Sužinokite, kurių žymių žmonių metais Jurbarke bus paskelbti 2024-ieji

Paaiškėjo, kurių žymių žmonių vardais siūloma paskelbti 2024-uosius metus Jurbarko rajone. Rajono savivaldybės taryba sausio 31 dieną svarstys įvairių rajono kultūros įstaigų siūlymą 2024-uosius metus paskelbti Petro Paulaičio, Jono Žemaičio ir Šarūno Šimulyno metais.

Siūloma šiais metais pažymėti Petro Paulaičio 120-ąsias gimimo metines, Jono Žemaičio 115-ąsias gimimo ir 70-ąsias mirimo metines, Šarūno Šimulyno 85-ąsias gimimo ir 25-ąsias mirties metines. Pagerbti Š. Šimulyną ir surengti šiai asmenybei priminti renginius siūlo Veliuonos kultūros centras, J. Žemaičio metais– Eržvilko kultūros centras, o P. Paulaičio metus paminėti - Lietuvos šaulių sąjungos Tauragės LDK Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės Jurbarko P. Paulaičio šaulių 701-oji kuopa. Šiems žymiems žmonėms pagerbti turės vyksti įvairūs renginiai.

Priminsime, kad 2023 metais Jurbarko rajone buvo paskelbti J. Šabaniausko, J. Gudavičiaus metais, 2022-ieji Smalininkų dailininkės Lidijos Meškaitytės, 2021-ieji Jurbarko rajone paskelbti 1830–1831 m. Sukilimo Lietuvoje vado Antano Gelgaudo metais.

Apie asmenybes

Petras Paulaitis (slap. Aidas) – Lietuvos pasipriešinimo nacių ir sovietiniam okupaciniams režimams veikėjas, pedagogas gimė 1904 m. birželio 9 d. Kalnėnuose (prie Jurbarko).

Baigęs saleziečių gimnaziją Vytėnuose (netoli Jurbarko) nuo 1923 m. studijavo Milano katalikų universitete, baigė Filosofijos skyrių; išmoko italų, lotynų, vokiečių, portugalų ir ispanų kalbas. 1933 m. dirbo Lietuvos Respublikos pasiuntinybėje Lisabonoje, 1934–1935 m. Lisabonos privačioje gimnazijoje dėstė italų ir lotynų kalbas. Nuo 1936 m. dėstė privačioje gimnazijoje Austrijoje. Ją 1938 m. okupavus nacių Vokietijai, grįžo į Lietuvą, mokytojavo Raseinių apskr. mokyklose. 1940 m. birželį SSRS okupavus Lietuvą, sovietinė valdžia ketino P. Paulaitį suimti, bet jis pasitraukė į Vokietiją, įstojo į Lietuvių aktyvistų frontą. 1941 m. birželį prasidėjus SSRS–Vokietijos karui grįžo į Lietuvą, buvo paskirtas Raseinių apskr. viršininku; protestuodamas prieš nacių vykdomą žydų žudymą atsistatydino ir mokytojavo Jurbarko gimnazijoje. 1942 m. vasario 16 d. įkūrė pogrindinę antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo organizaciją – Laisvės gynėjų sąjungą, įsteigė ir redagavo jos laikraštį „Lietuviški atgarsiai“. 1943 m. spalį gestapo suimtas, vežamas į Kauną pabėgo, slapstėsi.

1944–1945 Lietuvą vėl okupavus SSRS, iš Laisvės gynėjų sąjungos narių 1944 m. rudenį įkūrė partizanų kuopą, kuri netrukus virto Lietuvos laisvės gynėjų rinktine, nuo 1946 m. rugsėjo vadinta Trijų lelijų rinktine. 1946 m. pabaigoje ji prisijungė prie Jungtinės Kęstučio apygardos; P. Paulaitis buvo vienas jos kūrėjų, štabo agitacijos ir propagandos skyriaus viršininkas, vienas šios apygardos laikraščio „Laisvės varpas“ redaktorių. 1947 m. balandį suimtas pas jo buvusios slėptuvės namo savininką ir nuteistas 25 m. kalėti lageryje; daugiausia dirbo Šiaurės Uralo geležinkelio statybose.

1956 m. paleistas grįžo į Lietuvą. 1956 m. lapkritį Kaune atkūrė Laisvės gynėjų sąjungos veiklą. Išvarytas iš Kauno gyveno prie Šiaulių. Už tai ir už ryšį su Kauno studentais 1957 m. spalį kartu su jų grupele vėl suimtas, nuteistas 25 m. lagerio; daugiausia kalintas Dubrovlage. Ne kartą agituotas rašyti malonės prašymą, bet atsisakydavo – motyvavo tuo, kad Lietuva yra okupuota, o jis niekuo nėra nusikaltęs. Tautine dvasia auklėjo lietuvius politinius kalinius. 1982 m., iškalėjęs 34 m., grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kretingoje, kur 1986 m. vasario 19 d. mirė. Po mirties 1999 m. gavo kapitono laipsnį, pripažintas kariu savanoriu.

Jonas Žemaitis

Slap. Darius, Adomas, Ilgūnas, Matas, Mockus, Tylius, Žaltys, Vytautas) – Lietuvos karo ir rezistencijos veikėjas, vienas žymiausių Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui vadovų, partizanų vyriausiasis vadas, gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje.

1917 m. su tėvais apsigyveno Kiaulininkuose (Šiluvos vlsč.). 1926 m. baigė Raseinių gimnaziją. 1929 m. baigęs Karo mokyklą Kaune, tarnavo Lietuvos kariuomenės artilerijos daliniuose, 1938 m. baigęs Fontainebleau artilerijos karo mokyklą – 4 artilerijos pulke Šiauliuose. 1940 m. birželį SSRS okupavus Lietuvą, lapkritį buvo paskirtas SSRS okupacinės kariuomenės artilerijos pulko mokyklos viršininku. 1941 m. birželio 22 d. kilus SSRS–Vokietijos karui, iš sovietinės kariuomenės pasitraukė. 1942 m. birželį su šeima grįžo į tėviškę. 1943 m. priklausė Šiluvos vlsč. antinacinei pogrindinei organizacijai Lietuvos šauliai.

Rudenį subūrė Šiluvos ir Tytuvėnų valsčių savanorius, kurie 1944 m. vasarį prisijungė prie lietuvių savanorių karinio junginio Vietinė rinktinė; 1944 m. kovo 15 d. paskirtas jos 310 bataliono vadu. Nacių okupacinei valdžiai rinktinę išformavus, iš tarnybos pasitraukė, slapstėsi.

Nuo 1945 m. balandžio buvo  Lietuvos laisvės armijos narys, nuo birželio 2 d. – Žebenkšties rinktinės (ar Vėgėlės rinktinės) partizanas, štabo viršininkas. Vienas Virtukų kautynių (1945-07-22, tarp Lietuvos laisvės armijos Vėgėlės rinktinės ir NKVD pasienio kariuomenės dalinių) vadų. 1946 m. liepos 5 d. vadovavo Pyragių miško kautynėms. 1946–1947 m. Savanorio rinktinės vadas.

Nuo 1947 05 25 vadovavo Jungtinei Kęstučio apygardai Žemaitijoje. Užmezgė ryšį su Tauro apygardos Suvalkijoje vadu A. Baltūsiu (slapyvardis Žvejys). J. Žemaitis Vidurio Lietuvoje organizavo Prisikėlimo apygardą (1948 04–1952 05); 1948 m. birželį ją, Kęstučio apygardą ir Žemaičių apygardą sujungė į Vakarų Lietuvos sritį (Jūros sritis) ir tapo jos vadu. Iki 1949 m. vasario rengė Vieningos Lietuvos partizanų vyriausiosios vadovybės programinius dokumentus, todėl netrukus Vakarų Lietuvos srities vado pareigas perleido A. Milaševičiui (slapyvardis Radvila). 1948 m. spalį–lapkritį J. Žemaitis su kitų apygardų vadais Prisikėlimo apygardos štabe Dukto miške (Radviliškio vlsč.) įkūrė nuo sovietinio saugumo nepriklausomą Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio Prezidiumą ir tapo laikinuoju jo pirmininku bei ginkluotųjų pajėgų vadu.

1949 m. vasarį Lietuvos partizanų vadų suvažiavime Mėnaičiuose (dabar Radviliškio r. savivaldybė) vietoj Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio įkūrus Lietuvos laisvės kovos sąjūdį, J. Žemaitis buvo išrinktas jo Tarybos prezidiumo pirmininku, laikinai ėjo Gynybos pajėgų vyriausiojo vado pareigas; šias pareigas 1950 m. sausio 25 d. perleido A. Ramanauskui (slapyvardis Vanagas). J. Žemaitis parengė ir pasirašė (su kitais) Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio svarbiausius dokumentus: Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio statutą ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Deklaraciją. Pagal Deklaracijos nuostatas Lietuvai iškovojus nepriklausomybę ir iki susirenkant Seimui, J. Žemaitis būtų ėjęs Lietuvos prezidento pareigas.

1949–1951 m. nuolat keliaudamas po Lietuvą steigė partizanų sričių ir apygardų štabus, instruktavo jų pareigūnus, atkurdavo nutrūkstančius ryšius, ypač su Vakarais. 1951 m. gruodį J. Žemaitį ištiko mikroinsultas, 1952 m. sausio 30 d. dėl ligos nustojo vykdyti pareigas; gulėjo slaugomas bunkeryje Šimkaičių miške prie Pavidaujo kaimo (Jurbarko r.). 1953 m. balandį vėl pradėjo vadovauti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiui. 1953 m. gegužės 30 d. buvo išduotas; saugumiečiams įmetus į bunkerį granatą su paralyžiuojančiomis dujomis, suimtas. 1954 m. birželio 7 d. SSRS Pabaltijo karinės apygardos karo tribunolo nuteistas mirties bausme; rašyti malonės prašymą atsisakė. 1954 m. lapkričio 26 d. sušaudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje.  Nuo 1938 m. kapitonas, nuo 1949 m. partizanų generolas. Po mirties 1998 m. gavo Brigados generolo laipsnį, pripažintas kariu savanoriu.

Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928 m.) ir Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju komandoro kryžiumi (1997 m., po mirties). 2009 m. Lietuvos Respublikos Seimas Deklaracijoje paskelbė, kad J. Žemaitis nuo 1949 m. vasario 16 d. iki mirties buvo kovojančios prieš SSRS okupaciją Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Lietuvos Respublikos prezidento pareigas.

Šarūnas Šimulynas

Lietuvių skulptorius, rašytojas, gimė 1939 m. rugsėjo 18 d. Veliuonoje. Sunkus pokario laikotarpis Šimulynų šeimą išginė į Kauną. 1957 m. Šarūnas įstojo į LTSR valstybinį dailės institutą (dabartinę Dailės akademiją) Vilniuje laisvu klausytoju. Už „antitarybinę veiklą“ 1959 m. buvo pašalintas iš instituto. 1961 m. Šimulynui leista tęsti studijas ir 1965 m. jis baigė Dailės institute grafikos specialybę, o po metų – 1966 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Jis priklausė ir grafikos, ir monumentaliosios dailės, ir skulptūros sekcijoms. Kūrė freskas, vitražus, dekoratyvinius reljefus, skulptūras interjeruose ir atvirose erdvėse. Dar studijuodamas ėmėsi tapybos, kuri vėliau sudarė didelę jo kūrybinio palikimo dalį, spalvomis papildydamas skulptūros formas.

Savo pėdsaką paliko ir knygų iliustracijose. Studijuodamas, kartu su keturiais autoriais iliustravo knygą „Vienos žemės vaikai“ (1960 m.), o kitais metais – R. Volskio „Strakiuką“.

Labiau pažįstamas kaip skulptorius, bene pirmasis Lietuvoje sukūręs kinetines skulptūras. Kaip menininkas, kuriam pakluso medis ir akmuo, bronza ir geležis, Š. Šimulynas visiškai netilpo nei tradiciniuose gyvenimo, nei kūrybos rėmuose. Jis daug piešė, tapė, fotografavo, kūrė mozaikas ir netgi vitražą, taip pat rašė. 1986 m. „Vaga“ išleido dailininko eilėraščių knygą „Ledynų motina“. Rašytojų sąjunga 1998 m. išleido pirmąją novelių knygą „Tėvonija“, o 1999 m., po autoriaus mirties, išleista antroji novelių knyga „Rugiuose po obelim“, pažymėta P. Cvirkos premija už geriausią novelių knygą kaimo tematika.

Į oficialias sales buvo įleistas 1981 m. Nuo to laiko aktyviai dalyvavo visuose renginiuose. Parodų rūmuose (dabar – Šiuolaikinio meno centras) galimybė suruošti personalinę parodą buvo suteikta tiktai 1981 m. Nuo 1989 m. iki dabar surengta trylika menininko personalinių parodų.

Pradedant pirmąją estampo paroda, kuri įvyko 1961 m., jo tapybos, piešinių ir skulptūrų parodos surengtos Vilniuje, Rygoje, Kaune, Sidnėjuje (Australija), Tel Avive (Izraelis). Po mirties dar surengtos šešios autoriaus personalinės parodos Rygos, Sankt Peterburgo ir Vilniaus galerijų kvietimu. Menininkas dalyvavo grupinėse parodose Vilniuje, Niujorke (JAV), Marburge (Vokietija), Maskvoje (Rusija), Varšuvoje (Lenkija), Krokuvoje (Lenkija), Liberece ir Brno (Čekija), Budapešte (Vengrija). Į grupines parodas pradėtas kviesti tik ėmus klibėti sovietinės santvarkos pamatams.

1995 m. Šarūnui Šimulynui buvo paskirta Soroso šiuolaikinio meno centro stipendija, o 1996–1997 m. – Pollock-Krasner fondo (JAV) stipendija.

1999 m. vasario 2 d. po sunkios ligos Šarūnas Šimulynas mirė, palaidotas Vilniaus Jeruzalės kapinėse.

2007 metais suformuota Vilniaus stipriausių skulptorių kolekcija „Vilnius. Mažoji plastika 2“. Š. Šimulyno darbai taip pat į ją įtraukti. Su šia kolekcija Europoje pristatinėjama lietuviška mažoji skulptūra. 2007 metais ši kolekcija demonstruota Rygoje (du kartus), Varšuvoje bei Budapešte.

Šarūno Šimulyno tapybos, skulptūros darbai yra Lietuvos dailės muziejuje (16 darbų), privačiose kolekcijose JAV, Kanadoje, Izraelyje. Vilniuje yra trys nemažos autoriaus kūrinių kolekcijos pas privačius kolekcininkus. Menininko darbai puošia uždaras ir atviras erdves viešose vietose Vilniuje, Panevėžyje, Klaipėdoje, Alytuje, Druskininkuose, Veliuonoje.