Žvilgsnis į rajono miestelius ir kaimus. X dalis. Armeniškiai, kuriuose gera gyventi (nuotraukos)

Po apsilankymo Jurbarko pašonėje įsikūrusiuose ir visiems gerai žinomuose Smalininkuose, paskutinį sausio mėnesio pirmadienį „Mūsų laiko“ ekipažas vėl patraukė į krašto gilumą – toliau nuo pagrindinių kelių ir pažįstamų vietų. Šįkart mūsų tikslas – pačiame rajono pakraštyje esantys Armeniškiai, kurių, kaip paaiškėjo, esame girdėjusios tik pavadinimą, o būti nė vienai nepasitaikė. Ką gi, taip tik dar įdomiau – į naują, niekada nelankytą vietą, apie kurią, be to, visiškai nieko nežinome, galima važiuoti be jokių lūkesčių ar išankstinių nusiteikimų.

Iš pietvakarių, nuo Klausučių pusės pamiškėmis vingiuojantis gerokai apledėjęs žvyrkelis atvedė į pagrindinę asfaltu padengtą kaimo gatvę, pavadintą Armenos vardu, kuri, įrėminta senesnių ir naujesnių namų, netgi keleto daugiabučių, nubėga link tilto per tą pačią Armeną ir tolyn už jos. Lygiagrečiai einančioje Gailių gatvelėje išsirikiavę vadinamieji „alytnamiai“, tokie pat, kokius gali rasti kaimuose visoje Lietuvoje. Pirmasis įspūdis? Tylus, ramus, tvarkingas kaimelis, kur net šunys kiemuose amčioja tingiai, be pykčio.

Biblioteką randame be vargo – dėmesį patraukia šalia pagrindinės gatvės stovintis tipinis kaimo vaikų darželio pastatas, pažymėtas dideliu iš medžio drožtu užrašu „Armeniškių bendruomenė“, pasirodo, kad ir biblioteka yra tame pačiame pastate. Mūsų nuostabai Armeniškiuose laukė neabejotinai pats didžiausias per visas mūsų klajones po miestelių ir kaimų bibliotekas sutiktas vietos gyventojų būrys – daugiau nei dešimt įvairaus amžiaus moterų ir vyrų, atėjusių ar atvažiavusių susitikti su žmonėmis „iš rajono“.

Gerai, kad bibliotekos šeimininkė Aldona Kemzūrienė gali naudotis ir didoka bendruomenės namų sale, kurioje su visa kompanija įsitaisome prie neseniai užkurtos ketinės krosnelės, nes senosiose bibliotekos patalpose antrajame „alytnamio“ aukšte, iš kurių į bendruomenės namus ji persikraustė tik prieš keletą mėnesių, tikrai nebūtume tilpę. Be to, pasak Aldonos, bibliotekos patalpas ten buvo keblu pasiekti vyresnio amžiaus ar sunkiau judantiems kaimo gyventojams.

Vikipedijos žinios pasenusios

Vykdami į visiškai nežinomas vietoves, kaip tikriausiai ir daugelis, pažvelgiame, ką apie jas sako visažinė Vikipedia, tačiau šį kartą ir ji nedaugžodžiauja. Pasak jos, Armeniškiai – kaimas Jurbarko rajono savivaldybės rytinėje dalyje, 5 km į šiaurę nuo Klausučių, prie Armenos upelio (dešinysis Nemuno intakas). Veikia biblioteka, paštas (LT-74045), Armeniškių kaimo bendruomenė, Armeniškių pagrindinė mokykla. Iš rytų plyti Dubysos miškas, vakaruose – Burbinės miškas.

Deja, pasirodo, kad internetinės enciklopedijos žinios jau gerokai senstelėjusios, mat Armeniškių pagrindinė mokykla uždaryta 2009-aisiais, pašto skyrius – 2019-aisiais, taigi kaime dabar tėra biblioteka ir vietos bendruomenė. Tiesa, biblioteka, kaip minėjome, neseniai persikėlusi į naujas patalpas, o bendruomenė, pasak vietos gyventojų – vieninga ir draugiška, tad atrodo, kad joms, bent kol kas, pavojus išnykti negresia. „Nors kas čia žino“, – pastebi bibliotekininkė Aldona, o susirinkusios moterys bando ją nuraminti, teigdamos, kad skaityti jos labai mėgstančios – bent kartą per savaitę apsilanko bibliotekoje.

Naujoji biblioteka čia įsikūrusi dviejuose kambariuose – viename knygos suaugusiems, kitame – vaikams ir jaunimui. Suaugusieji, pasak bibliotekininkės, skaito gana aktyviai, o štai vaikų per mokslo metus apsilanko nedaug, mat jie tik pavakare sugrįžta iš mokyklos. Tačiau vasarą – visai kas kita. Tuomet čia vyksta ir edukacijos vaikams, ir užsiėmimai. Visgi bibliotekininkė šviesia bibliotekos ateitimi nėra visai tikra, juk Armeniškiuose gyvena tik 130 gyventojų, iš jų 15 vaikų – visi jos suskaičiuoti.

Negali sakyti, kad bibliotekoje susirinkusieji mintimis gyventų praeityje, tačiau nori-nenori palyginimai išlenda – ir ne dabartinio kaimo nykimo naudai. Mat kažkada čia buvo ir darželis, aštuonmetė, o vėliau ir pagrindinė mokykla, buvo paštas, medicinos punktas, kavinė. Tiesa, gerai nusiteikę armeniškiečiai juokauja, kad dabar kavinę galima rasti kiekvienuose namuose arba čia, bendruomenės namų salėje, kur jie susirenka prie puodelio kavos pasikalbėti apie reikalus.

Didžiausia problema – kelias

Kartais paklausti, kokios pagrindinės kaimą ar miestelį kamuojančios problemos, žmonės susimąsto, tačiau Armeniškiuose nereikia nė klausti, vietos gyventojai puikiai žino, kas jiems neleidžia gyventi taip gerai, kaip norėtųsi. Kelias – apie 5 km žvyrkelio, vedančio į Seredžių ir po lietaus tampančio sunkiai išvažiuojamu. „Remiame šalies ekonomiką, gadindami savo mašinas, kurias paskui reikia remontuoti“, – juokauja vietiniai.

Pasak vietinių, šį kelią planuota asfaltuoti  jau seniai: 2009 metais buvo netgi parengtas projektas, tačiau prasidėjus krizei planai buvo užmiršti. Ir nuo to laiko gyventojai maitinami tik kartas nuo karto prieš rinkimus nuskambančiais politikų pažadais. Jų jau prisiklausė nemažai, tačiau metai iš metų niekas nesikeičia.

Tiesa, žmonės šypsosi, kad rinkimai ar bent jau rajono valdžios apsilankymai vis dėlto išeina į gera – prieš pasirodant politikams keliu bent jau pravažiuoja greideris, kaip buvo praėjusį rudenį, kai į naujų bibliotekos patalpų atidarymą suvažiavo visa rajono valdžia. „Būtų gerai, kad valdžia čia kas mėnesį važinėtų“, – juokauja susirinkusieji.

Ir taip nėra, kad vietiniai tik keiktų valdžią, bet nieko nedarytų. Pasak Vytauto Šimanskio, raštų jie tiek Automobilių kelių direkcijai, tiek vietos savivaldybei, tiek jurbarkiškių išrinktiems Seimo nariams yra prirašę be skaičiaus, deja, vietinių „balsas į dangų neina“. Atsakoma paprastai, kad šiame kelyje eismo intensyvumas mažas, nors Vytautas, pats dirbantis Vilkijoje, teigia, kad keliu nemažai vietos gyventojų važinėja kasdien – ir į Vilkiją, ir į Kauną. Kasdien šiuo keliu važinėja ir autobusai.

Gera vieta gyventi

Tradiciškai bandome išprovokuoti susirinkusius papasakoti apie vietos įžymybes. Miglė Majauskė sako, kad atvykusį turistą ji galėtų nuvesti pas kiekvieną miestelio gyventoją – kiekvienas mielai priimtų atvykėlius, juos pavaišintų ir su jais pasikalbėtų apie viską.

„Čia labai patraukli vieta gyventi ir auginti vaikus“, – sako Armeniškiuose užaugusi Miglė. Ji dirba Kaune, tačiau tik atsiradus laisvesniam laikui ją vis traukia į gimtąsias vietas. Pasak jos, Armeniškuose labai saugu – čia nėra blogų žmonių, visi draugiški ir kaimyniški. Vaikams yra daugybė vietos žaisti. „Daug laisvės, švarus oras, ramybė“, – pritaria jai ir kitos moterys.

Ir tuščių sodybų, teigia vietiniai, čia beveik nėra, mat jas netrukus nuperka miestiečiai, atsikraustantys į Armeniškius netgi iš Kauno.

Čia kartais užsuka ir „laukiniai“ turistai, keliaujantys dviračiais, o vietiniai juos visada mielai priima.

Ir viskas būtų labai gerai, jei ne tas nelemtas kelias, vėl grįžtame prie įsiskaudėjusios problemos. Esant geram susisiekimui ir nekilnojamojo turto kainos, pasak vietinių, čia būtų visai kitokios.

Kryžius ir himnas

Visgi vieną beveik turistinį objektą Armeniškiai turi – iš karto įvažiavus į gyvenvietę, nedideliame skverelyje, aukštai sužėlusių sodintų eglių fone stovi toks pat kaip ir eglės aukštas ąžuolinis kryžius su ant jo pavaizduotu šv. Jurgiu, ietimi smeigiančiu slibiną. Šis kryžius čia pastatytas vienos iš kaimo senbuvių, šviesios atminties Aldonos Mickevičienės iniciatyva – tai ji Lietuvai atgavus nepriklausomybę subūrė savo kaimynus ir už jų surinktus pinigus pas nežinomą meistrą Raseiniuose užsakė kryžių.

Kažkada prie šio kryžiaus vietos gyventojai Liepos 6-ąją rinkdavosi giedoti himno. Dabar tą dieną važiuoja į Seredžių – sako, kad nuo panemunės piliakalnio Tautiška giesmė skamba didingiau, toliau sklinda. Seredžiuje yra ir armeniškiečių lankoma bažnyčia, ir kapai, kuriuose laidoja savo mirusius. Ton pusėn ir vaikai į mokyklą važiuoja – į Seredžių, Vilkiją, kai kurie – į Veliuoną.

Čia – pats rajono pakraštys, ne tik vietos valdžios, bet ir, sakytum, viso pasaulio gerokai primirštas. Nors bendruomenės namų salė visai nebloga, vietos gyventojai sako, kad iki jų net jokie gastroliuojantys atlikėjai neatvažiuoja. Pasak bendruomenės pirmininkės, pasitaiko, kad paskambina, paklausia apie galimybę surengti koncertą, bet po kurio laiko perskambina ir pareiškia, kad geriau jau koncertuos Seredžiuje.

Tad belieka vietos žmonėms tik tradiciškai bendruomeniškai Naujus metus visiems susirinkti švęsti ir į ekskursijas kai kada išvažiuoti. Tiesa, susirinkusieji dėl viso to per daug nenusimena – yra taip, kaip yra. Jie linksmai juokauja, planuoja vasarai bendruomenės ekskursiją, svarsto, kaip geriau surašyti raštą valdžiai dėl kelio remonto ir su neblėstančiu optimizmu žvelgia į ateitį.

„Nereikia daug įžymybių, kad būtų gera gyventi. Svarbiausia, kad čia gyvena geri žmonės“, –– tvirtina Miglė, kviesdama į Armeniškius atvažiuoti vasarą, kai viskas aplinkui žaliuoja, kai pagrindinėje gatvėje kvepia liepos.

Atsisveikinę su gausia draugiškų armeniškiečių kompanija pro kryžių pasukame link Seredžiaus. Žvyrkelis vietomis duobėtas, žemesnėse vietose ant jo telkšo didžiulės balos. Vieną kartą tokiu keliu pravažiuoti atrodo nieko blogo, tačiau jei kasdien... Ir tolyn mus palydi šalia pačios didžiausios ant žvyrkelio išsiliejusios balos augantis išskirtinio grožio, plačiai išsišakojęs ąžuolas...