Jurbarko krašto šventėje, sukvietusioje nemažai svečių iš užsienio, vienas, atrodo, liko lyg ir nepastebėtas. Kaip tik tomis dienomis į Jurbarko vaikų lopšelį-darželį „Nykštukas“ paramą atvežė ilgametis mokyklų, darželių, senelių namų, gydymo įstaigų, retomis ligomis sergančių ir vilko vaikų rėmėjas Gunteris Topferis (Gunter F. Toepfer) iš Vokietijos. Tai buvo jau 66-asis jo vizitas į darželį Jurbarke.

G. Topferis, baigęs Veimaro universitetą, įgijo statybos inžinieriaus specialybę, dėstė studentams, daugiau kaip 9 metus dirbo Berlyno parlamente, o po to pradėjo  užsiimti ir iki šiol užsiima labdaringa veikla.

Labdaringą veiklą Lietuvoje pradėjo nuo Jurbarko

Lietuvoje G. Topferis pirmą kartą apsilankė netrukus po nepriklausomybės paskelbimo, tačiau materialinę paramą mūsų krašte teikti pradėjo perskaitęs tuometinės Jurbarko vaikų lopšelio-darželio „Nykštukas“ direktorės Irenos Bertulienes pagalbos prašymą Lietuvos ambasadai Berlyne. Kaip prisimena pati I. Bertulienė, tais skurdžiais 2000-aisiais metais, kai darželyje trūko visko: ir įrangos, ir žaislų, ji sugalvojo išsiųsti pagalbos prašymą į Vokietiją. Būtent šis laiškas buvo perduotas G. Topferiui, o 2001 metų geguže 5 dieną  įvyko pirmasis susitikimas Jurbarke.

Pasak buvusios darželio direktorės, pirmą kartą atvažiavęs G. Topferis apstulbo, pamatęs tokią tragišką darželio būklę. Nuo to laiko jis atvažiuodavo kiekvienais metais: po 2–3, o kartais net 4 kartus per metus. Kiekvieno vizito metu išsiaiškindavo, ko darželiui trūksta labiausiai. Į darželį pradėjo keliauti baldai, stalai, kėdutės, patalynė, indai, puodai, žaislai ir tai tęsiasi jau 22 metus.

Vokietijoje buvęs Berlyno parlamentaras palaikė gerus santykius su kariuomene, tad dažnai ir iš ten gaudavo mažai naudotų indų, lėkščių, stalo įrankių, patalynės, rankšluosčių. Tų daiktų būdavo daug ir vienodų. „Patalynė buvo labai kokybiška, spalvota ir graži, bet teko persiūti“, – prisimena I. Bertulienė. Iki šiol darželyje naudojami iš Vokietijos atvežti samčiai, įvairios praustuvės, rankšluosčiai, patalynė, žaislai.

Buvusi direktorė prisimena, kad G. Topferiui buvo labai svarbu, jog daiktai būtų reikalingi ir naudojami –atvažiavęs prašydavo parodyti, kaip veikia, pavyzdžiui, ta siuvimo mašina, kurią atvežė praėjusį kartą, vis norėdavo pamatyti atvežtus daiktus. Tik tada, kai įsitikino, kad atvežti daiktai tikrai yra darželyje ir naudojami, tokius patikrinimus baigė.

I. Bertulienė G. Topferį apibūdino, kaip labai tvirtos nuomonės, lyderiaujanti ir labai geros širdies žmogų. Sako, kad jis dažnai pasiūlydavo puikių idėjų: piešimą ant asfalto, vasaros maudynes darželio kieme. Jo dėka nemažai darželio darbuotojų lankėsi Vokietijoje.

Rėmė ir kitas įstaigas

G. Topferis palaikė labai glaudžius ryšius su  šviesios atminties buvusiu meru Aloyzu Zairiu. Nors svarbiausias jam buvo „Nykštukasׅ“, domėdavosi, kokios pagalbos reikia ir kitoms įstaigoms. Pasak ponios Irenos, kitoms mokykloms ir darželiams jis parūpino 4 virtuvės įrangas, Jurbarko Naujamiesčio mokykla gavo daugiau nei 100 mokyklinių stalų ir suolų, Varlaukio, Smalininkų mokyklos – daug mokyklinių baldų

Gerokai vėliau paramą G. Topferis ėmė vežti ir Šakių rajono ugdymo įstaigoms, senelių namams.

Gunteriui F. Topferiui už jo pasiaukojamą veiklą įteikta daug apdovanojimų: jis buvo apdovanotas Estijos prezidento, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė jam įteikė Riterio kryžiaus ordiną, Vokietijos prezidentė – Bundesvero kryžių už nuopelnus. Kaimyninis Šakių rajonas 2008 metais jam suteikė garbės piliečio vardą. , Beje, Jurbarke G. Topferis jokių apdovanojimų nėra gavęs.

„Mūsų laikas“ ponui Giunteriu F. Topferiui uždavė keletą klausimų.

Kas jus inspiravo užsiimti labdaringa altruistine veikla?

Su savo sūnumi pas Jus buvau Rusijos blokados metu, kai parduotuvėse nebuvo nieko. Tai turėjo būti Kapsukas (dabartinė Marijampolė). Pravažiuodami per miestą pastebėjome, kad kažkur gatvės pakraštyje stovi tvarkingai išsirikiavusi minia žmonių, nors, atrodo, be jokios priežasties. Į mano klausimą buvo atsakyta, kad bus parduodama duona. Atvažiavo žalias sunkvežimis su durelėmis gale ir pro jas buvo pardavinėjama duona. Dar prisimenu Jūsų pirmuosius pinigus su žvėrių motyvai (vadinamosios „vagnorkės“ – red. past.).

Mano pasiryžimą padėti Estijai, Latvijai, Lietuvai motyvavo Hitlerio-Stalino sutartis ir mano antibolševikinės pažiūros. Buvau  gal 19 ar 20 metų, kai atsidūriau komunistiniame kalėjime.

Įdomu, kaip Jūsų akimis pasikeitė Lietuva ir Jurbarkas? Kokios paramos reikėjo tuomet, 2001 metais, ir kokios dabar?

Lietuva vystėsi lėčiau negu Estija ir vėliau pasiekė gyvenimo lygio pagerėjimą.  Galima palyginti ne tik kainų skirtumą, bet ir, pavyzdžiui, kiek laiko reikia, kad uždirbtum televizoriui ar drabužiams. Jūs negalite nė įsivaizduoti, kaip atrodė 2001 m. senelių namai.

Pasikeitė pagalba vilko vaikams – dabar atvežu jiems tai, ko reikia seniems žmonėms: vaikštynes, vežimėlius, prekėms atsivežti vežimėlius, šlapimo nelaikymo priemones, patalynes ir kitus reikalingus daiktus.

Tokias pat priemones gauna Šakių, Kudirkos Naumiesčio senelių globos namai, o Kukarskės senelių globos namai gaudavo daug metų.

Kodėl Jums buvo svarbu padėti vilko vaikams? Gal turite su jais susijusių savo šeimos ar draugų istorijų?

Vilko vaikai yra mano žemiečiai (iš Rytų Prūsijos), užmiršti visų. Nuo pat pradžių padėdavau ir jiems priglaudusiems lietuviams, juos slėpusiems ir taip išgelbėjusiems. Tiesa, gelbėtojai jau yra mirę, todėl persiorientavau į vaikų darželius.

Ar pavyko rasti Lietuvoje gyvenančių vilko vaikų artimuosius Vokietijoje?

Taip, po 59 metų padėjau susitikti dviem broliams Lietuvoje, o po 64 metų Vokietijoje suradau jų seserį (ji buvo ištekėjusi ir turėjo kitą pavardę. Paiešką teko vykdyti tarp maždaug 40 milijonų vokiečių moterų).

Šį kartą poną Giunterį Lietuvoje lydėjo kino operatorius, kuriantis filmą apie vilko vaikus. Dar kartą į Jurbarką jis planuoja atvykti šiais metais. „Jeigu filmas apie vilko vaikus pasieks numatytą tikslą“, – sakė G. Topferis.