Pamirštas restoranas „Jurbarkas“: nuo muzikos vakarų iki santykių aiškinimosi (NUOTRAUKOS)

☰Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

 

Laikraštyje „Mūsų laikas“ (Nr. 42) parašę apie kompozitorės Rūtos Šličkutės kelią į estradą, prasidėjusį restorane „Jurbarkas“, iš kai kurių skaitytojų reakcijos supratome, kad yra jurbarkiečių, visiškai pamiršusių šį restoraną. Tad nusprendėme pakalbinti porą žmonių (buvusią darbuotoją ir nuolatinį lankytoją) ir visiems mums šiek tiek apie tą viešojo maitinimo įstaigą priminti.

Metai bėga taip greitai, kad norom nenorom užmarštin nusineša daugybę faktų, o ypač skaičių. Gal ir nenuostabu, kad kai kurie senieji jurbarkiečiai puikiai atsimena restoraną „Nemunas“, kurio vietoje iki šiol veikia kavinė tokiu pat pavadinimu, bet iš jų atminties išsitrynė greta viešbučio „Jurbarkas“ daugiau nei 10 metų veikęs restoranas, taip pat vadinęsis „Jurbarkas“.

Ne pirmas restoranas

Ko gero, geriausiai „Jurbarką“ prisimena verslininkė Zita Sorokienė, jame dirbusi nuo pat įsteigimo iki privatizacijos. „Nuo pradžios iki pabaigos dirbau abiejuose restoranuose“, – sako ji. Visuomeniniame maitinime (taip trumpiau buvo vadinimas sovietmečiu veikęs Jurbarko rajono vartotojų kooperatyvų sąjungos visuomeninio maitinimo įmonių ūkiskaitinis susivienijimas, valdęs rajone buvusius restoranus, kavines, valgyklas – aut. past) . Z. Sorokienė pradėjo dirbti 1971 m. Iš pradžių ji buvo priimta padavėja į šašlykinę „Prieplauka“, bet joje darbavosi vos keletą mėnesių. „Matyt, atrodžiau labai rimta, nes 1972 metais pastačius naują restoraną „Nemunas“, mane į savo kabinetą pasikvietė tuometinis visuomeninio vadas Vladas Kavaliauskas ir pasakė, kad mane siūloma skirti bufetininke naujame restorane“, – pasakojo moteris. Po daugiau nei 10 metų miesto administraciniame centre pastačius viešbutį ir restoraną „Jurbarkas“ (arch. Vytautas Makaraitis) visas „Nemuno“ restorano kolektyvas – padavėjos, bufetininkės, virėjos ir net valytojos – buvo perkeltos į jį. O „Nemuno“ patalpos buvo suremontuotos, atnaujintos, surinktas naujas kolektyvas ir toje vietoje ėmė veikti kavinė.

Kultūros sala

Tiesa, metų, nuo kada iki kada restoranas „Jurbarkas“ veikė, Z. Sorokienė sako tiksliai jau nebepamenanti. Sako, kad jis kartu su viešbučiu galėjęs pradėti veikti apie 1984–1985 metus. Z. Sorokienės žodžius patvirtina ir trumpa 1985 m. kovo 28 d. žinutė Čikagoje leistame lietuvių liaudies laikraštyje „Vilnis“, kurioje rašoma: „JURBARKAS. Pirmuosius gyventojus priėmė naujasis Jurbarko viešbutis. Jame vienu metu gali apsigyventi daugiau kaip 120 žmonių. Jų paslaugoms – jaukūs kambariai, restoranas, bufetas, buitinio aptarnavimo kompleksas.“

Buvusi darbuotoja puikiai atsimena restorano aplinką, atmosferą, svečius ir darbuotojus. Darbuotojai, pasak Z. Sorokienės, dirbo iš širdies. Netgi sanitarinėmis dienomis, užuot bandę anksčiau išeiti iš darbo, jie stengdavosi kuo gražiau susitvarkyti, atlikti savo pareigas. „Iki šiol džiaugiuosi, kad Dievas davė laimę pabūti tokiame nuoširdžiame, gražiame kolektyve, kuriame kiekvienas dirbo kaip sau“, – sakė ji. Visi labai stengėsi, kad aplinka restorane būtų graži ir kultūringa. Ten vykdavo ne tik muzikiniai vakarai, šventės, tokios, kaip Naujųjų metų sutikimas, bet ir būdavo skaitomos paskaitos, vyko stalų serviravimo konkursai.

Restoranas visada būdavo pilnas. „Ir žmonės rinkdavosi pasitempę, pasipuošę. Vyrai su kostiumais, moterys su suknelėmis“, – prisimena Z. Sorokienė. Pasak jos, restoranas buvo žinomas ne tik Lietuvoje, nes jame vakarodavo viešbutyje gyvenę svečiai iš kitų tuometinės Sovietų sąjungos respublikų ir netgi iš užsienio, užsukdavo ir žymūs Lietuvos menininkai. Pavyzdžiui, minint Antano Šabaniausko 85-ąsias gimimo metines, 1989 metais Jurbarke buvo surengtas vienas iš koncertų, kurio dalyviai, Lietuvos estrados žvaigždės, o taip pat A. Šabaniausko artimieji, nakvojo viešbutyje ir lankėsi restorane. Kaip aiškėja iš žinutės „Vilnyje“, viešbutis ir restoranas buvo žinomi netgi už Atlanto.

Aiškinosi santykius

Ir girti svečiai, pasak Z. Sorokienės, jos laikais restorane nešlitinėdavo. Jei kuris kiek ir padaugindavo, restorano kolektyvas sugebėdavo tokį gražiai ir kultūringai išlydėti iš salės, kad netrikdytų kitų svečių.

Tiesa, vienas išskirtinis vakaras įsirėžė į atmintį. Tai buvo 1989 ar 1990 metais, prisimena Z. Sorokienė, kai tvarkos saugotojai Lietuvoje dar vadinosi milicininkai, o ne policininkai. Tuometiniai „kieti“ Jurbarko vyrukai mėgo pasirodyti prieš atvykėlius iš kitų miestų. Z. Sorokienė sako nežinanti, kaip viskas tiksliai buvo, tačiau ėjo kalbos, kad vienas iš jų prie restorano sumušė kaunietį. Tas, pasirodo, turėjo ne mažiau „kietų“ draugų, kurie, sušokę į savo „aštuntukus“ („VAZ-2108“, dar vadintas „Lada Samara“ arba „aštuntu žiguliu“ – mėgstamas nusikalstamo pasaulio atstovų automobilis XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtajame dešimtmetyje – aut. past.), atvažiavo į Jurbarką „aiškintis santykių“. Pamačiusi į restorano salę įeinančius atletiškus „plytiniais“ treningais apsirengusius vyrus, barmenė iš pradžių net nesuprato, kad kažkas negerai, susirūpino tik, kur juos reikės pasodinti. Tačiau netrukus salėje ėmė virsti stalai. Moteris griebė telefono aparato ragelį skambinti milicijai, tačiau vienas iš „svečių“ mandagiai patarė to nedaryti, kitaip, sako, viską ir tavo bare išdaužysime. „Atsiskaitę“ su „nusikaltusiu“ jurbarkiečiu, kitų restorano lankytojų nekviesti svečiai nelietė, nubloškė tik vieną spiegti pradėjusią merginą, tačiau viską salėje išdaužė, išvartė stalus. „Dabar galite skambinti milicijai“, – išeidami pasakė barmenei. Viskas įvyko taip greitai, kad dešimties minučių pertrauką pasidarę ir į kitą kambarį išėję muzikantai, sugrįžę į salę negalėjo patikėti savo akimis ir suprasti, kas per tą laiką įvyko. O Z. Sorokienei teko kviesti ne tik miliciją, bet ir medikus nukentėjusiam jurbarkiečiui gaivinti.

Tiesa, šis atvejis, pasak Z. Sorokienės buvo vienkartinis, o šiaip visada viskas vyko labai kultūringai. Būtent dėl to ji sako nesutikusi pasilikti dirbti restorane, kai jis apie 1994 ar 1995 metus buvo privatizuotas. „Savininkas galvojo tik apie pelną, negalėjome užtikrinti, kad restorane lankysis tik kultūringi svečiai“, – sakė ji.

Bohemiška jaunystė

Restoraną „Jurbarkas“ puikiai prisimena ir jurbarkietis Alvydas Stalgys, jame mėgdavęs lankytis jaunystės metais. Tiesa, jo prisiminimai kiek kitokie. Jei Z. Sorokienei labiausiai atmintin įstrigo pasipuošę svečiai, Alvydas sako, kad jo prie tokių priskirti niekaip nebuvo galima. Tiesa, nuolatiniam lankytojui turbūt buvo daroma išimtis. „Tuomet buvau toks hipis – megztinis nubrizgusiomis rankovėmis ir, ko gero, pirmasis Jurbarke pradėjau nešioti suplyšusius džinsus“, – juokėsi jis. Restorano padavėjos, sako, jį pamačiusios vis klausdavo, ar nešalta suplyšusiais džinsais. „Ne žiema, nepripustys“, – numodavo ranka Alvydas. O atėjus žiemai, jis „pakeitė plokštelę“. „Ne vasara, gyvačių nėra, neįlįs“, – aiškindavo padavėjoms.

„Pasiutęs buvau“, – su šypsena sako Alvydas, prisiminęs ir savotišką pasisveikinimo ritualą su šviesios atminties muzikantu Adolfu Lape. „Jau kaip aš nemėgstu tų mažiukų barzdotų“, – sakydavo nedidukas, barzda apaugęs Alvydas panašiai atrodančiam A. Lapei. „Aha, o aš dar ir plikių nemėgstu“, – atsakydavęs gerokai praplikęs muzikantas.

„Restorane būdavo gera“, – sako A. Stalgys, prisimenantis ne tik šmaikščius pokalbius, bet ir išskirtiniu skoniu plačiai garsėjusius Jurbarko restorano grybukus, ir muzikinius vakarus, kuriuose grodavo puikiai jurbarkiečiams žinomi muzikantai Arūnas Samys, Vincas Bakšys, Remigijus Mockus, dainavo Rūta Šličkutė. „Ypač gerai atsimenu 1990-ųjų sutikimą, buvo didelis renginys, jau gerokai kvepiantis laisvės dvasia“, – prisiminė A. Stalgys.

Legendinis vakaras

O socialiniame tinkle „Facebook“ pamačiusi šį straipsnį iliustruojančią nuotrauką, iš Berlyno atsišaukė buvusi jurbarkietė Gitana Paulauskaitė. „Čia mūsų legendinis Naujųjų metu renginys! Organizavom aš ir Laimis [Benys]. Tai buvo renginys, skirtas pirmosios nepriklausomos Jurbarko televizijos uždarymo garbei ir buvo sugalvotas filmavimui t. y. mūsų atsisveikinimo laidai. Bet, aišku, norėjom, ir kad visiems restorano salėje smagu būtų“, – prisiminė Gitana, atkreipusi dėmesį į scenos laiptelius puošiančias lemputes, kurias „gauti“ tais visuotinio deficito laikais buvo ne juokas. „Kaip dabar atsimenu, kad mūsų su Laimiu vizijoj buvo daugiau visokiu šviesos efektų tiems laipteliams papuošti, bet gavom tik tą girliandą ir tai, berods, „iš po prekystalio“... Bet užtat koks buvo šaunus vakaras ir koks buvo visų noras padaryti gerą vakarą! Koks buvo visų jaudulys“, – prisiminė vakaro organizatorė.

Neliko nė žymės

Jei, kaip jau minėjau. „Nemuno“ restorano vietoje iki dabar veikia taip pat vadinama kavinė, restoranui „Jurbarkas“ pasisekė mažiau. Po privatizacijos jis dar kurį laiką priiminėjo lankytojus, vėliau jo patalpose įsikūrė vienas pirmųjų mieste prekybos centrų. Tik ilgokai palaužiusios galvas su buvusia bendradarbe prisiminėme jo pavadinimą – „Alaušas“, mat savininkas Donatas Kubilius jį pavadino netoli gimtinės telkšančio ežero vardu.

Dabar buvusio restorano vietoje galima rasti daug ką – vaistinę, keletą parduotuvių ir sušių barą...  Tikriausiai nenuostabu, kad jis visiškai išsitrynė iš nemažos dalies jurbarkiečių atminties.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas laikraštyje „Mūsų laikas“ (2026-11-06, Nr. 44 (1610),

Rekomenduojami video:
☰Straipsnis  0 komentarų

Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Pirmasis paštas Jurbarke

Kai paštas buvo langas į pasaulį  0

Zylės lesykloje

Ornitologai primena: atėjus šalčiams nepamirškime pasirūpinti paukščiais  1

Dovana viešajai bibliotekai iš arkivyskupo rankų

Dovana viešajai bibliotekai iš arkivyskupo rankų  0

Pasaulinė gerumo diena

Pasaulinė gerumo diena  0

Fra Luca Pacioli portrait (detail), Tempera on panel, 99 cm × 120 cm, Jacopo de’ Barbari, 1495-1500.

Vienuolis, padėjęs pamatus šiuolaikinei buhalterijai  0

Augmenijos augimo ir derliaus dievas Vaižgantas

Augmenijos augimo ir derliaus dievas Vaižgantas  0

Kidulių dvaro puotoje – keliaujantys šokio šimtmečiai „Nuo baroko iki roko“

Kidulių dvaro puotoje – keliaujantys šokio šimtmečiai „Nuo baroko iki roko“  0

V. Adamkaus apsilankymas Jurbarko rajone 2002-06-20

Valdo Adamkaus 100-mečiui – prisiminimai iš Jurbarko krašto (NUOTRAUKOS)  1

„Gudrios našlės“ kelionė į Portugaliją

„Gudrios našlės“ kelionė į Portugaliją  0

Lietuvos Respublikos Konstitucija: istorija, svarbiausi faktai ir reikšmė

Lietuvos Respublikos Konstitucija: istorija, svarbiausi faktai ir reikšmė  0

Smalininkietė Violeta Schuetz pristatė savo pirmąją knygą (NUOTRAUKOS)

Smalininkietė Violeta Schuetz pristatė savo pirmąją knygą (NUOTRAUKOS)  0

Kodėl vienas medus šviesus, o kitas beveik juodas

Kodėl vienas medus šviesus, o kitas beveik juodas  0

Smalininkų vandens matavimo stočiai – 215. Nemuno biografijos saugotoja

Smalininkų vandens matavimo stočiai – 215. Nemuno biografijos saugotoja  0

Veliuonos krašto rašytojas Gasparas Aleksa – tarp pretendentų į Nacionalinę kultūros ir meno premiją

Veliuonos krašto rašytojas Gasparas Aleksa – tarp pretendentų į Nacionalinę kultūros ir meno premiją  0

Širšuolas greitai iškeliaus nebūtin

Selemonas Paltanavičius. Vasaros vaikų išlydėjimas  0

Paryžiaus Šv. Severino (Saint-Séverin) bažnyčios vitražas

Socialinis darbas: ir pavalgydinti, ir pamokyti, ir paguosti  0

Lygiažvynis žaltys

Herpetologas: Lietuvoje turime dar vieną nuodingą gyvatę, tačiau bijoti nėra ko  0

Pasivaikščiojimas ant Seredžiaus piliakalnio: nuo Palemono iki Atgimimo (NUOTRAUKOS)

Pasivaikščiojimas ant Seredžiaus piliakalnio: nuo Palemono iki Atgimimo (NUOTRAUKOS)  0

Tas laukinis laukinis Jurbarkas... (II dalis)

Tas laukinis laukinis Jurbarkas... (II dalis)  0

Saulius Meškauskas

Saulius Meškauskas: pats kelias yra laimė  0

Šios vasaros stirniukas

S. Paltanavičiius: rugsėjis dar nešaukia į rudenį  0

Miške galima rasti ne tik baravykų

Miške galima rasti ne tik baravykų  0

Vitalija Jonikytė

Karūnuota gražuolė skatina moteris nebijoti būti savimi  0

Rugilė Sabonytė

Meno donkichotė Rugilė Sabonytė  0

Mūsų partneriai