Kai laiko upe plaukė sieliai

Nesibaigiančia juosta per Lietuvos žemes vingiuojantis Nemunas, neretai pavadinamas upių tėvu, giliai įsirėžęs lietuvio sąmonėje ir tautosakoje kaip kultūrinis bei istorinis simbolis. Upė, senovės graikų raštuose vadinta Chrononu (galimai pagal laiko tvarkytoją dievą Chroną), nuo seniausių laikų maitino ir glaudė, saugojo ir gynė, jungė ir skyrė jos krantuose įsikūrusius žmones. Nemuno vandenyse žvejota, jais plaukė žmonės ir prekės, pakrantėse kilo pilys ir vyko kruvini mūšiai, kartais vandenys pakildavo ir užliedavo krantuose įsikūrusius miestus ir kaimus.

Apie pilis, mūšius ir potvynius „Jurbarko laiko“ puslapiuose jau rašėme, tad dabar norėtume papasakoti apie žmones, kuriems Nemunas buvo pradžia ir pabaiga, globėjas ir maitintojas – sielininkus, šimtus metų upe žemyn plukdžiusius mišką. Tuo labiau, kad 2026-ieji Jurbarko rajone paskelbti Nemuno metais, tad upių tėvui ir prie jo gyvenusiems žmonėms dėmesio tikrai nebus per daug.

Kaip rašoma Irenos Seliukaitės ir Liberto Klimkos straipsnyje „Sieliai Nemune ties Veliuona“, sielininkystės amatas etnografų veik netyrinėtas, tik rašytojas Jonas Mačiulis(1919–1992), rinkdamas medžiagą savo romanui „Bėga upės krantai", 1967 metais aplankė panemunės miestelius, kalbindamas senuosius sielininkus. Šiame straipsnyje aprašytais panemunės gyventojų prisiminimais, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos surinkta medžiaga apie sielininkystę Nemune, Visuotinės lietuvių enciklopedijos vle.lt ir Mažosios Lietuvos enciklopedijos mle.lt straipsniais ir naudojomės, pasakodami apie jau išnykusį amatą.

Keliaujantis miškas

Mintis plukdyti medžius iš jų surištais didžiuliais plaustais žmonėms kilo labai seniai –  Viduržemio jūros regione sieliais mediena plukdyta dar X amžiuje prieš Kristų. Ankstyvaisiais viduramžiais sielininkystė buvo plačiai paplitusi Vakarų ir Vidurio Europoje, nes namų ir laivų statybai reikiamus ilgus, storus rąstus pigiausiai ir greičiausiai nugabenti iš miško į statybos vietą buvo įmanoma tik vandens keliais.

Į sielius surišti, kaip sakydavo sielininkai, „supinti“ rąstai Nemunu plaukė daugiau kaip 500 metų. Duomenų apie tai rašytiniuose šaltiniuose esama nuo XV a., nuo Vytauto Didžiojo laikų. Po Žalgirio mūšio (1410), o ypač po Melno taikos (1422) iš Lietuvos per kryžiuočių valdomą Nemuno žemupį imta eksportuoti medieną ir jos produktus į Vakarų šalis. Mediena buvo vertinga prekė, už kurią buvo galima įsigyti tai, ko trūko savame krašte – metalo, ginklų, druskos...

Sieliai Nemune 1936 m. Nuotr. iš V. Engelhardto knygos „Ein Memel bilder buch“.

Trioptais (iš lenkiško trafta arba tratwa) vadintus sielius darydavo (pindavo) ir netoli Veliuonos. Nemažai miško iš čia buvo išplukdyta pirmuoju vokietmečiu. Tarpukariu mediena prekiaudavo panemunių žydai. Jie pasamdydavo sielininkų vyresniuosius – gaspadorius ir partijonus, ošie surinkdavo komandas.

Rudenį ir žiemą buvo kertamas miškas ir sandėliuojamas ant kranto. Sielį suformuodavo stovinčiame užutekio vandenyje. Pagrindinę jo grandį, vadinamą gelne arba lova, sudarydavo 20–30 rąstų, nelygu jų storis. Ilgis siekdavo iki 20 m. Rąstus suritindavo į užutekį, sustumdydavo brusokais (ilga kartimi su kobiniu gale). Drūtgalį derindavo prie laįbgalio.

Tarp eglių įmaišydavo kietųjų medžių rūšių rąstų – beržinių, ąžuolinių. Drebuliniai irgi greit įmirksta, tad reikėdavo juos dėti pramaišiui su spygliuočiais. Jei rąstai nevienodo ilgio, ilgesnius dėdavo į vidurį. Kraštinius, amortizuojančius sielio smūgius į krantą ar akmenis, vadindavo aplavinomis

Vieną su kitu rąstus jungdavo skersinėmis tvirtomis kartimis, maždaug 15 cm skersmens (lotomis). Prie jų rąstus kitados rišdavo šutintais eglišakiais, susuktomis beržų rykštėmis, kaldavo vinimis. Vėlesniais laikais tam naudota viela, „suverždavo dratais". Ant gelnių, supintų iš pušinių ar eglinių rąstų, viršaus išilgai dar uždėdavo 4–6 storus rąstus, vadinamus vašiukais (vašunkais). Prispaudę lotas, jie sutvirtindavo gelnę, „kad rąstai nešokinėtų kaip vargonų klavišai", ir atsisėsti ant jų būdavo patogu, sausa vaikščioti.

Sielį sudarydavo 4–12 gelnių, sujungtų specialiais raiščiais, vadinamais kardieliais, kuriuos darydavo iš 7–8 m ilgio lynų. Tarp gelnių palikdavo žingsnio pločio tarpą, kad būtų galima visą sielį išlenkti ir pasukti norima kryptimi. Bendras sielio ilgis siekdavo net 120 m; ilgesnius pinti apie 1910 metus ėmė drausti vokiečių laivybos taisyklės.

Didelis sielis, kurį sudarydavo 200–300 kietmetrių medienos, plaukdavęs greičiau. Įsibėgėjęs sraunumose (paraudžiuose), toks lenkdavęs ir upės srovę. Netoli Veliuonos esančiame Brūžės kaime per savaitę paruošdavę plukdymui iki 30 sielių. Gerai supinti sielį buvęs sielininko garbės reikalas.

Sielio valdymo įrangą sudarydavo vairai – irklai, vadinami apačynomis, ir stabdžiai, vadinami širikais. Apačyną nutašydavo iš maždaug 10 m ilgio nešakoto eglės kamieno. Vienas jos galas tiek suploninamas, kad būtų galima patogiai apimti rankomis; antras, mirkstantis vandenyje, būdavo suplokštinamas. Šiuos irklus įtverdavo sielio priekyje ir gale tarp dviejų statramsčių, į vadinamąjį gumbrį.

Plukdymui baidokais parengtos popiermalkės (drebulės popieriui gaminti) ties Veliuona. Apie 1935–1938 m. A. Mickaus nuotr.

Širikai – tai maždaug 4 m ilgio ir 20 cm skersmens žalio beržo buomai. Svarbu, kad vienas sielininkas (trioptininkas) galėtų nesunkiai tokį pakelti. Ilgame sielyje jų reikdavę net 7–8 – pusės priekyje, pusės gale sielio. Per ištašytas tarp rąstų angas širikus smeigdavo į upės dugną. Atramas buomams sudarydavo keletas skersinių rąstelių. Vienas jų būdavo nusmailinamas, kad galima būtų lengvai užmauti geležinį žiedą, laikantį per raištį širiką vertikalioje padėtyje. Norint stabdį atleisti, pakakdavo kirvapente numušti žiedą; toliau pati upės tėkmė ir dugnas iškeldavo buomą ant sielio viršaus. Darbas su širikais reikalaudavo nemažai įgudimo ir vikrumo. Užsižiopsojus pasitaikydavo ir nelaimingų atsitikimų, susižeidimų.

Ilgą sielį ne visada pavyksta pasukti apačynomis. Tada pagal vyresniojo ženklą paskutiniąja gelne plaukiantys vyrai sėsdavo į valtį, šonan pavėžėdavo inkarą. Užkabinęs dugną inkaras truktelėdavo sielį į reikiamą pusę. Šiam tikslui tikdavo laiviniai inkarai, sveriantys iki 100 kg. Ant sielių jų dažniausiai turėdavo po du. Inkarus ištraukdavo per metalinį skridinį (stričkį). Prie kranto sielį rišdavo tvirta 30–50 m ilgio virve, vadinama barbora. „Šok ant Barboros“, – šaukdavo vienas kitam trioptininkai, kai reikėdavo švartuotis prie kranto.

Sielininkų valtys būdavę abejais smailais galais. Jas gebėjo dažnas ir pats pasigaminti iš eglinių 6–7 m ilgio lentų.

Sielių rišimas ties Veliuona. Apie 1935–1938 m. A. Mickaus nuotr.

Prekybiniai sandoriai dažniausiai buvo sudaromi palei Nemuną, Rusnę ir Giliją, todėl medieną laikydavo paupiuose. Sielių paruošimas atsieidavo daug pastangų ir išlaidų. Sparčiai nusekus upei sieliai atsidurdavo ant kranto, pakilus potvyniui ir smarkiam vėjui kildavo pavojus, kad sielius nuneš upės srovė. Pajudėjus vienam sieliui dažnai paskui jį atsiskirdavo ir nuplaukdavo kiti. Pvz., 1907 metais ilgalaikės liūtys sukėlė didelius Nemuno potvynius ir rugsėjo 6 abiejose upės pakrantėse plūduriavę 80 sielių (kiekvienas po 120 m ilgio, 10 m pločio) nunešė pontoninį Tilžės tiltą ir viską, kas buvo pakeliui. Pareguliavus Nemuno srovę, po 1871 metų daug bėdos plukdytojams pridarė reguliavimo įrenginiai. Anksčiau sielininkai stabdydavo sielius bei vytines nusmailintais rąsteliais, kuriuos įbesdavo į krantą. Toks stabdymas kenkė krantų sutvirtinimams, teko jo atsisakyti. Pavojingiausia būdavo plukdyti sielius po Tilžės tiltu, todėl valdžia liepė po tiltu pritvirtinti apie 50 vnt. 30 cm storio sijų, bet tai nepasiteisino; tuomet imta naudoti ternerius(specialius žmones, sielius plukdžiusius ternen būdu – pasitelkus lynus ir inkarus. Anuomet Tilžėje ternerių versle dirbo 40–50 specialistų ir 200–300 padėjėjų). Iki 1914 kasmet Nemunu perplukdyta 3000 sielių. 

Sielių žmonės

Sielių plukdymas Nemunu. 1956 m. M. Ogajaus nuotr., LCVA.

Iš pradžių sielius rišdavo ir plukdydavo baudžiauninkai, kurie atlikdavo dviejų savaičių privalomąją sielių plukdymo tarnybą, nuo XIX amžiaus antros pusės – laisvai samdomi žmonės, bežemiai, neturintys kito amato vyrai. Sielininkystė buvusi „miestelėnų duona".

Kai kurie sielininkystės terminai, pavyzdžiui, barbora, širikas, lova, apačyna, žinomi ir Baltarusijoje. Jie būdingi Nemuno baseino sielininkystei ir tai nenuostabu – iki XIX amžiaus pabaigos sielius daugiausia plukdydavo gudai. M. I. Kirkoras savo „Monografijoje“ taip vaizduoja senojo Jurbarko uostą 1875 metais: „Štai ir Jurbarko prieplauka, pripildyta baidokų ir prūsų laivų. Jos vaizdas, ypač vakarais, turi neišpasakomą grožį. Kajutėse žybčioja ugnelės, triūsia moterys, girdėti yrėjų šneka. Vaitoja liūdna daina, staiga sklinda skurdaus kaimiško smuko falšyvas garsas: pavargęs nuo darbo virtuozas groja savo mylimas melodijas, savo „metelytes“ ir „veseluškas“, svajodamas apie tolimą savo kaimą, apie dūšelę – gražuolę, kuri kažkur jo nekantraudama laukia...“ (Dr. S. Kolupaila, Nemunas, Čikaga, 1950). Taip pavaizduoti gudai sielininkai.Tačiau XX amžiaus pradžioje Prūsijos valdžia, bijodama choleros užkrato, į savo kraštą ėmė neįsileisti sielininkų iš Baltarusijos, vadintų pinčiukais. Tada ir atsirado daugiau galimybių sielių plukdymu verstis panemunių gyventojams lietuviams.

Sieliai Nemune ties Vilkija. 1968 m. B. Aleknavičiaus nuotr. LCVA.

„Ne vienam vyresnės kartos veliuoniškiui ryškiausi vaikystės prisiminimai susiję su Nemunu. Tai kelias į platųjį pasaulį, jis pilnas garlaivių, krovininių baržų, žvejų ir fūzininkų valčių; čia ir keltas (špičkonas) į Užnemunę. O vaikus ypač viliojo nuotykingas sielininkų gyvenimas. Išnyra sielių vilkstinė iš už upės vingio kažkaip paslaptingai, tykiai slenka pro šalį, tik bangelės teškenasi į varinius pušų kamienus. Plačiapečiai vyrai retsykiais užgula ilgąjį irklą, mosteli juo kartą kitą ir vėl susėda prie ugniakuro dūmelio. Kur jų kelionės tikslas, kokį kraštą pasieks? Pačių veliuoniškių irgi ne vienas išplaukdavo sieliais į Prūsus, taip užsidirbdami pragyvenimui. Parsiveždavo kitokio krašto, kitokios tvarkos įspūdžių, o ir nematytų daiktų – laikrodį, smuiką. Spaudos draudimo metais – slapčiomis lietuviškų knygelių iš Tilžės“, – rašoma straipsnyje „Sieliai Nemune ties Veliuona“.

Plukdymo sėkmė priklausydavo ir nuo sielininkų įgūdžių, ir nuo sielio supynimo kokybės. Tai nebuvo lengvas amatas – „Ant trioptų dirbo augę vyrai, kaip reikiant". Naujokus vadindavo stringaliais –šis žodis apskritai reiškė blogai dirbantį, nemokšą.

Vieną sielį plukdydavo 3–4 žmonės. Labiausiai patyręs buvo gaspadorius ar šeimininkas; jo komandų klausydavo galauninkai (zadnikai). „Jei sielio vadovas geras, mažiau vargsta galauninkas, jei prastas – galauninkas pūslių nenugydo", – sakė sielininkai.

Sielių rišimo kablys Panemunių regioninio parko lankytojų centro ekspozicijoje. O. Mazur nuotr.

Įplaukus į ramesnę upės vagos atkarpą, galauninkas turėdavo paruošti karštą valgį. Į rąstų tarpus būdavo padėta perskeltų pagalių, užpilta smėlio, paklota velėnų – tai vieta ugniakurui. Kuknią paprastai įrengdavo sielio gale. Bendros maisto atsargos – kruopos, žirniai, lašiniai, duona – būdavo gaspadoriaus žinioje. Jeigu kelionė neužtrukdavo, maisto likutį gaspadorius parduodavo vokiečiams. Pinigus padalydavo: pusę sau, antrąją –pagalbininkams.

Sielininkai nakvodavo, ilsėdavosi ar slėpdavosi nuo darganos iš kartelių ir šiaudų kūlių padarytose būdose. Ant ilgų sielių jų statydavo dvi. Prie vandens naktį vėsu, tad plukdydami pasiimdavo kailinukus. Vasarą plaukdavo basi, rudenį avėdavo klumpėmis. Kad kojos nesprūdinėtų vašiukų rąstais, klumpes būtinai pakaldavo.

Sieliai paprastai plaukdavo ne po vieną, o vilkstine, net iki dvidešimties. Vilkstinei vadovaudavo partijonas. Jo atlygis būdavo 14 rublių ir dar po 2 rublius nuo kiekvieno sielio. Po 1905 m. partijono ir atskirų sielių gaspadorių užmokestis pakilo iki 20 rublių Paprasti sielininkai gaudavo maistą ir apie 10 rublių pinigais. Tarpukariu už sielių nuplukdymą žydai mokėdavę 400–500 Lt.

Nuo Seredžiaus iki Jurbarko sieliai nuplaukdavo per vieną dieną, iki Rusnės – per keturias dienas. Dažnai kelionę sutrukdydavo vėjas. Kai įsismarkauja skerspūtys,neįmanoma vairuoti, tad papūtus stipriam vakarų vėjui, „gyventi karklynuose" tekdavę ir savaitę, ir kitą. Sielininkai, vieną palikę saugoti sielį, išeidavę į kaimus. Nevedusieji tada ir į panemunių merginas pasidairydavo.

Naktimis plaukdavę tik patys drąsiausi. Pagal taisykles, sielio priekyje tada būtinai reikėdavo uždegti žibintą. Farvaterį bei seklumas (rombus) žymėjo fūzai – raudonai ir baltai nudažytos kartys. Tarpukariu atsirado ir žibalinėmis lempomis šviečiantys bakenai.

Prie sienos (rubežiaus) į Smalininkus per dieną atplaukdavo iki 200 sielių. Toliau medieną plukdydavo vokiečiai, prikabinę sielius prie savaeigės baržos. Dalį medienos palikdavo Viešvilėje, kur buvo 10 lentpjūvių, dalį Gilija gabendavo iki jūros. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą beržus ir alksnius parduodavo Ragainėje faneros fabrikui, o pušis ir egles plukdydavo iki Tilžės.

Pasiekę ramesnius Nemuno žiočių vandenis, sielininkai išardydavo gumbrius, palikdavo ant sielio tik po vieną irklą. Kas nereikalinga, parduodavo malkoms, uždirbdami papildomai po 3–4 markes. Pinigai sielininkams būdavo išmokami Tilžėje – net ir tiems, kurie pagal sutartį turėdavo dar plaukti iki Rusnės.

Rusnėje sielininkus pasitikdavo lietuvininkas medienos sargas Geležaitis. Čia atplaukusiems vyrams krautuvės būdavo atviros iki vėlumos. Kiekvienas pirkdavo dovanų namiškiams, na ir sau ką nors prašmatnesnio. Sėkmingą kelionę pažymėdavo vaišėmis kampinėje (iš vokiško kantina). Stringaliams privalu buvo savo vyresniajam pastatyti gorčinę alaus. Garsi kampinė buvo ir Tilžėje, prie garlaivių prieplaukos. Iki vėlumos skambėdavo lietuviškos dainos: „Kur banguoja Nemunėlis", „Augo girioj ąžuolėlis", „Kur bėga Šešupė". Pasak sielininkų, vietiniai vokiečiai tuo nesipiktindavo, atvirkščiai, vaišindavo juos alumi ir vynu, kad tik dainuotų. Padauginę išgerti, vieni užmigdavo prie stalo, kiti kartais ir kelionės „sąskaitas" imdavo suvedinėti.

Veliuoniškiai sielininkai namo grįždavo garlaiviu. Kiekvienas laivas buksiruodavo po 7–8 sielininkų valtis, pakrautas inkarais. Seniau prieš srovę iki Kauno plaukdavo ir baržos (baidokai), iškėlusios bures (žieglius).

Ne visada ši kelionė baigdavosi laimingai. „Labai išsamiai dokumentuota nelaimė, įvykusi 1928 m. spalio 11 d. Jurbarke. Buvo naktis, tamsa, audra. Prie besiruošiančio plaukti į Kauną garlaivio „Eglė“ prisikabino dešimt sielininkų valčių. Tai buvo įprasta, kad garlaivis tempia baigusių plukdyti sielius sielininkų valtis. Dalis sielininkų garlaivio kajutėje miegojo, kurie ne kurie girsnojo... Keli buvo prikabintose valtyse. Iš greta stovėjusio „Laisvės“ garlaivio atėjęs jūreivis sielininkus įspėjo, kad jie negerai sukabinę savo valtis, bet šie, matyt, apgirtę įspėjimo nepaklausė. „Eglės“ kapitonas Adomas Žentelis, kilęs iš Veliuonos, griežtai nepareikalavo atkabinti paskutines tris valtis. Štai rezultatas: pradėjus vilkti, keturios apvirto, paskendo iš I Veršvų kilęs Vincas Blažys (kitur – Vincas Blaževičius). Rajono viršininko atsakyme Vandens kelių tarnybai, be visų kitų neigiamų dalykų, iškėlė, jog garlaivio vadui trūksta specialiojo mokslo“, – rašė prof. Arnoldas Piročkinas straipsnyje „Gražiojo Nemunėlio klastos“ žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ (2007, Nr. 2).

Nerimi sieliai buvo plukdomi iki 1957, o XX amžiaus 9-jame dešimtmetyje – tik Nemunu nuo Jurbarko iki Šilutės. Žemiau Kauno sielius rišdavo prie Nemuno keliose vietose: Vilkijoje, Veliuonoje, Plokščiuose, Šilinėje, Smalininkuose, Viešvilėje. Paskutiniu laikotarpiu sielių rišimo bazė buvo Jurbarke. Praplatintose Mituvos upės žiotyse buvo pastatyta speciali krantinė. Svarbiausi Jurbarko miškų ūkio pagamintos medienos naudotojai buvo Klaipėdos celiuliozės ir kartono gamykla bei Šilutės baldų kombinatas. Paskutinis sielis iš Jurbarko išplaukė 1988 metais.

Gyvenimui prie Nemuno ir sielininkams skirta ekspozicija Panemunių regioninio parko lankytojų centre. O. Mazur nuotr.

Apie Nemuno vardą

Kazimieras Būga sieja upės vardą su liet. nemuogė „mėlynė“ bei nemunė „toks grybas, budė“, toliau – su lot. nemus „alkas, miškelis“, taigi Nemunas galėjo reikšti tą pat, ką ir žodžiai „šilas“ ir „raistas“.

Kaip rašo Česlovas Kudaba, Nemunas, matyt, labai senas, gal net neolitinių laikų žodis. Prigijo jis tuo metu, kai paupės gyventojai nuvokė visą jo tėkmę, nes Nemunas visame savo ilgyje vadinamas vienu vardu. Tuo tarpu, pvz., Neris, Šventoji, Žeimena ir kitos šiaurinių apylinkių upės turi skirtingus vardus aukštupiuose ir žemupiuose. Taigi Nemunas, matyt, nuo pat pradžių buvo lietuviškos grupės genčių gyvenimo ir bendravimo „stuburas“ (Č. Kudaba, Kur Nemunas teka, Vilnius, 1970).

„Nemunas turėjo ir kitokių vardų. I a. po Kr. graikų geografas Klaudijas Ptolemajas veikale „Geografijos įvadas“ mini, kad į Sarmatų vandenyno Venedų įlanką įteka Vysla, Chrononas, Rubonas ir kitos upės. Vėlesni autoriai vardą Chrononas, arba Chronas, dažniausiai siejo tai su Priegliumi, tai su Nemunu. Chronas, kaip Nemuno atitikmuo, tvirtai prigijo XVI–XVII a. Lietuvos lotyniškoje literatūroje“.

Skulptūra „Sielių kelias“ Šilinės ąžuolyne, skirta Nemuno sielininkystės istorijai atminti. Projekto autorius – Darius Linkevičius, statytojas – UAB „Švytėjimas“, užsakovas – VĮ „Tauragės regiono keliai“. Šilinės miestelis ir jo smuklė (šiuo metu čia įsikūręs Panemunių regioninio parko lankytojų centras), pirmą kartą paminėta 1753 m., buvo svarbi sausumos ir vandens kelių susikirtimo vieta. Po Antrojo pasaulinio karo Šilinės smuklėje buvo įsikūrusi sielių plukdymo kontora. O. Mazur nuotr.

Ar žinote, kad...

... Nemuno baseinas užima 72 procentus Lietuvos teritorijos;
... visas upės ilgis siekia 937 kilometrus, iš kurių Lietuvos teritorijoje ir jos siena teka 475 kilometrai, o vien tik Lietuvos ribose – 359 kilometrai;
... upė savo kelionę pradeda Baltarusijoje, Minsko aukštumoje, netoli Uzdo miestelio;
... Nemunas turi apie 180 intakų;
... kasmet upė į Kuršių marias ir Baltijos jūrą atplukdo apie 20 kubinių kilometrų gėlo vandens;
... vidutinis Nemuno gylis siekia 1,5–3 metrus, tačiau giliausiose vietose (pavyzdžiui, vagos duobėse ties posūkiais ar po hidroelektrinės) gylis gali siekti net 5–7 metrus;
... prieš kelis šimtmečius Nemune buvo galima sugauti Baltijos eršketų, kurių ilgis siekdavo net 3 metrus, o svoris viršydavo 100 kilogramų;
... pirmasis Nemunui paskirtas kūrinys – Adomo Šrėterio Sileziečio lotyniškai parašyta poema 

Žurnalo leidybą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Skirta 22 800 Eur.