Ajana Lolat-Pažarauskienė: „Norime parodyti, kad mūsų nereikia uždaryti“

Rūta Vasiliauskienė

gegužės 3 d. 10:05 | Žmonės

Socialinių mokslų doktorantė A. Lolat į 320 km žygį su ramentais išsirengė norėdama atkreipti visuomenės dėmesį į neįgaliųjų bendruomenę.
Susitikti su A. Lolat atėjo būrys Jurbarko rajono neįgaliųjų draugijos narių.

AŠrifto dydis+- Spausdinti

Balandžio 18-ąją Jurbarke pabuvojo išskirtinė moteris, kurios pasirodymas, deja, liko beveik nepastebėtas. Guinnesso rekordininkė, labdaros ir paramos fondo „Mulan“ įkūrėja su cerebrinio paralyžiaus diagnoze nuo vaikystės gyvenanti Ajana Lolat-Pažarauskienė savo išskirtiniame žygyje per Lietuvą keliavo ir per mūsų rajoną. Viešvilėje ją palydėjo vietos mokyklos mokiniai, o Jurbarke – Jurbarko P. Paulaičio 701-sios kuopos šauliai.

Jauna moteris balandžio 18 rytą buvo atvykusi į Jurbarko rajono neįgaliųjų draugiją, kur prie arbatos puodelio pabendravo su gan gausiai susirinkusiai jos nariais.

„Norime parodyti, kad nereikia mūsų uždaryti namie, kad mes (žmonės su negalia – red. past.) faini, norim draugauti ir kad reikia padaryti taip, kad mums visiems užtektų vietos“, – kiek su humoru Ajana apibrėžė savo žygio tikslą. Pasak jos, dar vis sklando nemažai mitų apie žmones su negalia, tad norėjosi pasirodyti visuomenei, kad visi įsitikintų, jog neįgalūs žmonės yra tokie pat, kaip ir visi kiti, tik jiems kiek sunkiau gyventi.

Tiesa, žiūrint į pačią Ajaną visai neatrodė, kad jai būtų sunku. Taip, jaunai moteriai sunku judėti, laikas nuo laiko prireikia kitų pagalbos, tačiau vidinės ugnies švytėjimo ir gyvenimo džiaugsmo jai galėtų pavydėti ne vienas sveikasis.

Vilniuje gyvenanti Ajana ketina nueiti 320 km nuo gimtojo Usėnų kaimo Šilutės rajone iki Druskininkų. Per devynias dienas, nuo balandžio 9-osios, kai pradėjo žygį, iki 18 dienos, ji buvo nukeliavusi apie 80 km. Dabar per dieną ji nueina maždaug po 7–8 km, iš pradžių, sako, nueidavo kiek daugiau, o daugiausia per dieną pavyko nukeliauti 11,5 km. Žygį baigti ji planuoja gegužės 20 dieną Druskininkuose, tuo pačiu paminėdama savo vestuvių metines. Ajanos vyras – Rio de Žaneiro paralimpinių žaidynių čempionas, Lietuvos golbolo rinktinės narys Justas Pažarauskas yra neregys, tad ji planuoja paskutinę trasos dalį įveikti užrištomis akimis, vedama vyro ir savo šuns pagalbininkės Mulan.

Susitikime nemažai kalbėta ir apie mūsų šalies socialinę politiką, kuri, pasak A. Lolat, nėra palanki neįgaliesiems. Vos pervažiavus sieną, Vakarų Europos šalyse tiek į pagyvenusius žmones, tiek į žmones su negalia žiūrima daug pagarbiau, jiems siekiama sudaryti daug geresnes sąlygas. „Pažvelkim į mūsų močiutes, kurios tik mezga kojines, o Vokietijos močiutės aplink pasaulį keliauja“, – pastebėjo A. Lolat, kurios teigimu, galima ir kojines megzti, tačiau žmogus turi turėti pasirinkimą.

Į šalies socialinę politiką A. Lolat žvelgia ne tik iš neįgaliojo perspektyvos, ji yra ir ISM universiteto doktorantė, rašanti disertaciją žmonių su negalia įtraukties į darbo rinką tema, kaip ji pati sako, apie „modernią žmonių su negalia vergovę“. Tai skamba gan šokiruojančiai, tačiau, pasak A. Lolat, moderni vergovė pasireiškia tuo, kad grupė pažeidžiamų žmonių (šiuo atveju, kalba eina apie žmones su negalia) yra priversti priimti viską, kas jiems duodama, nes iš esmės neturi pasirinkimo. „Pavyzdžiui, žmogus, kuris nori pakeisti darbą, turi turėti tokią galimybę“, – pastebi A. Lolat, kurios teigimu, dauguma neįgaliųjų džiaugiasi bet kuo, kas jiems suteikiama, o apie savo norus ar kokias nors karjeros perspektyvas nedrįsta netgi svajoti.

Situacija, pasak A. Lolat, pagerės, kai žmonės išdrąsės pasakyti, kad jiems yra blogai, o kol kas, teigia ji, valdžios vykdomos socialinės apsaugos reformos yra patogios tik jas darantiems valdininkams, o patiems pažeidžiamiems žmonėms jos nedavė nieko.

Linksmai pasidalinusi su susirinkusiais savo kelionės įspūdžiais, Ajana nemažai papasakojo apie šunis pagalbininkus, mat, pasak jos, ją iš namų taip pat „ištraukė“ Mulan, padedanti tiek jai pačiai, tiek jos vyrui.

Beje, paklausus, kas šiame žygyje jai buvo sunkiausia, Ajana prisipažino, kad sunkiausias buvo išsiskyrimas su artimaisiais – vyru ir, žinoma, Mulan, kuri labai reikalinga jiems abiem, tad ja tenka „dalintis“. Tiesa, moteris pasidžiaugė, kad ketvirtadienio vakarą vyras ir Mulan atvažiuos su ja pasimatyti.

Šiuo žygiu A. Lolat ne tik siekia atkreipti dėmesį į neįgaliuosius, bet ir renka lėšas šunų asistentų dresūrai. Jos įkurtas labdaros ir paramos fondas būtent tuo ir užsiima. Vieno šuns asistento parengimas trunka maždaug 3 metus ir kainuoja daugiau kaip 20 tūkst. eurų. Parengimas toks brangus todėl, kad kiekvienas šuo treniruojamas individualiai konkrečiam žmogui ar šeimai, mokomas tiek namuose, tiek gatvėje ar kitose viešose vietose. Nenuostabu, kad susitikimo Jurbarke metu daugiausia ir buvo kalbama apie šunis asistentus, apie kuriuos Ajana tikriausiai galėtų kalbėti valandų valandas, nes toks šuo yra ne tik pagalbininkas, bet ir šeimos narys, kuriuo šeimininkams, žinoma, taip pat tenka rūpintis. „Programos esmė, – šypsojosi Ajana, – kad žmogui nėra kada galvoti apie savo negalią, nes reikia rūpintis šunimi“.

Beje, ši kelionė – ne pirmas A. Lolat iššūkis sau pačiai.

2021 m. liepos 3-ąją vykusio pėsčiųjų žygio Druskininkuose metu ji pasiekė Lietuvos rekordą – nužingsniavo didžiausią atstumą su ramentais,12,64 km. 5 val. ir 57 min. trukusį žygį įveikti jai padėjo Mulan. Šiame žygyje dalyvavo kurtieji, gestų kalbos vertėjai, vaikai su negalia ir be jos, kinologai, gausus šunų mylėtojų bei šunų būrys, įskaičiuojant ir dar augančius pirmuosius šunis asistentus.

2022 m. spalio 1 d. Vilniaus Verkių regioniniame parke ji per 9 val. 39 min. su ramentais nuėjo 14,5 km. Taip ji pagerino ankstesnį pasaulio Guinnesso rekordą, priklausiusį naujazelandiečiui Bradui Luitenui, kuris per 12 val. nuėjo 10 km.

Tikriausiai nenuostabu, kad šių metų Kovo 11-ąją A. Lolat-Pažarauskienė įvertinta TV3 „Lietuvos garbės“ apdovanojimu „Metų stiprybė“.

Daugiau kaip valandą pabendravusi su Jurbarko neįgaliaisiais, pavaišinta ir apdovanota jų rankdarbiais, šaulių lydima A. Lolat patraukė toliau – į kitą Nemuno pusę, kur jos jau laukė Kidulių pagrindinės mokyklos mokiniai.

Beje, sutinkant ir išlydint A. Lolat akivaizdžiai pasitvirtino jos mintis apie tai, kad žmonės su negalia, jų poreikiai bei aplinka dažnai pamirštami, mat netgi šalia savivaldybei priklausančio administracinio pastato, kuriame įsikūrusi Jurbarko rajono neįgaliųjų draugija, šaligatvis duobėtas, su išsiklaipiusiomis plytelėmis ir aukštais borteliais, apsunkinančiais judėjimą žmogui su ramentais, o tuo labiau – su neįgaliojo vežimėliu.