliui, daryti? Turiu būti formoje. Galiausiai kasmetinė „JADA“ stovykla, į kurią atvažiuoja Vytautas Bložė, trimitininkas, grojantis Kauno bigbende, „Ąžuolyne“. Jaunas, labai kietas muzikantas. Jis mus savaitę pamankština, paskui vėl susitinkame po metų. Kai išsiskiriame metams, nuo to dienos mokausi groti, kad kitą kartą, vasarą, susitikus galėčiau kažką parodyti – ne tą patį, ne kad blogiau, o kad geriau groju.

 Kaip muzikantas palaikote formą, o ką reikia daryti, kad būtum geru mokytoju ir kas yra geras mokytojas?

Mes grojame klasikiniais instrumentais, kurie sukurti prieš šimtmečius, bet grojimo technologijos keičiasi kiekvienais metais. Vaikams reikia naujų pasakojimų, pratimų, suvokimų, o aš jų niekada netaikau pats neišbandęs. Plačiąja prasme, mokytojas turi būti savo srities profesionalas ir žinovas, bet tuo pačiu būtina, kad jis su vaiku bendrautų kaip su lygiu. Nesvarbu, kiek mokiniui metų. Su vaiku reikia kalbėti kaip su lygiu, labai rimtai. Jie tą pajunta. Ir tai veikė visus tuos mano 40 mokytojavimo metų.

Ką reikia daryti, kad mokytojo profesija būtų prestižinė?

Viena iš dedamųjų – deramas atlygis. Kuo bus didesnės algos, tuo į šią specialybę stos gabesni mokiniai, tuo jie labiau spinduliuos, švies, kitaip elgsis ir tuo prestižiškiau viskas atrodys. Dar viena problema, kai yra tik mokinių teisės ir jokių pareigų, kas mokytoją sutrypia. Turi keistis ir požiūris į mokinius.

 Jūs pats toje pačioje mokykloje dirbate 40 metų. Ar nebuvo minčių ką nors keisti, mesti?

(Ilgai galvoja. Nusijuokia) Ne. Nebuvo. Man patinka muzika. Viskas patinka.

 O kas per tuos 40 metų jums, kaip mokytojui, buvo sunkiausia?

(Ilgai galvoja ir nesugalvoja) Nebuvo.

 Bet prieš 10 metų mums sakėte, kad jums sunkiausia, kai vaikui nesiseka?

Tarp kitko prisiminiau, kad galėjau taip sakyti. Gerai, kad priminėte. Tikrai taip. Visada stengiesi, kad vaikams pavyktų. Bet būna, kad vaikui nepavyksta, nesiseka, nors labai nori ir stengiasi. Tada būna labai liūdna.

 Vadinasi, jūsų laukia dar vienas, jau 41-mas, rugsėjis. Dar vieneri mokslo metai mokytojavimo.

Aš tikiuosi, kad sėkmingai pasieksiu ir pensiją, ne tik šiuos vienerius metus (šypteli).

 Bet prieš 10 metų mums sakėte, kad sulaukęs 60 metų tikitės, kad jau galėsite patenkintas nuveiktu darbu išeiti užtarnauto poilsio.

Tai kad atidėjo tuos poilsius (šypsosi). Aišku, svajoju, kai sukaks toji diena, tiksliai tą dieną, tą valandą išeiti (į pensiją). Labai norėčiau, bet ar aš sugebėsiu tai padaryti, nežinau. Esu matęs labai gerą trumpametražį rusų filmą, kaip į pensiją ėjo fabriko darbuotojas. Paskutinę darbo dieną bendradarbiai susirenka į salę, jam dovanoja gėles ir sako jautrias kalbas, girdami, koks jis buvo geras darbuotojas, kaip nesinori atsisveikinti, kad be jo tas fabrikėlis žlugs. Tas žmogelis, tokią laviną gerų žodžių išklausęs, staiga nusprendė likti darbe, neiti į pensiją. Visi toje salėje nuščiuvo – išsigando, nes nežino, ką daryti. Prisišnekėjo. Nežinau, kaip filmas baigėsi, bet kažką tie bendradarbiai darė, kad jį į pensiją iškrapštytų.

 O kaip jums norėtųsi išeiti į pensiją?

Mano svajonė būtų išeiti į pensiją dar turint pareigų, tokių kaip instrumentų priežiūra, nedidelis valandų skaičius mokykloje. Išėjus į pensiją, labiausiai norėtųsi, kad man leistų groti vaikų orkestre kaip muzikantui – kol normaliai groju, gėdos nedarau. Mokytojo pareigas mielai užleisčiau dėl kilnių tikslų, kad nestabdyčiau to reikalo. Vaikų orkestre groti būtų gerai, nes ir man malonu, ir vaikams, žinau, reikia pagalbos. Bet kaip čia bus, nežinau. Gal bus kaip tame filme (šypteli).

 Ar iš kiekvieno, kad ir mylinčio vaikus, galima „nulipdyti“ gerą mokytoją? Kam patartumėte rinktis šią profesiją?

Nemanau, kad iš kiekvieno. Kiekvienam darbui yra tam gimęs, tinkamas žmogus. Svarbiausios savybės yra mokėjimas komunikuoti, bendrauti, nes vaikai perskaito viską netgi, kai tyli. Jie užuos, kad tu silpnas, bijai... Reikia pasitikėjimo, kurio yra ne pas visus norinčius būti mokytojais. Pamatas – tvirtas dalyko žinojimas, mokėjimas komunikuoti ir pasitikėjimas. Žinoma, reikia mylėti vaikus – kaip gali dirbti, jei nemyli vaikų. Jie tą irgi greitai užuos, ir būsi „suvalgytas“.

 Jūsų mokiniai sako, kad esate geras mokytojas. Ar sutinkate su jais?

(Galvoja) Tikiu mokinių žodžiais. Jei būčiau blogas mokytojas, jie pasirinktų patylėti – nepeiktų. Nors šiais laikais gal ir papeiktų. Visko būna. Jei pagiria – nemeluoja, nes galėtų ir patylėti.

 Ar pats turite gero mokytojo pavyzdį?

Kaip taisyklė, labiausiai atsimeni ir gerbi griežčiausius, disciplinuotus, išsireikalaujančius. Tokia buvo mano lietuvių kalbos mokytoja Norkutė Viduklės mokykloje, kurioje mokiausi. Fizinio lavinimo mokytojas. Arba konservatorijoje dėstytoja Ragulskienė, kuri dėstė užsienio kraštų muzikos literatūrą. Jei kas būdavo išmestas iš konservatorijos, nereikėdavo nė klausti dėl ko. Tik dėl Ragulskienės. Bet ją užtai ir atsimeni.

 O jūs esate griežtas mokytojas?

(Galvoja) Labai daug leidžiu, bet yra tam tikros ribos. Jei vaikas balansuoja ant tos ribos – aukščiausias pilotažas, labai gerai, jei peržengia ribą – labai blogai. Jei toli nuo tos ribos, irgi nėra gerai – vaikas susikaustęs. Man patinka, kurie netoli tos ribos. Kalba eina apie tai, kad vaikai turi jausti, kada galima juokauti, paplepėti. Kai individuali trimito pamoka, gali ir pakalbėti daugiau. Jei paišdykauti nori, nuskriausi tik save. Visai kas kita, kai sėdi 30–35 muzikantai orkestre, tada gadini pamoką visiems. Tada jau „atleisk“ nėra. Po įtemptos repeticijos atsiprašau visų visada, kam nelabai patiko, bet kitaip būti negali. Jei sau leisime replikėles, juokus, nieko nebus.

 Per tuos 40 metų keitėsi mokiniai. O kaip su mokytojais?

Gal aš neteisus, bet, kalbant apie bendrojo lavinimo mokyklas, pastebiu, jog neliko auklėjančio mokytojo plačiąja prasme. Mokytojas turi žinoti savo dalyką ir išdėstyti puikiai, bet jis turi auklėti vaiką visada ir kiekviename žingsnyje. Dabar yra taip, kad mokytojas atbeldė savo dalyką, kad ir aukščiausiu lygiu, ir jo mokiniai puikiai mokosi, tačiau, uždarius mokyklos duris, mokytojo „nelieka“. Linkėčiau visiems pedagogams būti ne tik savo dalyko profesionalais, bet ir vaikus auklėti kiekviename žingsnyje. Sutikai mieste, pamatei, kad negerai daro – pasakyti tuoj pat arba sutikus mokykloje, kad mačiau, jog negerai elgeisi. Reikia, kad vaikai jaustų, jog jie rūpi.

 Kaip jūs pats pareklamuotumėte mokytojo profesiją? Kuo šis darbas yra įdomus?

Įdomus tuo, kad reikia su labai daug žmonių pabendrauti. Ir nepasidarai vienišius. Nėra nuobodu, neatrofuosis bendravimo įgūdis, nes privalai bendrauti, kitaip arba būsi blogas mokytojas, arba turėsi mesti šį darbą. (Pagalvojęs. Linksmai) Jei esi geras mokytojas, vaikai tave myli ir žiūri į tave kaip į šviesulį. Ir tėvai, ypač jei vaikui sekasi, tave myli. Daug kas pažįsta mokytojus. Daug kas sveikinasi mieste, kas irgi yra labai gerai (šypsosi).

 Ko per tuos 40 metų jus išmokė vaikai?

Tie metai vėjais nenueina. Pasiimi iš mokinių, kolegų, pasaulio, ir kai jau eisiu į pensiją – būsiu tobulas. (Nusijuokia). Teks išeiti, nors ir būsiu tobulybė.

 Ko palinkėtumėte mokiniams apskritai? Tiesa ta, kad dauguma nelabai laukia mokslo metų pradžios.

 Mylėti tėvus, mokytojus ir netinginiauti. Jei tinginiaus, tai bent minimaliai, nes vis tiek tie, kurie mokosi geriau, išlošia gyvenime. Jei nepasimokai, turėsi vėliau tai padaryti. Kiekvienam darbui gyvenime yra skirtas laikas. Kai laikas skirtas mokytis, reikėtų mokytis. Tie laiko tarpsniai tam ir yra: jei kažko neišmokai, tai ta žinių skylė tave visą gyvenimą ir lydės.

 O jums pačiam pavyko pagal šį principą gyventi?

Nelabai pavyko, todėl jiems ir linkiu, kad jie nedarytų kaip aš. Neišmokau tada, užtai dabar kasdien mokausi.

 Kur save matote po 10 metų, kuomet būsite 70-ies? Rugpjūčio pabaiga, artėja Rugsėjo 1-oji. Kaip galvojate, ką tuomet veiksite?

Kaip ir sakiau, vaikų orkestras rugpjūčio pabaigoje visada rengia stovyklą, kad Rugsėjo 1-ąją galėtų pagroti mokyklos mokslo žinių šventėje. Kadangi noriu tame orkestre groti, tikiuosi, grosiu toje stovykloje ir Rugsėjo 1-osios šventėje.

 Ir ką norėtumėte groti?

Vadovas bus kitas. Kokias nateles padės, tą ir grosime. Nesiginčysime, kad tik neišvytų (linksmai).

 O jei būtų jūsų valia?

Visada noriu, kad repertuare būtų išlaikomas balansas: neiti tik lengvosios muzikos keliu, bet ir nebūti tuo, grojančiu tik senovinius maršus ir klasikinius kūrinius. Jei grosi tik pastaruosius, vaikams bus neįdomu ir pasijusi, kad pats sau vienas diriguoji. O jei eisi tik lengvosios muzikos keliu, blogai atrodysi ir prieš save, komisiją, prieš patį meną ir kultūrą.

 Grįžtant prie pensijos. Įsivaizduokime, su kokiu kūriniu jus galėtų išlydėti į pensiją?

Jubiliejaus proga turiu vieną vaikų dovaną – pagroti solo trimitu su orkestru. Visų mokinių atsiklausiau, ir jie mielai sutiko man akomponuoti. Dar nesu grojęs solo su orkestru, ir man tai yra paskutinis šansas. Grosime A. Piazzolla kūrinį „Oblivion“, kurio pavadinimas turi daug reikšmių, bet man labiausiai tinka reikšmė „Užmarštis“. Kodėl? Nes žmonės labai greitai nueina į užmarštį. Greitai užsimiršta visi, netgi tokie, kaip Vytautas Kernagis. Patinka ir kūrinio pavadinimas, ir pats kūrinys. Su vaikais pradėsime repetuoti ir paruošę visus metus grosime. Gytis (Gvozdas) diriguos, aš grosiu trimitu, o vaikai man akomponuos. Apskritai laukia labai įtempti metai. Tauragės apskrities dainų šventė, jubiliejinė dainų šventė Vilniuje, čempionatas Palangoje (šypteli). Pailsėsiu pensijoje...