X-asis folkloro festivalis „Ant vandens“ – kanklių tradicijai puoselėti (NUOTRAUKOS)

Per Žolinę, rugpjūčio 15-ąją, kai kurios Jurbarko vietos atrodė ypač šventiškai ir lietuviškai – čia būriavosi žmonės, apsirengę įvairių regionų tautiniais kostiumais, skambėjo liaudies dainos ir kanklių stygos. Mieste vyko jau dešimtasis folkloro festivalis „Ant vandens“, skirtas Kanklių metams, į kurį susirinko folkloro kolektyvai iš Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos. Tiesa, tarp žiūrovų nepavyko išvysti nė vieno rajono valdžios atstovo.

Šių metų festivalis susidėjo iš dviejų dalių. Pirmoji vyko Jurbarko kultūros centre, kur atvykusius iš kitų kraštų folkloro kolektyvus ir vietos žiūrovus pasveikino šeimininkės – Jurbarko kultūros centro folkloro grupių „Imsrė“ ir „Imsriukai“ dainininkės ir jų vadovė Birutė Bartkutė. Sudėtingų sutartinių programa „Teka upelė“, kurią moterys ir mergaitės atliko pasipuošusios stilizuotais rūbais ir B. Bartkutės rankomis padarytais gamtinių medžiagų aksesuarais, žavėjo tiesiog nežemišku vaizdu. „Tarytum laumės“, – replikavo žiūrovai.

Po to Klaipėdos universiteto docentas Vytautas Alenskas, pats prisipažinęs esąs kanklių meistro sūnus, susirinkusiems papasakojo apie vieno svarbiausių Lietuvos kanklių ir kankliavimo tradicijos puoselėtojų – Prano Puskunigio – gyvenimą ir veiklą, atkreipė dėmesį į šių instrumentų įvairovę ir atskiruose regionuose naudojamų kanklių skirtumus. Paskaita „Pranas Puskunigis ir jo indėlis į Lietuvos kanklių ir kankliavimo raidą“ priminė, kad senovinės kanklės ir kankliavimo tradicija iki šių dienų išliko ne savaime – ją saugojo, puoselėjo ir karta iš kartos vieni kitiems perdavinėjo pasišventę žmonės.

Vėliau spalvinga festivalio dalyvių eisena nuvingiavo nuo Jurbarko kultūros centro iki Nemuno prieplaukos, kur ir vyko pagrindinis koncertas. Čia scenoje vieni kitus keitė festivalyje dalyvavę kolektyvai: Jurbarko Antano Sodeikos meno mokyklos kanklių ansamblis „Smilga“, Šakių kultūros centro Griškabūdžio padalinio folkloro ansamblis „Nova“, Gelgaudiškio padalinio folklorinis ansamblis „Šilupė“, Plungės rajono savivaldybės kultūros centro folkloro ansamblis „Gondinga“, Priekulės meno ir kultūros centro folkloro ansamblis „Vėlingis“ ir folklorinė grupė „Žvejytės“, Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centro folkloro ansamblis „Aušrinė“ bei Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ folkloro ansamblis „Giedružė“. Visiems dalyvavusiems kolektyvams Jurbarko kultūros centro direktorė Rytė Gedrimienė ir B. Bartkutė ne tik nuoširdžiai dėkojo, bet ir įteikė išskirtinius suvenyrus –spalvoto stiklo bites su kanklėmis, primenančias festivalio temą.

Vakaro metu visus norinčius Nemunu nemokamai plukdė lietuviškais simboliais papuoštas laivas, o koncerto pabaigoje dalyviai ir žiūrovai susibūrė prie šventinio laužo „Žolynų ugnies šokis“, kuris iš pirmo žvilgsnio labiau priminė ne laužą, o puošnią šventės dekoraciją.

Tradicijų puoselėtojai

Praėjus keletui dienų po festivalio pakalbinome jo iniciatorę ir organizatorę Jurbarko kultūros centro mėgėjų meno kolektyvų vadovę, folkloro specialistę Birutę Bartkutę. Paklausinėjome, kuo šių metų festivalis skyrėsi nuo ankstesnių, apie įspūdžius ir ateities planus.

„Šiais metais stengėmės kviesti kankliuojančius kolektyvus, nes festivalis buvo skirtas Kanklių metams. Buvo kviečiami būtent Prano Puskunigio tradicijų pasekėjai ir tęsėjai jo visos veiklos ir kanklių populiarinimo, grojantys jo repertuarą“, – sakė festivalio organizatorė, džiaugdamasi atvykusių folkloro kolektyvų spalvingumu ir išskirtinumu. Pasak jos, labai išsiskyrė Juodkrantės ir Nidos kolektyvai, reprezentuojantys Mažosios Lietuvos, pamario tradicijas. Šie kolektyvai, kaip ir Plungės „Gondinga“, festivalyje „Ant vandens“ dalyvavo pirmą kartą. „Bet mes pas juos esame buvę“, – šypsojosi B. Bartkutė.

Iš pradžių folkloro festivaliai „Ant vandens“, kurių pirmasis surengtas 2006 metais, vyko prie Panemunės pilies, vėliau kas dvejus metu vykstančių festivalių renginiai persikėlė į Jurbarką, prie Nemuno. Pirmieji festivaliai buvo tarptautiniai, paskui dėl įvairių priežasčių – tarptautinės padėties, kovido pandemijos – pradėti rengti respublikiniai festivaliai.

„Visada stengiamės, kad būtų įvairių regionų kolektyvų. Festivalyje yra dalyvavę ir aukštaičiai, ir dzūkai. Stengiamės, kad festivalis būtų kuo spalvingesnis – ir tautinių kostiumų kuo įvairesnių, ir repertuaras. Ir visada stengiamės, kad būtų tematika: buvo ir festivalis apie duoną, buvo ir su žvejyba susijęs, buvo ir apie bites, o šis skirtas Kanklių metams“, – pasakojo B. Bartkutė, džiaugdamasi išskirtinėmis šių metų dovanomis, kurias padarė Vinco Grybo memorialinio muziejaus direktorė Rasa Grybaitė, padedama dukterėčios Kristės Blažiūnaitės.

Džiaugėsi gamta

„Labai džiaugėsi, kad tokią gamtą turim. Pabūti prie tos upės, paplaukioti laivu, pasidainuoti laive – ne visi turi tokią galimybę“, – paklausta, kas svečiams paliko didžiausią įspūdį, sakė B. Bartkutė. Ji džiaugėsi, kad atvykusiems iš kitų rajonų folkloro specialistams labai patikusi ir jos kolektyvų parengta stilizuotų sutartinių programa „Teka upelė“. Atrodo, kad „Imsrės“ dainininkių laukia nemažai išvykų, nes ne vienas svečių kolektyvas su šia programa jas žadėjo kviesti į svečius.

„Festivalis tikrai buvo spalvingas. Dalyvavo beveik išimtinai labai stiprūs kolektyvai, beveik visi su „Aukso paukštėmis“, pirmos kategorijos kolektyvai“, – puikius svečius gyrė festivalio organizatorė.

Gal jubiliejinis festivalis ir taps paskutinis? B. Bartkutė šypsosi, kad ateitis parodys. Tačiau pati „Imsrė“ dar dainuoja ir dainuos, sako ji, džiaugdamasi į kolektyvą vėl sugrįžtančiomis buvusiomis dainininkėmis. Tad belieka joms palinkėti sėkmės ir stiprybės – jos tikrai prireiks puoselėjant šį mūsų tautos savasčiai ir išlikimui be galo svarbų, nors ir ne itin populiarų, žanrą.

Dėmesio nesulaukė

Ir čia, visiškai baigiant šį straipsnį, norisi parašyti porą žodžių apie žiūrovus, tiksliau, apie jų nebuvimą. Apie tai, aprašinėjant renginius, paprastai nutylima. „Šventė dėl savęs ir sau“, – liūdnai šypsojosi B. Bartkutė, kalbėdama apie vakaro koncertą ir apie tuščias kėdes, sustatytas prie Nemuno. Svarstėme, kad gal oras buvęs per gražus, užtai žmonės pasirinko kitas veiklas. Bet, ko gero, panašiai būtų buvę ir tuo atveju, jei būtų liję – tada oras būtų buvęs per bjaurus.

O gal į renginį kviečiantis plakatas nepakankamai traukė dėmesį? Nes buvo ir tokių, kurie po visko pamatę nuotraukas feisbuke, apgailestavo nieko apie festivalį nežinoję.

Buvo ir tokių, kurie atėjo tik baigiantis koncertui pasižiūrėti į degantį laužą.

Beje, nors Jurbarko rajono savivaldybė ir prisidėjo prie finansavimo, jubiliejinio festivalio renginiai nesulaukė absoliučiai jokio nei rajono valdžios, nei už kultūrą atsakingų savivaldybės valdininkų dėmesio. Jau vien tai pakankamai akivaizdžiai rodo požiūrį į tradicinę mūsų liaudies kultūrą.

Vargu, ar daug kas yra girdėję apie pedagogą ir vieną žymiausių tradicinių kanklių ir kankliavimo puoselėtojų Praną Puskunigį. Prisipažinsime – iki V. Alensko paskaitos nebuvome apie jį girdėję ir mes.

Pranas Puskunigis gimė 1860 m. liepos 16 d. Katilių k., Šakių apskr., Jokūbo Vaitiekaus ir Barboros Banzaitės-Vaitiekienės septynių vaikų šeimoje. Tėvas buvo praprusęs ūkininkas, todėl apylinkių neturtingieji kartais jam atveždavo krikštyti staiga sunegalavusius kūdikius. Todėl jam prilipusi Puskunigio pravardė, kuri palikuoniams tapo pavarde. Baigęs mokyklą Sintautuose P. Puskunigis įstojo į Veiverių mokytojų seminariją, tačiau jos nebaigė, nes dėl motinos mirties turėjo grįžti į tėviškę padėti ūkio darbuose.

Kanklėmis jis išmoko groti būdamas devynerių metų, taip pat pramoko groti smuiku ir klarnetu. Vargonais grojo keliose parapijose, taip pat ir Skriaudžiuose, į kuriuos atsikėlė 1906 m. Čia P. Puskunigis būrė apylinkių jaunimą mokytis kankliuoti, įkūrė „Kanklių“ ansamblį. Per Pirmąjį pasaulinį karą persikėlė į Kauną, kur kartu su Banaičio spaustuvės darbuotojais subūrė kanklių ansamblį. 1925 m. jo pastangomis buvo įkurta kanklininkų draugija, o 1930 m. atidaryta kanklių muzikos mokykla, kurioje jis pats dėstė. Be to, rinko liaudies dainas, muziką, parašė tris kankliavimo vadovėlius.

P. Puskunigis mirė 1946 m. lapkričio 27 d, palaidotas Skriaudžių kapinėse. Laidojant buvo įvykdyta paskutinė jo valia – į karstą įdėtos paties darytos drožinėtos kanklės.

Wikipedia.org inf.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas laikraštyje „Mūsų laikas“ (2026-08-28, nr. 34 (1600).