Kęstutis Vasiliauskas: Gyvenimas tarsi šachmatai – neįdomu žaisti atsargiai
Yra pašnekovų, apie kurių turiningą gyvenimą ne tik norisi žinoti, bet įdomu ir jų pačių nuomonę įvairiais klausimais išgirsti. Įdomu žvilgtelėti į besikeičiantį pasaulį išmintingo žmogaus akimis. Muzikiniais terminais šnekant, tai žmonės-kamertonai, pagal kuriuos galima pasitikrinti etaloninį skambesį. Toks yra kompozitorius, pedagogas, Jurbarko rajono Garbės pilietis Kęstutis Vasiliauskas, kuriam vasario 17 dieną sukaks 80 metų. Ta proga apie šio jurbarkiečio gyvenimą plačiau papasakosime žurnalo „Jurbarko laikas“ puslapiuose (pasirodys jau kovą), o šį kartą susėdome pasikalbėti apie tai, kas jam ir mums įdomu.
Su kompozitoriumi kalbamės jo namuose Kaimelio kaime, Šakių rajone, kur susėdame erdvioje svetainėje paties Kęstučio ir žmonos Rūtos tapytų ryškiaspalvių paveikslų fone ir apsupti įvairiausių muzikos instrumentų. Prie durų – pianinas, už nugaros ant sienos – lyra, čia pat atremtas tikras pjūklas, kuriuo Kęstutis taip pat moka groti (pati girdėjau), ir žinoma, gitara, kurią persimetęs per petį jubiliatas ir pasitinka, o žmona juokauja, kad šis instrumentas labai tinka pilnesniam vyro stotui paslėpti. Jubiliatas ir pats mėgsta pajuokauti, be to, su juo galima laisvai pasikalbėti ir apie gyvenimo prasmę, mirties baimę, meilę, gėrį ir blogį, ir net apie kosmoso energija varomus variklius ar robotizaciją. Į gyvenimą jis moka pažvelgti ir rimtai, filosofiškai – dažnai cituoja mėgstamus filosofus I. Kantą, K. G. Jungą ir kt. Visi šioje Žemėje esame keleiviai laike, kada nors virsiantys kosminėmis dulkėmis, sako Kęstutis, kuris savo metų (kaip ir laiko) nesureikšmina. Laikas matuojamas ne metais, o įvykiais, sako jis, pastebėjęs, kad kitas trisdešimtmetis nugyvena kur kas turiningesnį gyvenimą nei septyniasdešimtmetis.
Kęstučiui energijos ir veiklos tikrai netrūksta. Dažną šeštadienio pusdienį jis žaidžia Jurbarko šachmatų turnyruose ir yra vienas vyriausių šachmatininkų Lietuvoje. Žinoma, kuria naujas dainas, domisi mokslo naujienomis: klausosi internetu įvairiausių paskaitų, nuo evoliucijos teorijos iki naujų energijos rūšių. Tiesa, tuoj pat priduria, kad tomis naujomis teorijomis jis ne visada tiki, bet įdomu žinoti. Pedagoginės veiklos jis atsisakė visai neseniai – tik prieš keletą metų. Iki tol daugiau kaip pusę amžiaus mokytojavo Jurbarko Antano Sodeikos meno mokykloje, kur mokė vaikus groti smuiku.
Gimtadienį švęs scenoje
Kęstutis pastaruoju metu gyvena mintimis apie gimtadienį, kurį jis tradiciškai ruošiasi atšvęsti scenoje – artimuosius, gimines, draugus, kursiokus ir visus, norinčius jį pamatyti ar išgirsti, jis sukvies į autorinį koncertą Jurbarko kultūros centro didžiojoje salėje. Griežtos programos sakosi nesudaręs, nes niekada jos neruošiantis, tačiau turi numatęs 25 dainas ir dar 20 rezervinių, kurias gali atlikti, o scenoje improvizuos, prisiderindamas prie žiūrovų reakcijos ir savo nuotaikos, savijautos. Išduoda paslaptį, kad jei niekas nesikeis, pirmiausiai atliks pavadinimą koncertui davusią dainą „Klausyk širdies“, kurios ištrauką mums tuoj pat padainuoja.
Visą interviu su Kęstučiu Vasiliausku skaitykite laikraštyje „Mūsų laikas“ (2024 m. vasario15 d., Nr. 7).
Įdomu, kad taip elektrotechnika patobulėjo:)
Nemuno keltų istorija. Keltai: nuo irklinio „skraidančio“ iki elektra varomo