Vytauto Kutkevičiaus gyvenimo gairės ne metai, o knygos

Straipsnis  4 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

„Dum spiro, spero“ („Kol kvėpuoju, tikiu“), teigė senosios Romos rašytojas Publijus Ovidijus Nazonas. Ši mintis, ko gero, išreiškia ir jurbarkiškio literato Vytauto Kutkevičiaus gyvenimo filosofiją, juk ne veltui jis ją pasirinko, pradėdamas pasakoti savo gyvenimo istoriją B. Kondrato knygoje „Kūrėjų pėdsakais Jurbarko krašte“.

Vytautą Kutkevičių aplankėme ne šiaip sau – vasario 4-ąją jam sukako 90 metų. Sutikite, amžius gražus ir įspūdingas ne tik literatui, tad labai norėjosi ne tik pasikalbėti apie knygas ir kūrybą, bet ir išsiaiškinti ilgaamžiškumo paslaptį.

Dievo dovana ir judėjimas

Jaukiame bute trečiajame daugiabučio aukšte pro langus matosi įspūdinga Nemuno panorama su ilgiausiu tiltu ir akį glostančiais medžiais apaugusiais šlaitais. Vytauto žmona Danguolė vaišina mus ypatinga, dukros Kalėdoms padovanota arbata, kurios aromatas tarytum padeda vyniotis neskubriam pokalbiui.

Pirmiausia vis dėlto paklausiame ilgaamžiškumo recepto, ko gero, tikėdamosi paskaitos apie sveiką gyvenimo būdą. „Dievas duoda turbūt, – sako Vytautas. – Na, gal ir mama... Mama gyveno 93 metus. Ir tėvas 85, bet jis rūkė. O rūkymas septynis metus atima, taip mokslininkai sako“.

„Iki 85 metų buvau jaunas“, – juokauja Vytautas. Dabar sveikata jau nebe tokia, žiemą ne kasdien ir į lauką drąsu išeiti: būna ir per slidu, ir per šalta. Tačiau abu su Danguole laukia pavasario. Sako, atšilus bus galima ir šeštadieniais į turgų nueiti, kainomis pasidomėti. Juk kas porą savaičių skelbiamų turgaus kainų šią žiemą jau pasigedo ne vienas „Mūsų laiko“ skaitytojas.

„O anksčiau ir bėgiodavau, – prisimena Vytautas. – Iš vaikščiodavau: iš pradžių su dviem lazdomis, paskui – su viena“. Daug vaikščioti, pasak Vytauto, teko nuo pat vaikystės – į mokyklą tekdavo pėsčiomis keliauti penkis kilometrus ir tiek pat atgal. O jei mokykloje koks renginys vykdavęs, kartais tekdavo per dieną dar dešimt kilometrų suvaikščioti.

27 knygos

Paklaustas, kiek iš viso yra knygų parašęs, Vytautas atneša paskutiniąją, 2023 metais išleistą apsakymų rinkinį „Diemedis žvizdrėje“. Jos pabaigoje – visas V. Kutkevičiaus išleistų knygų sąrašas: nuo istorinės apybraižos „Legendos tiesa“, parašytos kartu su J. Jarmalavičiumi 1976 metais, iki 2022-aisiais išleisto apsakymų rinkinio „Pasaulis pagal Rugilę“. Suskaičiuojame, kad kartu su „Diemedžiu“ jo kūrybinėje kraitėje iš viso 27 knygos. Vytautas iš pradžių netgi nepatiki, kad tiek daug – įrodymui tenka perskaičiuoti dar kartą. Vis tiek – 27.

Vytauto bibliografijoje – pačių įvairiausių žanrų ir apimties kūriniai: 12 romanų, tarp kurių – ir istoriniai, ir netgi ezoterinis, apybraižos, apysakos, apsakymai, novelės.

Paskutinieji apsakymai, sudėti į rinkinius „Fėja su kirvuku“ (2021), „Pasaulis pagal Rugilę“ ir „Diemedis žvizdrėje“ neabejotinai patiks tiems, kas mėgsta skaityti „apie gyvenimą“ – nesudėtingi, aiškūs siužetai, neskubrus ir nuoseklus pasakojimas, paprasti ir lengvai suprantami herojai.

Beje, 2015 metais išleistas Vytauto romanas „Vynas, išgertas su Eliza“ 2016 metais buvo patekęs tarp trijų pretendentų į Liudo Dovydėno premiją, kuria apdovanojamas geriausio naujo lietuviško romano autorius.

Retų žodžių lobynas

Pastebime, kad iš Vytauto kūrybos, kaip iš neaprėpiamo ir neišsemiamo lietuviškų žodžių aruodo, skaitytojas gali jų ir pasisemti – sužinoti retesnių, nedažnai sutinkamų žodžių, kuriais kartais bendrauja jo kūrinių herojai.

Paklaustas, iš kur tie žodžiai – iš vaikystės atsinešti ar surasti žodyne, Vytautas prisipažįsta gimęs šalia dabar jau garsiu tapusio Naisių kaimo, Šiaulių rajone, o užaugęs Joniškio rajone, ten ir dabar tebėra jo senelių žemė, išnuomota vietos ūkininkui. Tad jo tarmė, juokauja Vytautas, nei žemaitiška, nei aukštaitiška, o kadangi šalia buvo Latvija, dar ir žodžius blogai kirčiavęs – dažniausiai pirmą skiemenį. Užtai ir poetas neišėjo, nes nemokėjęs kirčiuoti, teko rašyti proza. O Vilniaus universitete studijuojant lituanistiką, sako Vytautas, ir prof. J. Balčikonis jo nemėgęs, nes šnekta neįdomi buvusi. Labiausiai dėstytojai mėgę žemaičius ir dzūkus, o ypatingai – keletą merginų iš lietuviškų kaimų Baltarusijoje, kurių kalboje buvo galima rasti retų, archaiškų žodžių.

Tačiau retesni, ne kasdien girdimi žodžiai Vytautui patinka. Prisimena, kad savo ketvirtąją, 1984 metais išleistą knygą – apysaką jaunimui „Pelkės taku“ norėjęs pavadinti taip pat ne kiekvienam žinomu žodžiu „Kūlgrinda“ (slaptas akmenimis grįstas takas per pelkę), deja, tais pačiais metais, toje pačioje „Vagos“ leidykloje išėjo Petro Dirgėlos istorinis romanas tokiu pavadinimu.

O paskutiniosios knygos pavadinime įrašytas žodis „žvizdrė“. Prisipažįstame tokio žodžio negirdėjusios, o Vytautas sako, kad tai paskutinis Dabartinės lietuvių kalbos žodyne įrašytas žodis, reiškiantis prastą prie žvizdro (smulkaus žvyro) žemę. Patikriname. Tikrai.

Laiko kūrybai atsirado užaugus dukroms

Danguolė Kutkevičienė pastebi, kad kol vaikai buvo maži, Vytautas daug laiko rašyti neturėjo – jo atsirado tik dukroms Vygai, Aistei ir Ilmai palikus namus. Tik tada atsilaisvino kambarys darbo kabinetui su langais į Nemuną, kuriame ir gimė didžioji dauguma V. Kutkevičiaus parašytų knygų. Ir dabar jis kiekvieną rytą sėda prie rašomojo stalo, ir dirba ne mažiau kaip tris valandas, paskui daro pertrauką ir vėl dirba. O tai tikriausiai žada, kad praėjusiais metais išleista knyga nebus paskutinė.

Atsisveikindamas Vytautas juokauja, kad po devyniasdešimties metų žmogus jau gyvenąs viršvalandžius. Žvelgiantį į jį, tokį tiesų, dar tvirtą ir pakankamai jaunatvišką, norėtųsi ginčytis, tačiau... Ką gi... Belieka palinkėti gražių, šviesių ir kūrybingų viršvalandžių. Tokių norėtųsi palinkėti ir sau.

Vytautas Kutkevičius apie save

„Kažkodėl mano gyvenimo atskiri tarpsniai prasidėdavo nelaimėmis, nesėkmėmis, tragedijomis.

Gimiau 1934 m. vasario 4 d. Šiaulių apskrities Meškuičių parapijos Parkulpio kaime mamos tėvo Antano Gaidamavičiaus troboje. Kaip tuomet buvo įprasta, reikėjo surengti krikštynas, o kokios krikštynos be tenykščio naminio alaus. Jaunas tėvas Vincas Kutkevičius, pakūręs pirtį, aznyčioje (rentinys ant jaujos ar pirties salyklui džiovinti – red. past.) džiovino salyklą. Pirtis kažkaip užsiliepsnojo ir sudegė su visu salyklu.

Netrukus tėvas su mama ir manimi sugrįžo į jo gimtas apylinkes Joniškio valsčiuje. Kaip buvęs samdinys gavo žemės sklypą Valiūnų palivarke, pamažu vargdamas ten pasistatė trobesius. Šioje sodyboje užaugau ir į ją vėlesniais dešimtmečiais nuolat parvažiuodavau.

Neganda palietė ir pradžios mokyklos lankymo pradžią. Netoliese buvo Valiūnų pradžios mokykla, įsikūrusi palivarko laikų pastate. Joje mokytojavo Rapolas Stanevičius su žmona. Mokyklą turėjau pradėti lankyti 1941 m. rudenį. Pavasarį buvo surengtos mums, vadinamiems „palkusams“, pamokėlės, kurias vedė mokytoja Stanevičienė. Aiman, birželio 14 d. rytą mūsų mokytojai buvo ištremti į Sibirą. Daugiau savo būsimų mokytojų nebeteko išvysti.

Rudenį į Valiūnų pradžios mokyklą buvo atkelti mokytojai Alfonsas Martinaitis su žmona. Jiedu ketvertą metų ir mokė mane.

Mokykloje buvo prieškario laikų bibliotekėlė – nemažą dalį jos perskaičiau.

1945 m. rugsėjo 1 d. pradėjau lankyti Joniškio gimnaziją. Pirmieji metai buvo nesėkmingi. Mat 1944 m. rudenį pradžios mokykloje teko mokytis fronto sąlygomis – frontas buvo ilgam sustojęs prie Žagarės. Mokyklą todėl baigiau negausiomis žiniomis. O gimnazijoje mokytojai buvo, anot matematikos mokytojo Rapolo Vilkicko, iš Smetonos laikų – intelektualūs ir reiklūs. Prisiėjo pirmos klasės kursą pakartoti.

Toliau mokslas sekėsi neblogai, kartais būdavau tarp klasės pirmūnų.

Tėvas su mama per dienas buvo sužuvę ūkio darbuose, mane prižiūrėjo ir globojo mano senelė, tėvo mama Elena Rimdžiūtė-Kutkevičienė. Ji buvo gana sena. Neretai prisimindavo vaikystę Kalnelio kaime. Vis prisimindavo, kaip vyrai eidami į baudžiavą, užsukdavo į jų trobą prisidegti pypkių ir jos paprašydavo iš prieždos atnešti anglį. Ji minėdavo ir savo seserį Karoliną Rimdžiūtę-Gaidamavičienę, ištekėjusią už Naisių dvaro prievaizdo Erazmo Gaidamavičiaus, ir šių sūnų Zigmą Gaidamavičių, poetą, savo kūrybą pasirašinėjusį Gėlės slapyvardžiu, studijavusį Kijevo universitete ir ten 1912 m. mirusį.

Beje, mano senelis Antanas Gaidamavičius Erazmą Gaidamavičių vadino dėde. Matyt, tarp jų buvo giminystės ryšys.

Vaikystė buvo ne tik basakojė, bet ir beknygė. Labai jų dairantis pavykdavo vieną kitą gauti.1954 m. gavęs neblogais pažymiais brandos atestatą, ryžausi stoti į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistiką. Su bendraklasiais išvykome ekskursijon į Kauną ir Vilnių, norėdami tuo pačiu paduoti pareiškimus į aukštąsias mokyklas. Birželio 30 d., maždaug vidurdienį, atėjau į Vilniaus universiteto priėmimo komisiją. Sėdau rašyti pareiškimą. Ir tuojau pradėjo tamsėti, tamsėti. Visi ten buvę nustebome, sutrikome. Sužinojome, kad įvyko visiškas saulės užtemimas. Vis dėlto sėkmingai įstojau ir baigiau studijas.

Užsidirbant kasdienę duoną teko pragauti pedagoginio, organizacinio ir administracinio darbo Vilniaus rajone, Kelmėje, Jurbarke.

Tą dieną, kai atvykau į Jurbarką, radau bendradarbių kabinetus tuščius – visi buvo išvykę į nelaimės vietą. Mat geologai kažkur prie miesto buvo darę gilius gręžinius, paskum jų neužpylę ir į vieną iš jų buvo įkritusi mergaitė. Iš visų įstaigų puolė ją gelbėti. Deja, mergaitės neišgelbėjo.

Knygos ir periodinė spauda mane traukė nuo mažens. Vidurinėje mokykloje pradėjau rašinėti korespondencijas į Joniškio rajono laikraštį „Tarybinis balsas“. Vėliau jo puslapiuose pasirodė ir mano eilėraščiai. Kai ką išspausdino ir Šiaulių srities laikraštis „Raudonoji vėliava“. Jau artėjant prie abitūros spaudoje pasirodė ir mano apsakymai.

Dabar kasryt atsikėlus laukia tuščias popieriaus lapas ir tušinukas ar kompiuterio ekranas. Kai pavargsta akys, pasižiūriu pro langą į Nemuną, į praplaukiančias baržas ar į miškingus užnemunės šlaitus.

Dum spiro, spero“.

(Iš Benjamino Kondrato knygos „Kūrėjų pėdsakais Jurbarko krašte“, Vilnius, 2012).

Vytauto Kutkevičiaus išleistos knygos:

  • „Legendos tiesa“, istorinė apybraiža (kartu su J. Jarmalavičiumi), 1976.
  • „Jurbarko rajonas“, 1981.
  • „Karatų skaičiuotojai“, nuotykių apysaka, 1982.
  • „Pelkės taku“, apysaka jaunimui, 1984.
  • „Įkalnių keleiviai“, istorinės novelės, 1996.
  • Jurgio Baltrušaičio pėdos gimtinėje“, apybraiža (kartu  su G. Kievišiene ir N. Norkiene), 1997.
  • „Didysis Amerikos lietuvis“, atsiminimai apie mecenatą Juozą Balčiūną (kartu su V. Adamkumi, V. Martinkumi ir R. Norkumi), 1998.
  • „Kai riešutai gvilbiai“, ezoterinės novelės, 2000.
  • „Velnio pirties rėva“, istorinis romanas, 2004.
  • „Mirties ištiesta ranka“, istorinis romanas, 2005.
  • „Juoda pilnatis virš Tilžės“, istorinis romanas, 2006.
  • „Vorylė“, ezoterinis romanas, 2007.
  • „Sermėgiai apaštalai“, M. Mažvydo poringės, 2007.
  • „Pelkių šmėklos“, istorinis romanas, 2008.
  • „Žaibai“, romanas, 2009.
  • „Erškėtrožių alėja“, romanas, 2011.
  • „Myliu tave, Martynai“, romanas, 2013.
  • „Iki pavasario ji – Beržūna“, romanas, 2014.
  • „Vynas, išgertas su Eliza“, romanas, 2015.
  • „Gintarai su inkliuzais“, romanas, 2016.
  • „Svečiai prie Alvydės šiupinio“, romanas, 2017.
  • „Kirtis su paplėšais“, Karvazų apsakymai, 2018.
  • „Aukštaūgis ir vedęs gražuolę“, novelės, 2019.
  • „Rožė juodose garbanose“, apsakymai ir noveletės, 2020.
  • „Fėja su kirvuku“, apsakymai, 2021.
  • „Pasaulis pagal Rugilę“, apsakymai, 2022.
  • „Diemedis žvizdrėje“, aps
Rekomenduojami video:
Straipsnis  4 komentarų
Reklama: skelbimai
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Netikėtai mirė Jurbarko rajono savivaldybės rinkimų komisijos narė

Netikėtai mirė Jurbarko rajono savivaldybės rinkimų komisijos narė  0

Sandra Klimienė

VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ direktorės planuose – nuoseklus ir sunkus darbas  3

Anastasija, Sergejus ir mažasis Georgas

Tikėkit mumis, prašo ukrainietė Anastasija  0

„Eržvilko spindulys 2024“

„Eržvilko spindulys 2024“  0

„Veliuonos krašto žmogaus 2024“ apdovanojimai

Vasario 16-ąją pagerbti Veliuonos krašto šviesuoliai  0

Už nuopelnus Juodaičių kraštui padėkota ilgametei seniūnei

Už nuopelnus Juodaičių kraštui padėkota ilgametei seniūnei  0

Kęstutis Vasiliauskas

Kęstutis Vasiliauskas: Gyvenimas tarsi šachmatai – neįdomu žaisti atsargiai  0

Netekome kraštiečio, archeologo Vytauto Urbanavičiaus

Netekome kraštiečio, archeologo Vytauto Urbanavičiaus  0

Liūdna žinia – mirė jurbarkietis gidas Ričardas Vainikonis

Liūdna žinia – mirė jurbarkietis gidas Ričardas Vainikonis  0

In memoriam mokytojai Dianai Joanai Aksamitauskienei

In memoriam mokytojai Dianai Joanai Aksamitauskienei  0

Pilietiškiausia smalininkiete tapo Jolita Štrimienė

Pilietiškiausia smalininkiete tapo Jolita Štrimienė  1

Mirė gydytoja Elena Janušienė

Mirė gydytoja Elena Janušienė  1

Anapilin išėjo Adolfas Atgalainis

Anapilin išėjo Adolfas Atgalainis  0

Pokalbis su naująja „Jurbarko socialinių paslaugų“ direktore Sandra Klimiene

Pokalbis su naująja „Jurbarko socialinių paslaugų“ direktore Sandra Klimiene  6

Prisiminkime išėjusius...

Prisiminkime išėjusius...  8

Izraelio ambasadorė: Visi, kas nepasmerkė „Hamas“ atakos, nesuvokia jos grėsmės Vakarų civilizacijai

Izraelio ambasadorė: Visi, kas nepasmerkė „Hamas“ atakos, nesuvokia jos grėsmės Vakarų civilizacijai  1

Mokytojas Vincas Bakšys: „Vaikai gerbia ir atsimena griežčiausius“

Mokytojas Vincas Bakšys: „Vaikai gerbia ir atsimena griežčiausius“  1

Trečiąjį kartą „Lietuvos talentuose“ su savo daina „Indigo vaikas“ dalyvavęs Naglis Mačėnas iš komisijos narių išgirdo tris „Taip“.

„Lietuvos talentų“ scenoje – veliuoniškis Naglis Mačėnas  0

Rugpjūčio gale kartu buvusia darželio-lopšelio „Nykštukas“ direktore Irena Bertuliene. Ši draugystė tęsiasi daugiau nei 22 metus.

Jurbarke lankėsi ilgametis švietimo įstaigų rėmėjas Gunteris Topferis  5

A. Piročkino atminimą pagerbė Jurbarko mokiniai

A. Piročkino atminimą pagerbė Jurbarko mokiniai  0

Nepaprasti žmonės. Gedminų šeimos ūkis, kur traktorius vairuoja mama ir dukros, ministrui kritikos negaili: būtų geriau, kad pats išeitų

Nepaprasti žmonės. Gedminų šeimos ūkis, kur traktorius vairuoja mama ir dukros, ministrui kritikos negaili: būtų geriau, kad pats išeitų  4

Gimnazistų komanda – tarp 10 geriausių Lietuvoje

Gimnazistų komanda – tarp 10 geriausių Lietuvoje  0

Sportininkas Rokas (dešinėje) su drauge Ieva ir bičiuliu Vladislovu

Lietuvą perbėgęs sportininkas: „Norint kažko pasiekti, reikia ir pakentėti“  0

Viename iš Kęstučio gatvės daugiabučių gyvenanti Aldona Jakaitienė iš sodininkystės semiasi jaunystės ir gyvenimo džiaugsmo.

Jurbarkiškei Aldonai gėlės – raktas į sveiką ir laimingą gyvenimą  0

Mūsų partneriai