Pašto darbuotojas – nuo viršininko iki bėdų išklausytojo

Keičiantis laikams, spartėjant technologiniams išradimams, baimintasi, kad pašto paslaugų ir paštininkų ateityje gali ir neprireikti. Tačiau laikas bėga, technologijos žengia į priekį, o nuo jų neatsilieka ir paštas. Paštininkai – visais laikais buvo reikalinga ir visada paklausi profesija.

VIEŠNAGĖ SEREDŽIAUS PAŠTO SKYRIUJE
Pasaulinės Pašto darbuotojų dienos proga aplankėme Seredžiaus pašto skyrių, kuriame šiuo metu darbuojasi trys moterys: pašto viršininkė Aušra Skridulienė, dvi laiškanešės – Ingrida Lekavičienė ir Onutė Gudiškienė. Šios trys moterys užtikrina, kad serediškius laiku pasiektų laiškai, spauda, mokesčių sąskaitos, pensijos ir kitos pašto teikiamos paslaugos.
Ingrida Lekavičienė šioje įstaigoje jau skaičiuoja 19-tus savo darbo metus. Onutė Gudiškienė taip pat seniai dirba, tačiau su tam tikromis pertraukomis. Čia šiuo metu nuolat išdirbusi ji yra 7 metus. Kaip paaiškėjo pokalbio metu, Onutė yra Ingridos mama, prieš daugelį metų dukrai užleidusi savo darbo vietą. Tačiau likimas lėmė ir mamai sugrįžti į paštą.
Šios dvi laiškanešės aprūpina korespondencija visą Seredžiaus seniūniją. Ingridai priklauso miestelio teritorija, kur ji pėsčiomis apeina maždaug 15 km. Onutė korespondenciją gabena į seniūnijai priklausančius kaimus, ji automobiliu apvažiuoja 74 km. Pasak šių moterų, nors darbas skaičiuojamas pusę etato ir turėtų trukti ne visą darbo dieną, tačiau yra nemažai atvejų, kada numatytos darbo valandos viršijamos. Anksčiau šiame pašto skyriuje dirbo 5 laiškanešės, šiuo metu tas pats darbo krūvis teko Ingridai ir Onutei. Pasak jų, nors korespondencijos ir sumažėjo, tačiau apeiti tenka tą pačią teritoriją. Tad ir kojas skauda, ir sveikata šlubuoja – šaltis ir drėgmė per ilgus darbo metus padaro savo darbą. Kaip nedėkingą situaciją savo darbe Ingrida įvardijo atvejį, kada vienoje gatvėje, kurią jai tenka aptarnauti, yra vienuolika namų, tačiau laikraštį užsiprenumeruoja būtent paskutiniojo namo gyventojai. Tad tenka pereiti visą gatvę, kad pristatytų laikraštį į šį namą. Situacija būtų kur kas linksmesnė, jei laikraščius tektų nešti į visus namus. Šeštadienis šioms moterims sunkiausia darbo diena, nes tą dieną korespondencijos krepšys daugiausiai prisipildo.
Prisimindamos ankstesnius darbo laikus pašte, moterys sakė, kad būdavę du krepšiai: vienas – korespondencijai, kitas – visoms kitoms būtinoms prekėms. Žmonės užsisakydavo nuo prausimosi priemonių iki degtukų dėžutės. Laiškanešės pristatydavo viską tiesiai į namus. Šiomis dienomis žmonės taip pat turi galimybę užsisakyti įvairių namų apyvokos, sveikatai, laisvalaikiui skirtų prekių. Be pašto teikiamų paslaugų, Onutės, vykstančios į kaimus, žmonės prašo ir prekių iš parduotuvės. Geranoriškai nusiteikusi moteris gabena ir duonos, ir varškės, ir dar šio bei to, ko žmonės paprašo.
Žmonės laukia paštininko ne tik todėl, kad gautų laikraštį, bet kad ir pasikalbėtų. Moterys juokiasi, kad jei pasakai, kad neturi laiko, tai net supyksta. Pasak pašto viršininkės Aušros Skridulienės, būna atvejų, kad netgi ateina supykę paskųsti, kad laiškanešės nebendrauja. Moteris pasakoja, kad kaip ir visur dirbant su žmonėmis, konfliktinių situacijų būna - apšaukia, iškoneveikia, tačiau jau kitą dieną ateina atsiprašyti. Anot Onutės, laiškanešys visas bėdas, visus vargus iš žmonių surenka. Žmonės kalbasi su jomis kaip su artimaisiais, ypač tie, kurie neturi su kuo pasikalbėti.
Linksmų situacijų šioje įstaigoje taip pat pasitaiko. „Seniau pasitaikydavo suklysti skaitant pavardes, ypač tada, kada buvo siunčiamos telegramos. Žmogus pasakydavo vieną pavardę, centrinis pašto skyrius suklysdavo, mes dar kitaip užsirašydavome. Ir taip ieškok „vėjo laukuose“. Savotiškas „sugedęs telefonas“ išeidavo“, - pasakojo pašto viršininkė Aušra. Tačiau bet kokiu atveju telegrama pasiekdavo reikiamą adresatą. Onutė prisiminė situaciją, kada vieną kartą laikraščius nuvežė į kaimą, o ten prie vieno namo kampo buvo padėtas kibiras, ant pašto dėžutės uždėtas lapelis su užrašu „prašau prisemti vandens“. Onutė prisėmė, nunešė į ten gyvenusios moters namus. Tada sužinojo, kad moteris buvo susižeidusi ranką, todėl pati to padaryti negalėjo. Štai tokių įvairiausių situacijų pasitaiko nenuobodžioje pašto darbuotojų kasdienybėje. Tad šios profesijos atstovams reikalingas ne tik atsakingumas, sąžiningumas, tačiau ir paslaugumas bei supratingumas.
Paklaustos, kokią mato pašto ateitį, moterys sakė, nesijaudinančios dėl rytdienos - ar bus tas darbas ar ne, ką jau bepakeisi. Ingrida sako tikinti, kad paštas kaip įstaiga žengs į priekį, tad ateityje viskas tik gerės. Kalbėdamos apie  teigiamus ir neigiamus paštininko darbuotojų profesijos dalykus, moterys džiaugiasi, jog yra aprūpintos darbui skirtais drabužiais, tačiau jas neramina nepilnas darbo krūvis. Darbo užmokestis taip pat priklauso nuo pasiektų rezultatų, todėl tenka keletą kartų lankyti tuos pačius žmones, kad susirinktum prenumeratą, pasitaiko atvejų, kada net pačios užmoka, nes žmogus tuo metu neturi pinigų. Moterys su nerimu laukia ir žiemos, - tai ypač sudėtingas metų laikas laiškanešiams. Anot Onutės, tada ir automobiliai klimpsta, ir keliai ne visur pravažiuojami, tada tenka per šaltį ir pėsčiomis kaimo keliukus įveikti.
Pašto darbuotojų diena minima visame pasaulyje, tačiau moterys sako ypatingai šios dienos nešvenčiančios, tiesiog gaunančios sveikinimą iš valdžios. Miestelio žmonės, kuriuos lanko laiškanešės, šios dienos neprisimena arba tiesiog visai nežino, tad ir sveikinimų netenka sulaukti.

KAIP PAŠTĄ MATO BUVUSI PAŠTO VIRŠININKĖ
Lankantis Seredžiaus pašto skyriuje į jį užsuko buvusi pašto viršininkė Ona Martinkienė, ji pasidžiaugė, kad kaimuose vis dar yra paštas ir jis nėra uždaromas. „Džiugu, kad yra biblioteka, paštas, kur galima užeiti sutvarkyti reikalų“, - sakė Ona Martinkienė, pati taip pat dažnai besinaudojanti pašto pasaugomis. Moteris čia užsuka nusipirkti laikraštį, pasiimti gautas perlaidas ar tiesiog nusipirkti įvairių čia siūlomų prekių. „Nelabai kur mes,  pagyvenę kaimo žmonės, beišvažiuojame, visur yra brangu, o ir pats kelias iki Jurbarko ar Kauno tolimas. Geriau, kad viskas vietoje būtų“, - sakė Ona.

 

Paklausta, kokį paštą prisimena ir koks jis jai atrodo šiandien, buvusi pašto viršininkė sakė: „Buvo labai daug spaudos, labai daug žmonės užsiprenumeruodavo – kiekvienas užsisakydavo po keletą laikraščių, pilni laiškanešių krepšiai kasdien būdavo spaudos. Pačiame pašte 5 stalai stovėjo, 5 laiškanešiai, operatorius, viršininkas, dar valytoja dirbo. Tuo metu per paštą „pereidavo” apie 22 tūkst. litų per dieną. Tada buvo stiprus ir aktyvus gyvenimas. Dabar to jau nėra, laikraščius tik vienas kitas užsisako, aš pati tik vieną laikraštį prenumeruoju. Šiuo metu toks šiaip sau gyvenimas kaime, merdintis, nes žmonių nėra“.
Pačiai Aldonai dėl ligos teko palikti pašto viršininkės pareigas. Kaip ji pati sakė, patyrė medikų abejingumą, todėl menka liga pasuko gyvenimą ta linkme, kad teko išeiti iš darbo. Aldona su džiaugsmu prisimena laikus, kada žmonės ateidavo į paštą pasitempę, pasipuošę, kultūringi.  Patiko moteriai šis darbas.
Anot buvusios pašto viršininkės, paštininkas pirmiausia turi būti sąžiningas ir paslaugus, o ar anksčiau tą spaudą atneš, ar vėliau – nėra taip svarbu. Pašto darbuotojų dienos proga Aldona šių dviejų dalykų ir palinkėjo pašto darbuotojams. Ji linki visiems ir  kuo geresnės sveikatos. Prie šių linkėjimų prisideda ir „Mūsų laiko“ redakcija.