Šimtametė Stanislova: reikia gyventi linksmai

 „Ji buvo siuvėja menininkė. Siūdavo taip, kad moterys atrodytų gražiai. Taip, kaip prašydavo klientės, bet jai nepatikdavo, dažniausiai nedarydavo. Pasiūdavo taip, kad ir kiek užtrukdavo, kad moterys būtų dailios. Ir iš šatrų, ir iš ančių padarydavo figūringas damutes. Su mano mama jos buvo kilę iš to paties krašto, nuo vaikystės draugavo, matydavosi bažnyčioje. Ir nors mano mama visa dešimčia metų jaunesnė, jos iki dabar draugauja, mat likimas taip suvedė, kad abi apsigyveno Jurbarke, gretimose Tulpių ir Lelijų gatvėse. Ponią Eitutienę man teko pažinti nuo pat vaikystės. Jos atmintis visada buvo tiesiog puiki, susitikę su mama jos kalbėdavosi valandų valandas, prisimindamos smulkiai apie ką kas ir kada kalbėjosi, tiesiog žodis žodin. Ir dabar jos protas ir atmintis tiesiog puikūs. Galima tik pavydėti sulaukus tokio garbingo amžiaus turėti tokią blaivią galvą. Kiek atsimenu, ji niekada nebuvo zyzlė, niekada nedejavo, nesiskundė, nors jos gyvenimas nebuvo iš lengvųjų. Ir dabar sako, kad tik klausosi kur kuriam skauda, bet pati apie savo sveikatą geriau patyli – yra iš grynų nedejuotojų. Ir tikra dainų skrynia. Ir gražių, ir talaluškų moka tiek, kad gali kelias valandas be jokių sąsiuvinių dainuoti. Kai prieš trejetą metų šventėm jos gimtadienį, pasipuošė gražiu šviesiu kostiumėliu ir atrodė kaip tikra dama. Visada taip atrodydavo, eidama pas ką nors į svečius. O tada taip smagiai šventėm, kad ponia Eitutienė ne tik dainavo, bet ir šoko kartu su visais. Apskritai ji be galo inteligentiška, visada visus vadino ponais. Nuostabiai žvali. Kartą sakė: „Nu ir kam aš tiek dirbau, viską, ką turiu, užbadžiau su ta adata, kam tiek visko reikėjo?“ Dar išskirčiau jos gailestingumą ir draugiškumą. Mano mama jau nebevaikščioja, tai ponia Stasė, nors ir 100-mečio sulaukusi, vis išsiruošia jos aplankyti. Tada abi padainuoja, pasikalba, jaunystę prisimena. Ir kiekvieną kartą prieš ateidama (dabar jau atsivežu) išsiprausia, persirengia švariais nekasdieniais drabužiais. „O jeigu kas nors man atsitiks, juk sena esu, kad gėda paskui nebūtų“, - sako ji. Visas ligas kiek išmanydama ji išsigydydavo pati visokiom žolelėm, šarmais, nuovirais.  Vienu žodžiu, moteriškė - visur, kur dėsi, ten tiks. Visą gyvenimą valgė kirto lašinius, kumpį, sviestą - niekada jokių dietų nesilaikė. Ar yra ilgaamžiškumo receptas? Štai jis pagal ponią Eitutienę - valgyk viską, kas tau skanu ir tiek, kiek skanu. Nebūk įtūžęs, piktas. Niekada savo vargų neužkrauk kitam. Būk realistas ir optimistas. Linksmas ir geranoriškas“, - taip greitai 100-ojo gimtadienio sulauksiančią ponią Stasę Eitutienę apibūdina nuo pat vaikystės ją pažinojusi kaimynė Judita Lechman.

 „Ko jūs vargstat su tais seniais?“, - klausia ponia Stasė, pasitikdama savo namuose Tulpių gatvėje. Ateina į kambarį pati – pasitempusi, pasipuošusi, inteligentiška. „Biškį neprimatanti ir neprigirdinti“, - sako ji. Bet su marčios pagalba puikiausiai susišnekam. Vėliau jau ir be pagalbos viena kitą puikiai suprantam. Prašo marčios atnešti ne tik kavos, arbatos, bet ir lašinių, agurkų, duonos, užtepti sviesto. Ant stalo atsiranda ir „Malūnininkų“ trauktinė. Ponios Eitutienės įsitikinimu, 100 gramų dar niekam nepakenkė, o ypač jos metų sulaukus, mat praplečia kraujagysles. Anot jos, aišku, svarbu nepadauginti. Mediniame, gražiai įrengtame ir sutvarkytame name ji gyvena maždaug nuo 1958 metų. Penkiasdešimt metų našlauja. Po vienu stogu jau seniai glaudžiasi dviese kartu su savo marčia taip pat Stase Eitutiene, našlaujančia jau irgi nemažai metų - 30. Abi dabar gyvena būsimo jubiliejaus rūpesčiais, jaunesnioji Stasė jaudinasi žymiai daugiau už vyresniąją. Ir aišku kodėl - juk visi būsimos šventės rūpesčiai gula ant jos pečių. Anūkai gyvena kas kur, jos pačios dukra Loreta su šeima įsikūrusi Šiauliuose, ponios Eitutienės (senosios) dukra Irena gyvena Klaipėdoje, Gargžduose - jos sūnus Rosvaldas su šeima, o dar viena anūkė, Irenos dukra Rasa, namus susikūrė Kanadoje. Tad dabar visi sugužės sveikinti mamos, močiutės ir promočiutės (ji turi 10 proanūkių).

Ponia Stanislova Eitutienė prieš 100-tą metų gimė ir augo Pavidaujyje, ant Vidaujos kranto. Tėvai buvo ūkininkai. „Protėviai buvo bagoti, gyveno Rotuliuose, bet palengva tie turtai išnyko. O kažkada turėjo net 66 ha žemės. Šeimoj aš augau viena. Viena kaip bimbils. Lankiau Kavoliaus mokyklą. Baigiau keturias klases, o tada kunigas bažnyčioj pradėjo agituot, kad neturtingų tėvų vaikų neleistų į mokslus, nes jie vis vien neužims aukštų postų. Reikia, sakė, kad tokie vaikai mokytųsi amato. Tą kunigą po to atleido, bet mano tėvai nusprendė, kad reikia mane iš mokyklos atsiimti ir išsiuntė mokytis siūti. Pradėjau mokytis pas labai gerą siuvėją, jis mokslus buvo Prancūzijoje baigęs. Be trijų metų mokslo nepaleisdavo. Kai baigiau mokytis, ėjau Eržvilko apylinkėse per žmones siūdama. Žiūrėjau, kad tik kapeiką uždirbt.

Paprašyta papasakoti kaip susipažino su būsimu vyru, ponia Stasė prisimena: „Biedna buvau. Reikėjo pinigų, kad nusipirktum vyrą ir sodybą. Kibdavo tie vyrai ne iš mano luomo, turtingesni. Pasisekimą turėjau, mat nereikia žmogui būti labai gražiam, tik laimingam. Aš nebuvau gražuolė, bet su charakteriu, linksma, draugaut norėjo daug, o ženytis ne. Nes neturtinga. Su savo būsimu vyru Jonu Eitučiu susipažinau pas žmones siūdama. Dar prieš išeidamas tarnauti į kariuomenę jis pasakė: „Jeigu grįžęs ją rasiu neženotą, būtinai vesiu“. Taip ir atsitiko, jis grįžo, susirado mane ir nutarėm susituokti. O tada buvęs kavalierius nusprendė keršyti, norėjo neleisti, sakė, kad šautuvą paims. Prašė, kad su juo pasilikčiau, o aš jau apsisprendžiau ištekėti už Jono. Išlydėjau į lauką buvusį kavalierių ir sakau: „Tu su manim vaikščioji kaip karvė su veršiuku“. Jis buvo bagotas ir ženytis neketino. Tai mano vestuvės tokios buvo, kad kunigas  bažnyčios duris užrakino, kad anas pavydus kavalierius nenušautų. Laiminga buvau su savo vyru. Jis buvo vyresnis aštuoniolika metų ir labai mane mylėjo. Mano amžinatilsį vyras dirbo milicininku. Gerai dirbo, bet buvo kilnojamas iš vietos į vietą. Kai apsivedėm, važiavom gyvent į Viešvilę, po to į Klaipėdą. Vėliau teko ir Tauragėje, Raudonėje, Eržvilke pagyventi. Į Jurbarką atsikėlėm maždaug apie 1958 metus, išsinuomojom laikiną būstą ir pradėjom statytis šį namą. Gimė dukra Irena ir sūnus Algimantas“, - savo ilgo gyvenimo istoriją pasakoja ponia Stasė.

Visą tą laiką iki pat 85-erių ji siuvo. Pradėjo siūti vyriškus kostiumus. Atsimena, kad patį pirmąjį pasiuvo tuometiniam ligoninės vedėjui gydytojui Perevičiui. Jam labai patiko ir tiko, todėl klientų nuolat daugėjo. Tiesą sakant, visada laukdavo didžiulės eilės, kad galėtų patekti pas garsią visame Jurbarke siuvėją. O siuvo ji viską – kostiumus, paltus, kailinius, sukneles – ko tik paprašydavo. Ir ne bet kaip, o ypatingai kruopščiai ir dailiai. Su daugeliu klientų taip susibičiuliaudavo, kad vėliau jie tapdavo draugais ir lankydavo ją šiaip pasišnekėti. Ilga laiką, ypač kol buvo jaunesnė, ponia Eitutienė turėjo mokinių, daugiausia merginų, norėjusių išmokti jos amato. Viena iš jų buvo ir būsimoji marti. Jauna simpatiška mokinė krito į akį jos sūnui Algimantui. Jiedu sukūrė šeimą ir apsigyveno kartu su tėvais Tulpių gatvėje. „Aš čia jau nuo 16 m. Atėjau kaip mokinė, o pasilikau visam lakui kaip marti. Kartu su anyta po vienu stogu mudvi jau 55 m. Ar jūs matėt kur nors tokį neregėtą dalyką? Ir labai gerai sutariam. Būna, kad ji ar aš kartais pakeliam balsą, bet labai retai. Neturim dėl ko pyktis. Aš jai kiek galiu padedu, bet tos pagalbos gal tik paskutiniu metu daugiau prireikia. Ji viską dar pati sugeba. Aš tik valgyti parnešu. Pati jau esu 70-metė, bet vis dar prižiūriu anytą. Visokių tų dienelių buvo, bet nesiskundžiu. Džiaugiuosi, kad dievas man davė tokią gerą vyro mamą atsiuntė“, - pasakoja jaunoji Stasė Eitutienė. 

Ponia Eitutienė labai mėgo įvairiausius rankdarbius, ne tik siūti. Jos namuose viskas buvo pačios išsiuvinėta – staltiesės, lovatiesės, užuolaidos, pagalvėlės, servetėlės. Primegzta megztinių, kostiumėlių. Su vienu iš jų per šventinį pokylį ketina pasipuošti marti. Iš 100 m. ji siūvo daugiau nei 70. Nuo 13 iki 85 m. Tai tikrai labai daug. „Ir akių netekau dėl to. Labai rankdarbius mėgau. Atsimenu, kartą atvažiavo kunigas kalėdodamas, po to visiems pasakojo - buvau mažajame rojuje. Jo klausia, kur tas rojus, o jis apie mano namus pasakoja. Tegul ir pakulinį rankdarbį, tegul ir neprabangiai, bet viskas aplink buvo mano rankų darbas“, - pasakoja jubiliatė.

Į klausimą, ar sunkus siuvėjo amatas, ponia Stasė atsako: „Aš jį labai mėgau. Pinigų užteko, bet dirbti reikėjo daug. Eilės būdavo didelės, kaip ir pas kiekvieną gerą siuvėją. Kad dabar reikėtų, jau nepakęsčiau tokio ilgo darbo. Šeimą visą apsiūdavau. Marti taip pat mokėjo siūti, daug ką pasiuvo savo vyrui ir dukrai. Duoną užsidirbau siūdama. Mokinių turėjau, jų tėvai mokėdavo už mokslą. Tos mokinės dauguma vėliau irgi tapo siuvėjomis. O be siuvimo dar ir ūkio darbai laukė. Vienu metu laikėm net tris karves, kiaulių, vištų. Auginom daržoves, turėjom šiltnamį, - kaip ir dauguma aplink. Man ūkio darbai gerai ėjosi. Turėjau tam ranką“.

Ponios Stasės gimtadienis bus švenčiamas gruodžio 5-tą dieną. Jau dabar ji žino, kad jos pasveikinti ketina atvykti meras, „Sodros“ atstovai, Jurbarko TV. Suvažiuos būrys giminių, artimųjų, draugų. Ar laukia šio gimtadienio ji pati? „Nelabai. Kada galėjau kalbėti ir gerai girdėjau, labai mėgdavau balius. Man sekdavosi bendrauti su žmonėmis. O jau dainuodavom tai nuolatos. Kiekvienas susiėjimas neapsieidavo be dainų. Dabar jau man vis vien tie jubiliejai. Labiau aplinkiniams jo reikia nei man pačiai. Bet jei kitiems bus smagu, tai ir man gerai, – sako sukaktuvininkė. – Norėčiau, kad ir kiti metai būtų tokie geri kaip šie. Kartais pagalvoju, kad dievas kažkur savo leistrus nukišo, nes manęs taip ilgai nepasiima. Žinot, daug žmogui reiškia metų našta”.

Įprasta tokį garbingą jubiliejų švenčiančio žmogaus teirautis apie ilgaamžiškumo receptą. O va čia jau turi suklusti visi vegetarai, veganai, žaliavalgiai, intutyvistai, Mėnulio, zodiakų ir dar šimtų kitokių dietų mėgėjai. Ilgaamžiškumo receptas pagal ponią Stasę Eitutienę – linksmai gyventi. „Visko reikia, bet reikia saikingai. Vakare galiu išgerti čierką, kai negaliu užmigti. Ir ryte - burną pra-skalauti. Visą gyvenimą mėgau skaniai pavalgyti – ir lašinius, kumpį, grietinę, grietinėlę, sviestą mėgstu...“, - vardija lyg ir ne pačius sveikiausius maisto produktus. – Gal ir per ilgai užsitęsė tie mano metai, bet nuknakcinti savęs juk negaliu. Kol galėjau, viską pati dariau - skalbiau, viriau, tvarkiausi. Stengiausi kitų neapkrauti. Dievą tiku, jis yra viskas, ką turim. Turiu daug laiko viską įsivaizdint. Kas gamtą sukūrė ir ją lako. Bitelės - ar įsivaizdinat, kaip jos dirba. Aš nekvaila, daug galvoju apie gamtą, manau, kažkas ją tvarko, kad paukščiai skrenda susirikiavę lyg kareiviai. O tas kažkas ir bus greičiausiai ponas Dievas“, - filosofiškais pamąstymais apie gyvenimą baigia pokalbį ponia Eitutienė. O jei tiksliau, pokalbis baigiasi ne pamąstymais, o linksmomis dainomis, kurias čia pat prie stalo uždainuoja jubiliatė. Ir ne vieną, o visą puokštę. Marti, per tiek metų įpratusi, jai pritaria. Iš šių namų išeinu linksmai nusiteikusi, liežuvis visą vakarą taip ir neapsiverčia pavadinti ponios Stasės senute. Ne man vienai, visiems, pažįstantiems ją, ji yra ponia Stasė, dažniausiai - ponia Eitutienė. Itin sveiko proto, gero humoro jausmo, optimizmo ir gyvenimo pilnatvės kupina moteris.