Žvilgsnis į rajono miestelius ir kaimus III. Tamošiai, Juodaičiai, Klausučiai (nuotraukos)

Kartais atrodo, kad mūsų rajone tėra tik miesteliai ir kaimai, įsikūrę prie kelių, vedančių į Kauną, Raseinius ar Skaudvilę. Visi puikiai žino panemunės miestelius, na gal dar Eržvilką, Lybiškius, Vadžgirį, Paulius. Tačiau tik pasukęs toliau nuo didžiųjų kelių supranti, kad ir ten, krašto gilumoje, pulsuoja nenuilstantis gyvenimas, kad ir ten gyvena žmonės – panašūs į mus, bet tuo pačiu ir skirtingi, prisirišę prie savojo žemės lopinėlio, likimo valia tapusio namais.

Taigi, lapkričio 10-ąją, penktadienį, „Mūsų laiko“ komanda, nusprendusi tęsti kelionę po mūsų rajono miestelius ir kaimus, Veliuonoje išsuko iš „Rojaus kelioׅ“, kračiu akmenų grindiniu pakilo į kalną ir asfaltuotu keliu pasileido šiaurės vakarų pusėn, ten, kur tarp laukų ir miškelių įsikūręs Tamošių kaimas.

Tamošiai – kaimelis prie dviejų upių

Pradėjus Tamošiuose ieškoti bibliotekos į akis krenta prie pagrindinės gatvės stovintis didžiulis administracinis pastatas, šalia kurio – akmeninis paminklas stalininio teroro kankiniams. Nors ant pastato sienos kabo lentelė su užrašu „Biblioteka“ bei europinis projekto „Kaimiškųjų vietovių informacinių technologijų plačiajuosčio tinklo RAIN plėtra“ plakatas, bendras apleisto pastato vaizdas sufleruoja, kad pataikėme ne ten. Pasirodo, iš buvusių kultūros namų pastato biblioteka ir medicinos punktas išsikėlė dar 2017 metais, ir dabar abi šios įstaigos įsikūrusios buvusios mokyklos pastate. O buvę kultūros namai, nors kol kas dar su užrakintomis durimis ir neišdaužytais langais, pamažu griūva: sienos byra, stogas, ant kurio į dangų stiebiasi jaunučiai berželiai, kiauras, ant kamino kėpso didžiulis gandralizdis ir, kaip sužinojome vėliau, sienose netgi gyvena bitės.

Buvusios Gausantiškių Antano Valaičio pagrindinės mokyklos, 2015 m. birželio 2 d. atšventusios 95-erių metų jubiliejų, o šimtmečio taip ir nebesulaukusios – uždarytos 2016-aisiais – pastatas, kuriame, kaip minėjome, dabar yra biblioteka ir medicinos punktas – tvarkingas, su pakeistais langais ir durimis, didžiulis ir... pustuštis – antrame aukšte daugybė laisvų patalpų.

Atrodo, kad šiandien vienintelis Tamošiuose likęs dar gyvas kultūros ir visuomeninio gyvenimo židinys – biblioteka. Į susitikimą su mumis atėjusios Daiva Volskienė, kaip pati prisistatė, „pusiau ūkininkė“, ir buvusi mokytoja Elena Sofija Kuncienė negaili gerų žodžių bibliotekininkei Kristinai Biliutavičienei – sako, kad į ją gali kreiptis bet kokiai bėdai ištikus: ji ir mobilųjį telefoną sutvarkanti, ir planšetę, ir su telekomunikacijų bendrovėmis susisiekianti, jeigu vyresniems gyventojams nepavyksta SIM kortelės aktyvuoti. Sako, kad esant reikalui vyresnius kaimynus ir į Veliuoną pas gydytoją nuvežanti. Mat dabar vietos felčerė pati susirgusi ir serga jau kelintas mėnuo, o visuomeniniu transportu Veliuoną pasiekti esą labai nepatogu: autobusas iš Tamošių į Veliuoną išvažiuoja apie 8 val. rytą, o grįžta tik po 16 val. popiet – taigi Veliuonoje tenka praleisti nemažai laiko, o veikti ten nėra ko. Laimė, sako, bent kelias į Veliuoną pagaliau išasfaltuotas, anksčiau tekdavo žvyrkeliu dardėti.

Nykstančio kaimelio gyventojai jaučiasi gerokai užmiršti: valdžios atstovai, pasak jų, aplanko tik prieš rinkimus, tiesa, Veliuonos seniūnas atvažiuoja dažniau – pastarąjį kartą buvo per seniūnaičių rinkimus. Mūsų pašnekovėms labai trūksta prieš keletą metų uždaryto Veliuonos pašto – Elena, susirašinėjanti su draugais Vokietijoje, laiškus išsiųsti važiuoja į Jurbarko paštą. Dar pašnekame apie mokyklinį autobusą, į Veliuonos gimnaziją vežantį tik mokinius, o darželinukus tėvams, pasirodo, tenka vežioti patiems.

Daiva ir Elena džiaugiasi vaikus išleidusios gyventi į miestus. „Labai gerai, – sako jos. – Dirba ir gauna atlyginimą“. O pačiuose Tamošiuose darbo randama pas vietos ūkininkus, kai kas dirba bendrovėje „Auga“, o kiti į darbus važinėja. Kas į Veliuoną, kas į Vilkiją, o kai kas – net į Kauną.

Ar viskas Tamošiuose blogai? Tikrai ne, teigia pašnekovės, viena per kitą pasakojančios apie vietines pramogas. Jau keletą metų kiekvieną vasarą bibliotekininkė organizuoja vaikų stovyklas, kaime, po keleto metų pertraukos, įvyko Joninių šventė, bibliotekoje eksponuojamos parodos, laikas nuo laiko vyksta edukacijos. Būtų galima ir daugiau jų surengti, sako bibliotekininkė Kristina, tik lėšų labai trūksta. Tačiau netrukus moterys rinksis į biblioteką pinti adventinius vainikus – naujoji seniūnaitė Vilma Kučinskienė organizuojanti tokią edukaciją. Pašnekovės tikisi, kad kaimą gal atgaivins aktyviau pradėjusi veikti Tamošių kaimo bendruomenė, ką tik išsirinkusi naują pirmininkę, Jolantą Lukenskaitę. Bibliotekininkė sako, kad labai norėtų, jog bendruomenė persikeltų į buvusios mokyklos patalpas. „Labai sunku, kai esi vienintelė kultūros salelė“, – atsidūsta Kristina.

Mažiausios seniūnijos centras – Juodaičiai

Švarus ir šviesus. Toks įspūdis įvažiavus į pačiame rajono pakraštyje įsikūrusios pačios mažiausios seniūnijos centrą – Juodaičius. Miestelis mus pasitinka švariomis gatvėmis ir šviesia ramybe. Prie bažnyčios visuomenei naudingus darbus dirbanti moteris grėbia nukritusius lapus, kuriuos vyrai  krauna į čia pat stovinčio traktoriuko priekabą. Vėliau tą patį traktoriuką pamatėme ir prie jau uždarytos mokyklos pastato.

Tokiose pat, kaip ir miestelis, švariose ir šviesiose, o be to – ir šiltose bibliotekos patalpose jau laukia kultūros namų ir bibliotekos darbuotojai, Juodaičių kaimo bendruomenės pirmininkas, taryba ir nariai – maždaug taip patys prisistato: bendruomenės pirmininkas Zigmas Bunikis, Klausučių kultūros centro Juodaičių skyriaus kultūrinės veiklos organizatorius Gintautas Juškys, bibliotekininkė Irma Stulginskienė, buvusi ilgametė Juodaičių mokyklos direktorė Nijolė Jociuvienė ir tikras juodaitiškis, Jurbarko rajono savivaldybės tarybos narys Tadas Marcinkus.

Tik pradėjus kalbėtis Z. Bunikis sako, kad svarbiausias visų čia susirinkusiųjų tikslas – sutelkti gyventojus ir išlaikyti bendruomeniškumą. Ir laiko jį visi, glaudžiai bendradarbiaudami: seniūnija, biblioteka, kultūros darbuotojai ir bendruomenės, kuriai šiuo metu priklauso 73 Juodaičių gyventojai, taryba. „Visus darbus susėdę aptariame, ką darom, už kiek darom, iš kur gauti lėšų, – sako Zigmas. – Ir viską kartu, po vieną darant nieko neišeis“.

Ir kai klausomės jų pasakojimų, atrodo, kad šiems žmonėms nėra nieko neįmanomo, kad viskas pasidaro labai lengvai. Regis labai lengva savo jėgomis suorganizuoti kartu su Škaplierinės atlaidais vykstančią miestelio šventę, į kurią susirenka daugybė žmonių. Šiais metais ir lėšų šventei negavo – gerai, kad rėmėjai padėjo, o jų, sako Zigmas, kaskart vis daugiau, ir ne tik vietiniai, bet ir kitur gyvenantys juodaitiškiai. Spalio 28-ąją surengė „Pyragų dieną“: pažiūrėjo Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatro spektaklį „Naktukas“, pasimėgavo vieni kitų keptais pyragais, o surinktas lėšas paskyrė savo kaimo gyventojams – neįgaliam vaikučiui ir „pikta“ liga susirgusiai moteriai. Prieš keletą metų patys gyventojai, gavę Žemės ūkio ministerijos projektinį finansavimą, sutvarkė netoli kapinių augusį parkelį: nutiesė takelius, pasodino ąžuolų alėjas, įrengė sūpuokles ir karuseles vaikams, netgi saulės laikrodį. Miestelio centre prieš keletą metų pasistatė akmenį su Juodaičių įkūrimo metais, 1568-aisiais, informacinį stendą su gatvių schema. Šiemet patys juodaitiškiai tėvai savo jėgomis suremontavo buvusio pašto skyriaus patalpas, nes uždarius mokyklą teko į jas perkelti vaikų dienos centrą.

Kaip tik šiais metais nuo rugsėjo 1-osios uždaryta daugiau kaip šimtmetį veikusi Juodaičių mokykla, o miestelio vaikai važinėja mokytis į Girkalnį ar Ariogalą, Raseinių rajone, keletas – į Veliuoną. Paklausti, kodėl vaikus siunčia mokytis į kitą rajoną, pašnekovai sako, kad Girkalnio mokykloje mokymo paslaugos geresnės kokybės, jos atstovai geriau savo mokymo įstaigą pristatė ir pasiūlė kur kas geresnes sąlygas negu Veliuonos gimnazija: Girkalnio mokykla netgi darželinukus atsiveža ir namo parveža mokykliniu autobusu, nupirkusi specialias kėdutes ir paskyrusi lydintį asmenį. Iš Veliuonos mokyklos nieko panašaus tėvai sako nesulaukę.

Beje, uždarytos mokyklos pastatas miestelio bendruomenei kelia didelį rūpestį. Jis kol kas dar vis toks pat, koks buvęs – tvarkingas, nenuniokotas, gražiai sutvarkyta ir tvarkoma aplinka, tačiau ką su juo daryti, juodaitiškiai sako neturintys supratimo, nes patalpų jiems ir dabar daugiau negu užtenka. Atrodo, kad ir pačios Juodaičių seniūnijos, kaip administracinio vieneto, ateitis neaiški.

Miestelyje mažėja gyventojų, sako pašnekovai, daug tuščių namų, nesikuria jaunos šeimos. Tadas svarsto, kad miestelis gal atsigautų, jei būtų išasfaltuoti maždaug penki kilometrai žvyrkelio, vedančio link autostrados, tačiau ten – jau Raseinių rajonas. Geografija tokia, atsidūsta susirinkusieji, kad ir ko prisireiktų, į parduotuvę ar kitais reikalais, daug arčiau Raseiniai, netgi Kaunas nutolęs tokiu pat atstumu, kaip ir Jurbarkas, taigi į rajono centrą važiuojama tik valdiškais reikalais.

Tačiau atsisveikiname vis dėlto linksmesne gaida: prie Juodaičių įkūrimą primenančio akmens įamžiname pašnekovus, ir jie patraukia atgal į biblioteką – aptarti kalėdinio miestelio papuošimo bei eglės įžiebimo, vyksiančio gruodžio 16-ąją, šventės. Gyvenimas nesustoja.

Klausučiai – miestas kaime

Nuo Juodaičių žvyrkeliais pasiekus Klausučius beveik pirmasis pamatytas ir tikrai įspūdingas gyvenvietės pastatas – naujai įrengti gyvenimo namai „Perpetuus“. Žiūrint į ištaigingą statinį sunku patikėti, kad dar prieš keletą metų čia stūksojo begriūvantis buvusio tarybinio ūkio kontoros pastatas, ant kurio stogo žėlė berželiai. Pravažiavus tarp senelių globos namų ir kiek atnaujinto pastato, kuriame įsikūręs prakybos centras „Aibė“, Jurbarko kredito unijos Klausučių kasa ir kabo užrašas „parduodu“, prieš akis atsiveria plati ir visai nekaimiška pagrindinė Klausučių gyvenvietės gatvė, iš abiejų pusių apstatyta mūriniais dviaukščiais daugiabučiais. Teatleidžia mums Klausučių gyventojai, tačiau šis sovietinių architektų sukurtas miesto tipo gyvenvietės vaizdas mūsų akims taip nederėjo ir buvo toks svetimas aplink plytinčiam lygumų, vandenų ir miškelių kraštui, kaip sovietinė santvarka lietuvio dvasiai.

Biblioteką radome Klausučių Stasio Santvaro pagrindinės mokyklos pastate, o joje – gražų gražių moterų būrelį. Pasirodo, keletas nuolatinių bibliotekos lankytojų taip pamėgo leisti laiką kartu, kad bibliotekininkė Violeta Puzinienė nuo 2016-ųjų metų jas vis susikviečia kartą per mėnesį, o būrelis išsiplėtė iki 13 moterų. Susirenka ne tik pasikalbėti ar pasidalinti prisiminimais: bibliotekoje vyksta ir pačios įvairiausios edukacijos, susitikimai su įdomiais žmonėmis, pokalbiai apie literatūrą.

Ir pačios moterys turi ką papasakoti – nors dauguma sako senais laikais į Klausučius suvažiavusios iš įvairių kraštų –  Varlaukio, Paulių, Prienų, Raseinių, netgi iš Palangos – šią gyvenvietę kai kurios prisimena bemaž nuo jos pastatymo laikų. „Anksčiau čia gyveno daugiausia jaunimas“, – prisimena moterys, o dabar iš ankstesnių gyventojų likę senukai. Žinoma, jaunimo, jaunų šeimų Klausučiuose esama, juk mokykloje beveik visi vaikai vietiniai, iš kaimų atvažiuoja tik keletas.

Miestelio biblioteka prieš keletą metų į mokyklą persikėlė iš kultūros centro pastato. Beje, neseniai senelių namus įrengusi MB „Perpetuus“ kreipėsi į rajono savivaldybę, prašydama jai parduoti kultūros namų pastatą. Vietos bendruomenė jau surinko 180 parašų, reikalaudama pastato niekam neparduoti, o jei savivaldybė negali jo išlaikyti – perduoti bendruomenei pagal panaudos sutartį. Bibliotekoje susirinkusios senjorės ne tokios kategoriškos. Tiesa, naujieji senelių namai joms per brangūs, ir kad kultūros centras Klausučiuose reikalingas nesiginčija nė viena, sako, pačios mielai besilankančios ten organizuojamuose renginiuose, džiaugiasi centro kolektyvais. Tačiau miestelyje stovi didžiulis mokyklos pastatas, kalba moterys, užtektų padaryti atskirą įėjimą ir kultūros centrą būtų galima perkelti čia. O nešildomas, jau pelėsiu dvelkiantis kultūros centro pastatas, jei nebus tvarkomas, netrukus pradės griūti.

Dar išklausiusios Angelės Jakaitienės padeklamuotų eilėraščių apie Klausučius ir biblioteką, atsisveikiname su svetingąja bibliotekininke Violeta, mokyklos direktoriaus pavaduotoja Daiva Jokimiene ir gražiu moterų būreliu, linkėdamos joms visoms sveikatos, gyvenimo džiaugsmo ir dar daug įdomių susitikimų bibliotekoje.

Išvažiuodami iš Klausučių dar pamatome šalikelėje pastatytą kryžių, iki kurio kažkada, kaip pasakojo moterys bibliotekoje, buvo palydimi mirę vietos gyventojai, prieš išvežant juos į kapines Seredžiuje ar Veliuonoje. Nes Klausučiuose kapinių nėra, taip pat kaip ir bažnyčios – gal dėl to atrodo, kad žmonės čia savąsias šaknis įleidę nelabai giliai.

Tiek įspūdžių šį kartą. Kiti susitikimai ir pasakojimai – po savaitės.