Žvilgsnis į rajono miestelius ir kaimus. IX dalis. Nostalgijos apgaubti Smalininkai (nuotraukos)

Kartais tarpusavyje pasišnekame, kad vienas geriausių praėjusių metų sprendimų buvo redakcijos kolektyvo kelionės po miestelių ir kaimų bibliotekas – tiek šiose kelionėse sutikta neeilinių žmonių, išgirsta įdomių istorijų, pamatyta iki tol nematytų vietų. Kadangi visų bibliotekų per praėjusį rudenį aplankyti nepavyko, nurimus švenčių šurmuliui vėl patraukėme į kelionę. Šįkart į antrąjį Jurbarko rajone esantį miestą, vieną iš mažiausių miestų Lietuvoje – į Smalininkus.

Lietingą šeštadienio pavakarę oras buvo toks nemalonus, kad net nesinorėjo išlipti iš automobilio, tad nusprendėme visiškai pasitikėti navigacija. Pasirodo, be reikalo – ji nuvedė mus į Nemuno gatvę, kur biblioteka buvo įsikūrusi anksčiau. Beje, tame pačiame pastate kažkada buvo ir Smalininkų seniūnija, taip pat jau senokai išsikrausčiusi į kitas patalpas. Senojoje vietoje pro langus matėsi tik tuščios sienos, o koridoriuje sklandė dūmų kvapas.

Senosios patalpos buvo mielesnės

Tada tik prisiminėme, kad biblioteka persikraustė į Smalininkų Lidijos Meškaitytės pagrindinę mokyklą. Tokiu žvarbiu oru, kai visi takai slidūs ir beveik nesustodamas pliaupia lietus, netgi nesitikėjome, kad bibliotekoje mūsų kas nors lauks. Pasirodė, kad ir vėl apsirikome: čia laukė ne tik bibliotekininkė Simona Antanavičė, bet ir keletas nuolatinių skaitytojų: buvusi Smalininkų kultūros centro vadovė režisierė Nijolė Aleksienė, kuri nuo 2017 metų jau nedirba, senoji bibliotekininkė Rūta Ivanauskienė ir buvusi Smalininkų technikumo specialybės dėstytoja Stefanija Šafranauskienė.

Nors biblioteka mokyklos pastate jau treti metai, patalpos šviesios ir erdvios, su atskiru įėjimu, moterys su nostalgija prisimena senąsias patalpas. Nors ten tekdavo kūrenti krosnis, viską atpirkdavo puiki vieta. Kurį laiką tame pastate buvo ne tik biblioteka ir seniūnija, bet ir policijos įgaliotinis. Vėliau visos įstaigos iškeldintos, o pastate liko tik gyventojai. „Ten būdavo labai smagu, – gyvą biblioteką prisimena buvusi bibliotekininkė Rūta. – Žmonės grįždavo iš parduotuvės, prekes palikdavo bibliotekoje, o patys eidavo į  seniūniją. Arba iš Jurbarko grįždami užeidavo knygų pasiimti“. Moterys prisimena, kad buvo planuojama bibliotekos patalpas pertvarkyti į butą, tačiau jau treti metai kaip jos stovi tuščios.

Smalininkai traukiasi

Moterų nuotaikos kupinos nostalgijos: pasak jų, miestas traukiasi, o tuo pačiu – ir meno saviveikla. Kažkada, prisimena, Smalininkuose buvo „Ąžuolynės“ teatras, kurio jau nebėra, tik keli žmonės dar važinėja į Jurbarką, bet vaidina jie jau kitame – Konstantino Glinskio –  teatre. „Kai mirė meno vadovas Valdukas (šviesios atminties muzikantas Valdas Žemaitis – red. past.) meno nebėra. Buvo šokių kolektyvas, teatras, kapela, dabar viskas susitraukė ir daugiau į komercinę veiklą nuėjo“,  – sako Nijolė Aleksienė, prisimindama laikus, kai perbėgusi per koridorius bendrabutyje, sušaukdavo žmones į repeticiją, o dabar ir bendrabučiai tušti.

Moterys prisimena laikus, kai miestelyje buvo pilnos gatvės žmonių, dvi bibliotekos, dveji kultūros namai, trys šveitimo įstaigos. „O dabar pereini per Smalininkus ir gali nieko nesutikti“, – liūdnai šypsosi moterys. Juokauja, kad tuomet technikume buvo 1 000 moksleivių, o dabar visoje apylinkėje tėra apie 1 200 gyventojų Ir 500 iš jų prašo šildymo kompensacijų. „Net išsigandau, kad pusė gyventojų prašo kompensacijų“,-– sako bibliotekininkė Simona. „Vienatvė– senatvė“, – rimuoja žodžius Nijolė, taip apibūdinama miestelį, kuriame mažai dirbančiųjų ir vaikų.

Ir baseinas, ir vasaros baseinas, ir stovyklos, ir parkai, ir gėlynai, alyvos... Visko čia kažkada buvo, sako moterys, pridurdamos, kad tai tuometinės vykdomojo komiteto pirmininkės Onutės Burneikiėnės nuopelnas, nes ji buvusi labai reikli aplinkai. Po to pradėjo vyrai vadovauti , keitėsi valdžios ir laikmetis, ir mieste viskas pasikeitė.

Labiausiai išprusęs Lietuvos miestas

Stefanija Smalinkuose – jau 54 metus. Sako, prieš tai gyvenusi Panevėžyje, tačiau ten sąlygos buvusio ne kokios – teko gyventi triukšmingame bendrabutyje. „Kartą vyras grįžo iš seminaro, kuris vyko technikume, ir sako – važiuojam gyventi į Smalininkus, ten naują technikumo korpusą pastatė ir reikia dėstytojų. Taip mes ir atsiradome čia“, – prisimena Stefanija. Atvykę abu su vyru gavo darbą ir 2 kambarių butą pirmajame technikumo daugiabutyje.

Tuo metu į Smalininkus atvyko labai daug jaunų šeimų, beveik visi technikumo dėstytojai, kurių buvo daugiau nei 80. „Tuo metu Smalininkai buvo labiausiai išprusęs iš visų Lietuvos miestų, nes čia gyventojų su aukštuoju išsilavinimu skaičius procentais buvo didžiausias“, – 1970 metus prisimena Stefanija.

Stefanija pasakoja, kad daro atvirukus iš džiovintų augalų – fitokoliažus. Šia veikla pradėjo užsiimti išėjusi į pensiją. Prisipažįsta, kažkada Mariampolės dailės mokyklėlėje lankiusi piešimo būrelį, o Viešvilėje – Eglės Untulytės vedamus užsiėmimus. Tada pradėjo rengti parodas, dalyvauti tautodailės bienalėse, deja, Eglei išvažiavus gyventi į užsienį, tautodailės būrelis iširo. Tačiau Stefaniją prie meno vis viena traukė, tad gamindavo daug kruopštumo reikalaujančius atvirukus. Tiesa, sako Stefanija, dabar jau tenka saugoti akis, o ir tų atvirukų nelabai kam reikia.

Į Smalininkus persikraustė iš Jurbarko

Kiek kitokia bibliotekininkės Simonos istorija. Pati ji – jurbarkietė, bet Smalinkuose jos šeima nusipirko seną sodyba, ją nugriovė ir pasistatė sau naujus namus. Simona anksčiau dirbo Viešvilėje ikimokyklinio ugdymo mokytoja, vėliau ją pakvietė dirbti į biblioteką.

Viena bibliotekininkės dukra šiais metais bus pirmokė, bet ji jau važiuos mokytis į Jurbarką, nes Smalininkuose kitais mokslo metais tebus 4 pirmokėliai. Mokinių skaičius mokykloje mažėja, ir darželio kitąmet planuojama tik viena grupė, nes liko 22 vaikai. Su nusivylimu Simona kalba ir apie gražią kadetų mokyklos Smalininkuose viziją, sako, kad ja jau netiki.

Smalininkų pasididžiavimas – kartingai

Pasak moterų, Smalininkuose yra viena didelė įmonė, kurioje galima gauti darbo – medienos perdirbimo įmonė „Jurlota“, tiesa, ten dažnokai darbuotojams duoda laisvadienius, nes nebūna medienos. Dar yra Smalininkų senjorų namai, žmonės dirba seniūnijoje, mokykloje, technikume. Nors į mokymo įstaigas daugiausia mokytojų atvažiuoja iš Jurbarko, o viena mokytoja – netgi iš Šakių.

Labiausiai moteris džiugina kartingai Smalininkų kartodrome. „Birbia ir birbia, vasarą girdisi net už trijų kilometrų“ – juokiasi jos. Moterys didžiuojasi, kad būtent Smalininkuose savo sportinį kelią pas trenerį Taurą Staniulį pradėjo Rokas Baciuška. Sako, neseniai Roką mačiusios Smalinkuose. Prisimena, kad kažkada krepšinio stovykloje mačiusios ir Arvydo Sabonio sūnus – tada žymaus sportininko vaikams buvo 11–12 metų. Jie turėję asmeninį trenerį ir tarpusavyje kalbėję angliškai.

Smalininkų įžymybės

Tradiciškai paklaustos, ką parodytų svečiams, moterys sako, kad pirmiausia juos  nuvestų prie buvusios geležinkelio stoties, ant pylimo ir prie vandens matavimo stoties. Po to per miestelį iki varpo ir pro senelių namus prie Nemuno. Toje vietoje anksčiau buvo keltas, keldavęs žmones ir automobilius į kitą Nemuno pusę, yra suolelis pasėdėti.

Įdomus, sako moterys, ir O. Janavičiaus žirgynas, kuriame galima pajodinėti, ir kartodromas kartingais palakstyti. Vis dėlto labiausiai jos gailisi praėjusiais metais mirusio šviesuolio muziejininko Justino Stonio. Pasirodo, dabar J. Stonio įkurtame Senovinės technikos muziejuje jau įrengtas jo kambarys, kuriame eksponuojami muziejaus įkūrėjo asmeniniai daiktai, rodoma, kaip jis gyveno... Tačiau muziejus, sako moterys, jau ne stoniškas, mat Justinas turėjo savo skonį ir supratimą, ir buvo nepakeičiamas pasakotojas. Stefanija prisimena, kaip su anūko klase lankėsi muziejuje, kur Justinas savo pasakojimus pritaikė būtent vaikams, buvo ir prizus paruošęs tiems, kas geriau atsakys, vaikams viską leido imti, čiupinėti, šalmus užsidėti. Ir juokais pagrasino, kad tuos, kas  neklausys jo pasakojimų, pasodins ant skruzdėlyno, kad pažymiai pagerėtų.

Į Justino muziejų, prisimena moterys, užsukdavo ir senų automobilių virtinės, ir baikeriai su savo motociklais, ir šiaip patys įvairiausi lankytojai: suaugę ir vaikai.

Ir Lidijos Meškaitytės gimtoji sodyba Antšvenčiuose nyksta. Dailininkės palikimo saugotoja Onutė Burneikienė jau nebepajėgia visko sutvarkyti kaip anksčiau, reikėtų pagalbos. Tačiau taip, kaip Onutė, reziumuoja moterys, niekas sodybos neprižiūrės – juk ji net pomidorus ten sodindavo taip, kaip Lidija.

Atsisveikiname su pašnekovėmis ir pro tamsą bei lietų patraukiame Jurbarko link. Mus, kaip ir visus šio miesto svečius, palydi didžiulių senų medžių alėja. Gal būt šie Smalininkų klestėjimo laikus menantys sargybiniai ir suteikia vilties, kad viskas bus gerai, kad viename mažiausių Lietuvos miestų it toliau virs gyvenimas ir kad čia netrūks šį miestą mylinčių žmonių.