Žvilgsnis į rajono miestelius ir kaimus. Rotuliai, Skirsnemunė, Pilies I k., Baltraitiškė, Stakiai, Pauliai (NUOTRAUKOS)

Ruduo – nuo senų laikų tas metas, kai po sunkių darbų, rūpesčių galima atsipūsti, pasidžiaugti tuo, kas padaryta, pailsėti, atšvęsti, aplankyti draugus ar kaimynus. Tikriausiai kaip tik dėl to „Mūsų laiko“ komandai ir kilo mintis spalio bei lapkričio mėnesiais apsilankyti mūsų rajono kaimuose ir miesteliuose įsikūrusiose bibliotekose: susitikti su vietos žmonėmis, sužinoti apie jų džiaugsmus ir vargus, pasiekimus ir rūpesčius. Ne paslaptis, smalsu buvo ir pasiteirauti, kaip vertinami mūsų leidžiami leidiniai, o gal ir surasti jiems naujų, įdomių temų.

Pirmoji stotelė – Rotuliai

Pirmadienio popiete kelionę pradėjome nuo arčiausiai Jurbarko įsikūrusios Rotulių kaimo bibliotekos. Čia mus maloniai sutiko bibliotekininkė Rūta Bakšienė, o netrukus susitikti atėjo ir nuolatinis bibliotekos lankytojas rotuliškis Petras, kuris, tiesa, prisipažino skaitantis tik knygas – detektyvus ir „apie gyvenimą“, laikraščių neskaitąs, nes „jie visi meluoja“, o tai, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje, sužinantis iš televizijos ir radijo. Taigi, apie knygas, taip pat šiek tiek apie valdžią bei rinkimus su juo ir pasikalbėjome.

Jaunyvai atrodantis (tiesa, prisipažino, kad jam jau per 80 metų) ir tvirtą nuomonę apie viską turintis vyras papasakojo ir apie gyvenimą Jurbarkų seniūnijai priklausančiuose Rotuliuose. Didžiausia jo problema – nebaigta asfaltuoti gatvė netoli namų, kuria nuolatos važinėja sunkioji technika, vasarą kelianti debesis dulkių. „Jau prieš 10 metų žadėjo išasfaltuoti“, – sakė Petras, bet žvyrkelis vis dar dulka. Petras pyko ir dėl to, kad Rotuliuose visai neseniai gražiai sutvarkytas ir trinkelėmis išklotas Pėsčiųjų takas pro biblioteką ir darželį, kuriuo važinėjama visai nedaug, sakė, kad būtų užtekę jį išasfaltuoti, o už likusius pinigus būtų buvę galima baigti asfaltuoti Rotulių gatvę. Pasiskųsti Petras kaip ir neturi kam, nes, pasak jo, Jurbarkų seniūnas jų kaime lankosi retai.

Beje, po pokalbio, ir mes pravažiavome Rotulių gatve – iš tiesų, nuo Kauno–Jurbarko kelio beveik per visą kaimą išasfaltuotos gatvės danga baigiasi gal prieš 30 metrų iki paskutinio joje stovinčio namo – toliau tenka važiuoti žvyrkeliu.

Po tokių „žemiškų“ bėdų atsisveikinę pasisukome Skirsnemunės link.

Skirsnemunėje rytais galima patekti į... kamštį

Skirsnemunė mus, kaip ir kiekvieną čia apsilankantį, pasitiko atkurtos senosios bažnyčios maketu, miestelio centre stovinčiu atminimo ženklu, įamžinančiu Magdeburgo teisių suteikimo miesteliui jubiliejų, ir... daugybe automobilių, išrikiuotų palei Nemuno gatvę ir automobilių stovėjimo aikštelėje. Erdvi ir šviesi biblioteka įsikūrusi didžiuliame administraciniame pastate, kuriame taip pat yra seniūnija, mokykla ir kultūros namai.

Sutiko mus bibliotekininkės Giedrė Jasinskienė ir Vaida Butkienė (jos čia dirba dvi, nes Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Skirsnemunės filialas kartu yra ir Skirsnemunės Jurgio Baltrušaičio pagrindinės mokyklos biblioteka) bei skirsnemuniškis, aktyvus mūsų leidinių skaitytojas, istorikas ir humanitaras Ruslanas Baranauskas. „Reikėjo atvažiuoti priešpiet, – juokėsi Giedrė. – Nuolatiniai skaitytojai bibliotekoje renkasi iš ryto“.

Skirsnemunė – tikrai ne nykstantis, o priešingai – jaunėjantis miestelis, čia kuriasi jaunos šeimos, o prie mokyklos įsikūrusiame darželyje – trys pilnos darželinukų grupės.

Giedrė prasitarė, kad Skirsnemunės centre rytais galima patekti į eismo spūstį – tiek daug automobilių suvažiuoja, kai tėvai atveža vaikus į darželį ar mokyklą.

Skirsnemunės gyventojai, bent jau tie, kuriuos sutikome bibliotekoje, skųstis ir bėdavoti nebuvo linkę – džiaugėsi savuoju miesteliu, jį gražinančia Skirsnemuniškių kaimo bendruomene, įrengusia gatvėse prie namų gėlių stovus, žymiais kraštiečiais.

Kalba išėjo ir apie elektronines paslaugas, mat bibliotekoms pavesta pardavinėti elektroninius viešojo transporto bilietus. Nors įvairūs tyrimai rodo, kad 85 proc. Lietuvos gyventojų naudojasi elektronine bankininkyste ir kitomis e-paslaugomis, bibliotekininkės teigia, kad iš tiesų padėtis visai kitokia – nemažai daliai vyresnių žmonių įvairias paskyras sukuria vaikai, anūkai ar tos pačios bibliotekininkės, o jie patys nenori ir tikriausiai  jau niekada nepripras atsiskaityti kortele ar naudotis elektroninėmis paslaugomis. Giedrė liūdnai šypsosi, kad po seminaro apie elektroninius valdžios vartus viena pagyvenusi moteris jos paklausė, kur tuos vartelius ji Skirsnemunėje galėtų rasti.

Pro bibliotekos langus matosi Panemunės pilis

Pilies biblioteka prieš keletą metų persikėlė iš buvusio Saleziečių vienuolyno į naujas patalpas bendruomenės namuose. Jos erdvios ir šviesios, pro langą matosi Panemunės pilis, tačiau bibliotekininkė Jūratė Jucikienė pripažįsta, kad senoji biblioteka jai buvusi jaukesnė. „Žinoma, – tuoj pat pasitaiso, – ten reikėjo lipti laiptais į antrą aukštą, o čia jau gali ateiti ir sunkiau vaikščiojantys skaitytojai, ir jaunos mamos su vežimėliais“.

Pilies bibliotekoje sutikome jau kiek daugiau skaitytojų – aktyvių kaimo gyventojų ir netgi vieną šio kaimo patriotę atvykusią iš... Jurbarko. Skanaudamos bibliotekininkės Jūratės iškeptą fantastiško skanumo duoną, jos pagamintą sūrį bei skaitytojos Danutės keptą pyragą, dalinomės pastebėjimais apie Pilies kaimo gyvenimą. Labiausiai tiek bibliotekininkę, tiek kitas mūsų pašnekoves liūdina žmonių pasyvumas – sako, labai sunku juos į renginius prikviesti, jei ne bibliotekininkės nuolatinės pastangos, tikriausiai, beveik niekas neateitų. Atrodo, vietinius gyventojus nelabai domina ir Panemunės pilyje vykstantys renginiai. Moterys guodėsi ir blogos būklės miestelio gatvėmis, kuriomis turistų minios važiuoja į pilį, nesutvarkytais bendruomenės namų pastato lietvamzdžiais. „Vanduo jau tuoj nuplaus namo kampą“, – jokėsi rodydamos.

Bet nemanykite, kad kalbėjome tik apie problemas – bibliotekoje sužinojome ir daug įdomaus apie saleziečių vienuolių gyvenimą, čia stovi ir jiems skirtos kilnojamos parodos, parengtos bibliotekininkės Jūratės, stendai. Pasirodo, Pilies I kaime yra išlikę 1939 m. pradėtos statyti, bet dėl istorijos kataklizmų taip ir nebaigtos saleziečių bažnyčios pamatai. Jūratei labai norėtųsi, kad jie būtų atidengti ir lankomi.

Baltraitiškė primena Černobylį

Kelionę po rajono bibliotekas tęsėme ir antradienį – vingiuotais žvyrkeliais pasiekėme atokiau nuo didžiųjų kelių įsikūrusią, miškų apsuptą Baltraitiškę. Tik įvažiavę į gyvenvietę – nuščiuvome. „Kaip Černobylyje“, – pirma į galvą atėjusi mintis. Čia galima būtų kurti filmus apie pasaulio pabaigą arba rengti realybės šou. Pačiame gyvenvietės centre stūkso didžiulis apleistas ir griūvantis administracinis pastatas, kuriame, pasirodo, kažkada buvo kultūros namai, paštas, medpunktas, šalia – buvęs mokyklos bendrabutis, taip pat griūvantis, be langų, netoliese – negyvenamas, „stop“ juosta apjuostas daugiabutis... Administracinis pastatas, beje, valdiškas, priklausantis Jurbarko rajono savivaldybei, kažkada berods bandytas privatizuoti, o dabar sėkmingai pamirštas visų, neberūpintis netgi tame pačiame Baltraitiškės kaime gyvenančiam Jurbarko rajono savivaldybės nariui Kazimierui Šimkui.

Šalia šio griuvėsio stovi jau sutvarkytas buvęs mokyklos pastatas, kuriame įsikūrę biblioteka ir bendruomenės namai, pačių gyventojų jėgomis įrengta šarvojimo salė. O bibliotekoje mūsų laukė bibliotekininkė Virginija Užkuraitienė su keletu skaitytojų, tarp kurių ir naujoji Baltraitiškės seniūnaitė Vilma Kapčinskienė. Nors gyvenvietė mums sukėlė šoką, žmonės ir čia gyvena kultūrinį gyvenimą, kurį bendromis jėgomis organizuoja biblioteka, vietinis Veliuonos kultūros centro skyrius ir kaimo bendruomenė. Nors moterys sako, kad į renginius kaimynus tenka labai kviesti, prašyti ir raginti, tikisi, kad penktadienį, spalio 20-ąją, bendruomenės namuose vyksiančioje Rudens šventėje žiūrovų netrūks.

Pasikalbame ir apie problemas, kurių, kaip suprantate, šiame krašte netrūksta. Nors ir čia bibliotekoje siūlomi elektroniniai viešojo transporto bilietai, vargu ar pavyks bent vieną parduoti, nes, pasirodo, į Baltraitiškę neužsuka nė vienas autobusas, o nuo artimiausio autobuso sustojimo galima būtų pareiti, kaip juokiasi, moterys, ne tiek ir toli – 7 km iš Paulių. Iš šiandien, sako bibliotekininkė Virginija, į susitikimą ketino dar pora moterų ateiti, tačiau pas vieną atvažiavo sūnus iš Šiaulių, tai nuvežė abi į Šimkaičius valdiškų reikalų tvarkyti.

Nepatenkinti vietos gyventojai ir tuo, kad pro gyvenvietę driekiasi žvyrkelis, kuriuo vasarą zuja sunkioji žemės ūkio technika, keldama debesis dulkių – langų neįmanoma atsidaryti. Ir vietos valdžia šiuo užkampiu nesidomi – meras Skirmantas Mockevičius čia yra buvęs gal vieną kartą su „Mituvos“ kaimo kapela, o buvęs Šimkaičių seniūnas, sako, irgi ypač retai užsukdavęs.

Stakiai – kaip gaivaus oro gūsis

Po šiurpokai atrodančios Baltraitiškės mūsų aplankyti Stakiai – tarsi gaivus rudeniško oro gūsis: švarūs, gražūs ir pasipuošę. Prie autobusų stotelės sukrauta spalvinga moliūgų kompozicija, kaip paaiškėjo vėliau – savąjį miestelį taip papuošė vietos bendruomenė. Kol suaugę komponavo moliūgus, vaikai bibliotekoje darė miniatiūrines dekoracijas, o vėliau visi vaišinosi moliūgų sriuba.

Bibliotekoje mūsų laukusi bibliotekininkė Irma Klemauskienė ir dar keletas moterų buvo gerai nusiteikusios ir linksmai dalinosi su mumis miestelio gyvenimo aktualijomis. Sužinojome, kad į biblioteką kiekvieną ketvirtadienį moterys susirenka giedoti giesmių. Viskas prasidėjo prieš keletą metų nuo vadinamųjų mojavų. Iš pradžių rinkdavosi pas vieną iš moterų namuose, o vėliau – bibliotekoje.

Atrodo, kad Stakiuose bendruomenė ypač draugiška ir veikli – parapijiečiai ne tik puošia vietos bažnyčią prieš Šv. Antano atlaidus ir kitas šventes, bet ir savo jėgomis ją perdažė, dabar, sako, reikia naują tvorą aplink ją tverti, tad belieka tik medienos gauti, o visus darbus vėlgi padarys patys. Stakiuose netikėtai sutikome ir Raudonės seniūną Česlovą Meškauską.

Paulių biblioteka – vienuolyno kaimynystėje

Paskutinė tos dienos stotelė – Pauliai. Čia biblioteka įsikūrusi netoli jau plačiai žinomo Paulių vienuolyno, ir tiek bibliotekininkė Vida Birgiolienė, tiek pati aktyviausia bibliotekos lankytoja Angelė Šmatavyčienė, negailėjo pačių gražiausių žodžių šio vienuolyno vyresniajam – broliui Mykolui. Sužinojome ir apie vasarą bendruomenės organizuotą stovyklą vaikams, ir apie visiškai neseniai praėjusią Derliaus šventę, į kurią susirinko tiek žmonių, kad net šokiams pritrūko vietos.

Sužinojome daug: apie miestelius ir kaimus, jų gyventojų rūpesčius, troškimus, ateities planus. Ištrūkti iš Jurbarko visiems rekomenduojame.