In Memoriam Eugenijus Ignatavičius

2020 m. gegužės 16 d., įžengęs į 86 metus, po sunkios ligos mirė kraštietis prozininkas, dramaturgas, aktorius, aktyvus Sąjūdžio dalyvis Eugenijus Ignatavičius.

E. Ignatavičius gimė 1935 m. gegužės 8 d. nedideliame, vos trijų sodybų kaime Užraguvyje (dab. Paišlynys, Jurbarko r.). Augo, kaip pats sakė, „nuostabiame Pietvakarių Žemaitijos pakraštyje, apsuptas Šlynos ūksmingų šlaitų, šimtamečių klevų, ąžuolų ir guobų giraičių bei pievų žaluma išklotame Dievo užantyje“.

Rašytojas visada jautė stiprią trauką gimtinei. Eugenijus Ignatavičius mielai atvažiuodavo į Jurbarką, stiprus ryšys jį siejo su Vadžgiriu. 1945–1953 m. mokėsi Vadžgirio aštuonmetėje ir Raseinių vidurinėje mokykloje. Vidurinės baigti nespėjo, nes 1953 m. buvo suimtas už antitarybinius eilėraščius bei literatūros platinimą ir nuteistas 10 metų. Kalėjo Kuibyševo srities ir Stavropolio regiono lageriuose. Po dviejų buvo metų paleistas.

Grįžęs mokslus tęsė Šilutės darbo vakarinėje vidurinėje mokykloje. Jį nuo mažens labai žavėjo aktoriaus profesija, todėl 1956 m. nutarė stoti į Lietuvos konservatorijos Teatrinį fakultetą. Jį baigęs, 1960–1964 m. dirbo Lietuvos televizijoje, 1964–1967 m. savaitraštyje „Literatūra ir menas“, 1967–1971 m. Kultūros ministerijos Meno reikalų valdyboje.

1971 m. išvyko tęsti mokslų į Maskvos M. Gorkio literatūros institutą, kur lankė Aukštuosius literatūros kursus. Grįžęs 1973–1980 m. dirbo Kauno dramos teatro Literatūrinės dalies vedėju.

1980–1984 m. dirbo Teatro draugijoje, 1989–1990 m. – Lietuvos rašytojų sąjungoje. 1991–1993 m. ėjo Kultūros ir švietimo ministerijos Teatrų skyriaus vadovo pareigas. 1994–1998 m. dirbo Lietuvos radijo ir televizijos dokumentinių filmų studijos vyriausiuoju redaktoriumi. Vaidino kino filmuose: „Svetimi“ (1962 m., rež. Marijonas Giedrys), „Kur iškeliauja pasakos“ (1973 m., rež. Algirdas Dausa). Jau būdamas garbaus amžiaus, vaidino sūnaus režisuotoje pjesėje „Nuosprendis – Metamorfozė“.

1971 m. E. Ignatavičius priimtas į Rašytojų sąjungą. Pats autorius kukliai ir santūriai atsiliepė apie savo kūrybą ir mėgo kartoti, kad nesijaučia esąs tikras rašytojas: „Niekada gyvenime nesibroviau ir nepiršau savo kūrinių jokiai redakcijai ar leidyklai Lietuvoje, tai ką jau bekalbėti apie užsienius. Jeigu buvo kas vertingesnio parašyta, tai žmonės pastebėjo ar pastebės ateityje ir be mano savigyros. Kol mano tvariniai ir tvarinėliai patinka bent vienam kitam artimos sielos skaitytojui, kuriuo aš pasitikiu, tol verta nepadėti plunksnos į šalį“. Plunksnos rašytojas nepadėjo visą savo gyvenimą. Mums paliko gausų novelių, romanų, inscenizacijų, pjesių suaugusiesiems ir vaikams lobyną. Rašė publicistinius straipsnius, scenarijus televizijos meniniams („Žalčio karūna“, rež. B. Talačka, 1986 m.) ir dokumentiniams filmams („Garibaldžio tyla“ (apie K. Bajerčių), 1994 m., ir „Ketvirtasis prezidentas“, 1995 m., rež. J. Sabolius).

Paklaustas kas buvo tas žmogus, kuris pirmiausia paragino imtis plunksnos, E. Ignatavičius sakė: „Galėčiau paminėti buvusį Vadžgirio mokyklos lietuvių kalbos mokytoją Petrą Baranauską, direktorių Pavilonį, įteikusį, man besimokant aštuntoje klasėje, kaipo premiją už geriausią rašinį Lietuvių kalbos žodyną. Tačiau tuo metu mane labiau žavėjo vaidyba mūsų mokyklos „teatre”, kuriame buvo statomi geriausi lietuvių ir rusų klasikos veikalai. Įsiveržimas į sceną bent su trimis žodžiais teikė kur kas didesnį džiaugsmą ir šlovę, negu sienlaikraštyje patalpintas feljetonas ar sueiliuotas kupletas. Rašysena buvo bjauri ir aš negalėjau net pagalvoti, kaip galėčiau išdrįsti parodyti svetimam žmogui šitokius kyliaraščius. Prasmegčiau gyvas žemėn iš gėdos. Todėl ir prisiekiau niekada netapti jokiu rašytoju. Šimtą kartų geriau vaidinti ir išgyventi šimtus nepatirtų gyvenimų, profesijų – kuo tik aš nesvajojau tapti…“.

Pirmoji novelių knyga „Sekmadienio pieva“ pasirodė 1966 metais, o iš viso jų išėjo net šešios. Žymiausios novelės: „Pradalgių tyla“, „Sidabrinės skyrybos“, „Ir namų amžinoji šviesa“, „Obelis Katedros aikštėje“. Jose vaizduojama pokario ir vėlesnių metų Lietuvos kaimo buitis, jame gyvenančių žmonių psichologija ir tarpusavio santykiai, tradicinių etinių vertybių nykimas. Kūriniams būdingi spalvingi valstiečių paveikslai, realistiškas pasakojimas, sodri, vaizdinga kalba. Parengė tremtinių atsiminimų knygą „Kryžius Šiaurėje", sudarė ne vieną knygą teatro tema. 2018 m. išėjo jo paskutinė knyga, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui – publicistikos rinktinė „Nepabūgę laisvės“. Jo novelių knyga išleista rusų kalba, kūrinių išversta į anglų, armėnų, gruzinų, kroatų, latvių, serbų ir kitas kalbas.

Gerai žinomos Kauno valstybiniame dramos teatre pastatytos E. Ignatavičiaus pjesės „Baltaragio malūnas“, „Svajonių piligrimas“, „Šuo danguje“. Kritikai palankiai įvertino ir jo romanus: „Marso pilnatis“ (2000 m.), „Kiparisų tamsa“ (2005 m.), „Baltieji stulpai“ (2016 m.).

Eugenijus Ignatavičius apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, NATO ženklu. 2017 m. Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių bendrija E. Ignatavičiui įteikė aukščiausią šios organizacijos apdovanojimą – ženklą „Vilties žvaigždė“.

Už savo kūrybinę ir visuomeninę veiklą E. Ignatavičius pelnė dvi B. Dauguviečio premijas už vienaveiksmes pjeses liaudies teatrams ir už pjeses lėlių teatrams, pelnė Žemaitės literatūrinę premiją už knygą „Ir namų amžinoji šviesa“, premiją už novelių knygą „Chrizantemų autobuse“, Atviros Lietuvos fondo premiją už dokumentinį filmą „Garibaldžio tyla“, Tarptautinio dokumentinių filmų festivalio premiją už filmą „Lietuvos pajūris".

„Mums – tai didelė netektis, – teigia Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Rasida Kalinauskienė, –  Eugenijus Ignatavičius kiekvienais metais jei ne pavasarį, tai į Kraštiečių sueigą, skubėdavo į Jurbarką, kur širdžiai mielos vietos, artimi žmonės, iš kur gimė įkvėpimas kūrybai. Tai praradimas visai rajono kultūrai. Rašytojo kūryba liks kaip liudijimas, kad šalia mūsų gyveno ir kūrė didis žmogus.“

„Netekome iškilaus kraštiečio, rašytojo, šviesios asmenybės, kuris paliko ryškų pėdsaką ne tik rajone, bet ir šalies dramaturgijos, literatūros istorijoje. Netekties valandą liūdime drauge su artimaisiais“, – sakė Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius. Šiandien ypač reikšmingai skamba iškeliavusio rašytojo Eugenijus Ignatavičiaus žodžiai – „labiausiai rašytoją skatina kurti išnykimo baimė ir buvimo kančia bei patirtas būties džiaugsmas.“

Gegužės 19 d. Eugenijaus Ignatavičiaus palaikai Amžinojo poilsio atguls Vilniaus Antakalnio kapinėse.