Šimtmetį sutinkantys Klausučiai susivienijo dirbti ir švęsti

Tikra laimė į menkai pažįstamą vietą pažvelgti ją mylinčių žmonių akimis. Taip susipažinome su Klausučiais, iš pirmo žvilgsnio – pilka dirbtine sovietmečiu iškilusia gyvenviete, nei kaimu, nei miestu, prie dirbtinių vandens telkinių rajono pakraštyje su menkute istorija. O kaip mes klydome! Užteko nuvykti į Klausučių 100-mečio šventę ir pasikalbėti su jų gyventojais – tarsi burtų lazdele mostelėjus Klausučiai pasirodė besą tokie paslaptingi, įdomūs, o juose gyvenantys žmonės išties ypatingi: veržlūs, drąsūs, laisvi, kūrybingi, žingeidūs.

Šimtmečio parką simboliškai atidarė kraštotyrininkas Arvydas Sviderskis, Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirsmantas Mockevičius ir Seredžiaus seniūnė Rimantė Pavalkienė. L. Juškaitienės nuotraukos.

Vietos gyventojus savotiškai pažadino ir progą susivienyti padovanojo kraštotyrininkas iš Seredžiaus Arvydas Sviderskis. Jis Lietuvos centriniame valstybės archyve ieškodamas duomenų apie gimtojo Rūstekonių kaimo ir šalia jo esančio piliakalnio istoriją, rado dokumentą, iš kurio paaiškėjo, kad Klausučiai atsirado ne tarybiniais laikai, kaip kad ilgai buvo pasakojama, o kur kas anksčiau – 1926 metais vietoj išparceliuoto Pikčiūnų dvaro. Algirdas ir paragino klausutiškius šiais metais švęsti kaimo šimtmetį, o jie tą pasiūlymą entuziastingai priėmė ir gegužės 30 dieną surengė didžiulę šventę su sporto varžybomis, parodomis, šventiniu koncertu ir Šimtmečio parko atidarymu. Parke iškelta šiais metais sukurta ir Lietuvos heraldikos komisijos aprobuota Klausučių vėliava, pasodintas Šimtmečio ąžuolas ir šermukšnių giraitė, viliantis, kad šie medžiai apsaugos nuo blogio ir pritrauks gėrį, kaip tikėjo senovės lietuviai. Ten pat, šalia paminklinio akmens, eksponuojamas ir dokumentas apie kaimo įkūrimą.

Neatrasta Klausučių istorija

Parką rasite ties įvažiavimu į Klausučius, prie kaimo ženklo – stelos. Dar tarybiniais laikais statytas ženklas šiais metais Klausučių bendruomenės pastangomis ir pajėgomis atnaujintas, nudažytas, o šalia jo pastatytas skaičius „100“. Beje, geltonai žaliame ženkle vieni mato obuolį ir kankles, kiti – vaismedžių šakas ir kažkokio instrumento stygas, dar kai kas įžiūri apvalių formų moterį. O 100-mečio šventės „kaltininkui“ A. Sviderskiui šis ženklas yra... apversta XIII amžiaus pasaginė segė, kurią, sako, pačiam teko ne tik matyti, bet ir rankose laikyti, nes tokią segę Klausučių laukuose yra radęs vienas vaikinukas. Vyras džiaugiasi, kad Klausučių gyventojai švenčia šimtmetį, bet tikina, jog gyvenvietės istorija siekia bent jau kryžiuočių laikus. „Linkiu, kad klausutiškiai atsisuktų į savo šaknis. Tai senovės lietuvių gyvenvietė, paminėta dar XIV amžiuje“, – sako kraštotyrininkas, kurį pakalbinome šventei pasibaigus. Pasak jo, šis kraštas savo istorija niekuo nenusileidžia Seredžiui ar Veliuonai. Tiesiog Klausučių istorija nėra archeologų fiziškai atkasta ir dabartinių istorikų išsamiai aprašyta. Reikėtų surasti archeologą, kuris patyrinėtų apylinkes, ypač vadinamąjį Mockaus beržynėlį, kur, manoma, buvo senosios pagonių kapinės. Dabar toje vietoje ariami laukai, bet juodieji archeologai su metalo ieškikliais ten nuolat šniukštinėja ir, tikėtina, kažką randa. A. Sviderskis ragina klausutiškius labiau pasitikėti savimi – Klausučiai joks kolchozas ar purvynėlis. Tiesa, priduria, tas purvynėlis ir pelkynai kryžiuočių laikais buvo puiki vieta lietuviams pasislėpti. „O kokios šiame krašte raguvos, upeliai. Tikra gamtos tvirtovė“, – sako jis, juokaudamas, kad dėl purvynėlio tarybiniais metais gyvenvietė čia ir buvo įkurta. Tų laikų anekdotas, jau tapęs legenda, byloja, kad Mičiurino sodininkystės tarybinį ūkį buvo planuojama kurti Belvederyje, bet apžiūrėti ir parinkti vietą važiuojanti komisija... įklimpo Klausučių purvyne. „Pati gamta pasirūpino, kad būtent čia toji gyvenvietė iškiltų“, – juokiasi A. Sviderskis. „100 metų – tik pradžia“, – sako daug istorijų apie šiuos kraštus galinti papasakoti vyras, ragindamas klausutiškius nesustoti ieškoti – jų šaknys yra kur kas giliau.

Vietos gyventojus savotiškai pažadino ir progą susivienyti padovanojo kraštotyrininkas iš Seredžiaus Arvydas Sviderskis. Nuotraukoje – su žmona.

Unikali gamta ir moderni mokykla

Apie Klausučius daug papasakoti gali ir pedagogai Vida bei Algirdas Bučeliai, ilgamečiai Klausučių mokyklos mokytojai, šiame krašte įsikūrę nuo 1978 m. rugsėjo 1 d. Abu Klausučiuose atsidūrė pagal paskyrimą: Vida atvyko iš Raseinių, Algirdas – iš Švenčionių rajono. Pradžioje šeima gyveno mokyklos bendrabutyje, o netrukus gavo butą. Jiems pradėjus dirbti mokyklą baigė pirmoji abiturientų laida. Vida mokė gamtos mokslų, chemijos, jos vyras – chemijos. Bučeliams patinka Klausučiai. Džiaugiasi, kad gyvenvietė atsigauna iš sąstingio – jaunimo, kaip ir visoje Lietuvoje, trūksta, bet jaunų šeimų atsiranda. Susisiekimas su miestais gana geras, gyvenvietę iš visų pusių puošia tvenkiniai. „Savotiškas gražus kampelis supa Klausučius“, – pasakojo Vida, kviesdama pamatyti unikalią vietą – užtvankoje esančią atodangą, kuri matoma tik nuo vandens. Gamtos čia daug: ir gandrų pilna, ir lapių gali sutikti. Ypač pavasarį gražu, kai žydi sodai. Tvarkinga gyvenvietė, kur kiekvienas stengiasi gražiai tvarkytis.

Apie Klausučius daug papasakoti gali ir pedagogai Vida bei Algirdas Bučeliai, ilgamečiai Klausučių mokyklos mokytojai,

Vida šypsosi, pastebėjus, kad nors ir kaimas, čia nematyti nė vienos karvutės ar arklio. Dabar, sako, nelabai kas laiko, nors kadaise visi ūkiškai gyvenę, net ir daugiabučiuose. Kas rytą būdavo toks pat vaizdas – visi su kibirėliais traukdavo gyvuliukų šerti. Juos laikė atokiau pastatytuose ūkiniuose pastatuose.

Vida labiausiai džiaugiasi prieš 3–4 metus atidarytu prekybos centru „Aibė“, nes ten įrengtas taromatas, paštomatas ir ypač reikalingas bankomatas, mat anksčiau prireikus grynųjų tekdavę važiuoti į Vilkiją arba Jurbarką. Gaila, kad nebeliko vaistinės – vaistų tenka ieškoti Jurbarke arba Kaune. Nors atstumas iki abiejų panašus, vietiniai dažniau renkasi Kauną nei rajono centrą – ten ir kitus reikalus gali atlikti. Klausučiuose yra du medicinos punktai, o gydytojai ir slaugytojos paslaugūs – išrašydami vaistus paklausia, ar reikia juos atvežti. Ir atveža. Beje, Klausučiuose yra buvęs ir knygynas, tačiau jis vienas pirmųjų užsidarė.

Labiausiai V. Bučelienei širdį skauda dėl mokyklos, kaip ji sako, pusiau neveikiančios, nors tokios gražios ir modernios.

Vida pasidžiaugia atnaujintu pastatu, kuriame įsikūrę senelių globos namai, o jų globotiniai, kuriems jėgos leidžia, ir į kultūrinius kaimo renginius ateina. Daugiau gyvybės atsiranda kultūros centre. Džiugina veiklios bendruomenės. O labiausiai širdį skauda dėl mokyklos, kaip Vida sako, pusiau neveikiančios, nors tokios gražios ir modernios. Ji ragina atkreipti dėmesį į modernų aktų salės išplanavimą, holą puošiančius vitražus, daugybę gėlių ant palangių. Ta proga pagiria kelias likusias darbuotojas, kurios prižiūri aplinką. Atkreipia dėmesį ir į parką prie mokyklos, suprojektuotą garsaus kraštovaizdžio architekto Alfonso Kiškio. Sako menanti, kad pats architektas buvo atvažiavęs į pastato atidarymą ir rodęs, kur žemę išlyginti, o kur kalniuką supilti.

Įkvėpta gimtojo krašto grožio

Vida šventiniuose renginiuose dalyvavo ne tik kaip žiūrovė – jai teko pristatyti kaimynės Gražinos Astrauskienės tapybos darbų parodą. Pati menininkė, dėl sveikatos bėdų negalėjusi dalyvauti, patikėjo šia misiją Vidai, kuri ir papasakojo jos istoriją. Gražina gimė 1942 m kovo 1 d. Pikčiūnų kaime, ūkininkų šeimoje. Devynerių pradėjo lankyti mokyklą. Mokslai puikiai sekėsi, bet juos teko nutraukti dėl sunkios padėties šeimoje. Būdama 15-os pradėjo dirbti Mičiurino tarybiniame ūkyje. Vėliau baigė vakarinę vidurinę mokyklą. Sunkus gyvenimas nenuslopino jos noro kurti, o kūrybos kelias prasidėjo 1984 metais. Paveikslus tapė aliejiniais dažais, pirmoji paroda buvo surengta Jurbarko kultūros namuose. Prisijungusi prie tautodailininkų klubo „Mituva“ surengė dar kelias parodas. Paveikslus Gražina tapanti savo malonumui – tapydama pamiršta bėdas ir netgi skausmus, džiaugdamasi, kad „širdis jaučia daug meno spalvų“. Dailės galerijoje eksponuojama 12 jos darbų, nes daug yra išdovanojusi, išdalinusi. Tarp paveikslų – ir žydinčios alyvos. Pasak menininkės, buvo tikima, kad alyvos padeda po žiemos išjudinti susikaupusį sunkumą, o iš žmogaus minčių – vidinį sustingimą. Gražina laiminga, kad gali tapyti prieš nieką neatsiskaitydama ir parodyti gimtojo krašto grožį.

Vida šventiniuose renginiuose dalyvavo ne tik kaip žiūrovė – jai teko pristatyti kaimynės Gražinos Astrauskienės tapybos darbų parodą. 

Įkvepia kurti jaunąją kartą

Klausučiai įkvepia kurti ir jaunąją kartą. Tą pačią dieną Klausučių mokykloje buvo atidaryta ir klausutiškės Vilniaus dailės akademijos trečiakursės Kotrynos Pavalkytės darbų retrospektyva. Galerijoje eksponuojami jos skirtingo laikmečio darbai – nuo paauglystės tapybos darbų iki mados fotografijų. „Klausučiuose žengiau savo pirmus žingsnius. Basomis šokinėjau per balas, piešiau pirmuosius piešinius“, – pasakoja Kotryna, kuri nuo 2012 iki 2020 metų mokėsi Klausučių mokykloje. „Būdama keturiolikos ją baigiau ir pasiryžau tuo metu man didžiausiam iššūkiui – mokytis Vilniuje, Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje“, – pasakojo ji. Ten mergina gilino meno žinias ir įgijo daug patirties, ryšių bei pažinčių meno pasaulyje. „Būdama tokioje aplinkoje suvokiau, kad kūryba, su kuria noriu sieti savo ateitį, yra mano pašaukimas“, – sako ji. 2023 metais baigusi menų mokyklą ji įstojo į Vilniaus dailės akademiją studijuoti mados dizainą, kur tolau gilina kultūros žinias, mokosi siuvimo amato.

Šventės proga mokykloje atidaryta VDA studentės klausutiškės Kotrynos Pavalkytės darbų paroda. Nuotraukoje ji su mama ir seserimis.

Pamilo vyro gimtinę

Klausučiai savas kraštas ir Seredžiaus seniūnei Rimantei Pavalkienei, kurios iniciatyva ir rūpesčiu ne tik šventės vyksta. „Klausučiai yra mano vyro Aido Pavalkio gimtinė. Čia jis baigė vidurinę mokyklą, po jo studijų Vilniuje jau kaip šeima grįžome gyventi į Klausučius. Mano vyras visada labai mylėjo ir myli Klausučius. Jis labai palankiai prisimena mokyklinius metus, mokytojus, sporto treniruotes ir varžybas. Su meile Klausučiams yra susijęs ir jo vadovavimas Klausučių mokyklos bendruomenės centrui“, – pasakojo seniūnė. Bendruomenės centras vykdo įvairią veiklą: nuo projektų aplinkos gražinimui rašymo ir įgyvendinimo iki sportinių turnyrų organizavimo. Ir per šventę vyko respublikinis tinklinio turnyras Klausučių 100-mečio taurei laimėti.

Pati R. Pavalkienė nuo 2002 iki 2016 metų Klausučių mokykloje dirbo socialine pedagoge. „Teko daug bendrauti su Klausučių kaimo žmonėmis, spręsti įvairias problemas, bet darbą mokykloje prisimenu šviesiomis spalvomis. Klausučių mokyklą baigė visos trys mūsų dukros. Dvi iš jų jau baigusios aukštuosius mokslus ir įgijusios magistro laipsnius, jauniausioji Kotryna šiemet baigė Vilniaus dailės akademijos antrąjį kursą. Negaliu suprasti klausutiškių, kurie savo vaikus mokytis išveža į kitas mokyklas jau nuo pradinių klasių“, – sako seniūnė.

Svečiui ir turistui Klausučius ji pristatytų kaip gyvenimui labai palankią vietą. „Man Klausučiai ypatingi, nes čia yra mano šeimos namai, mano vyro verslas. Klausučiuose užaugo mano dukros, Klausučiuose aš subrendau kaip asmenybė. Čia gyvena mano draugai bei mieli ir malonūs žmonės“, – šypsosi R. Pavalkienė.

Tie, kuriems rūpi

„Klausučių veidą kuria visi Klausučiuose gyvenantys žmonės. Nuo visų klausutiškių meilės savo kaimui ir veiksmų priklauso, kokie Klausučiai yra ir kokie bus ateityje“, – sako seniūnė, išvardindama visus, prididėjusius ir prisidedančius prie Klausučių 100-mečio parko tvarkymo: Jolanta ir Egidijus Mikštai, Daugirdas Mikšta, Vytautas Mankus, Ingrida ir Žydrūnas Kordušai, jų dukra Ema bei sūnus Kernius, Domicelė Vaivadienė, Rūta Andrijonienė, Danguolė Būtautienė. „Jų indėlį kuriant gražesnę ir tvarkingesnę aplinką, seniūnija labai vertina“, – sako ji. Klausučių šimtmečio proga visiems jiems buvo įteiktos seniūnijos padėkos. Gyvenvietę išjudina ir Klausučiuose veikiančios bendruomenės: Klausučių bendruomenės centras (valdybos pirmininkė Daivutė Gvildienė), Klausučių mokyklos bendruomenės centras (vadovas Aidas Pavalkis), Klausučių jaunimo bendruomenė (vadovė Jolita Ramanauskienė). „Šios bendruomenės aktyviais veiksmais prisideda prie Klausučių įvaizdžio kūrimo, viešųjų erdvių kūrimo bei tvarkymo. Padubysio bendruomenė, veikianti netoli Klausučių, įkūrė vaisių ir uogų perdirbimo cechą, teikia sulčių spaudimo paslaugą gyventojams. Bendruomenei vadovauja Donatas Genys. Klausučių seniūnaitė Dovilė Gotautienė glaudžiai bendradarbiauja su seniūnija, perduoda gyventojų keliamas problemas, tarpininkauja jiems sprendžiant įvairius klausimus, buvo aktyvi pagalbininkė organizuojant Klausučių kaimo 100-mečio šventę“, – vardija seniūnė visus, keičiančius Klausučių veidą.

Šventėje pagerbti visi Šimtmečio parko teritoriją prižiūrėję ir prižiūrintys Klausučių ir Veliuonos gyventojai – jiems įteiktos Seredžiaus seniūnijos padėkos. Mero padėka įteikta ir A. Sviderskiui.

Svarbios investicijos

Seniūnė džiaugiasi ir į Klausučius ateinančiomis investicijomis. Šiais metais veiklą pradėjo UAB „Sodo gėrimai“ įkurta sidrinė, kurioje vyksta edukacinės degustacijos. Gegužės 16 d. „Sodo gėrimai“ Senajame sode Goniūnų kaime organizavo Obelų žydėjimo šventę bei pirmąjį lietuviško sidro festivalį. „Klausučių kraštą dėka tokių renginių atranda žmonės ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio“, – pasidžiaugia R. Pavalkienė. 2023 m. pradėjus veiklą ilgalaikio gyvenimo senelių globos namams „Perpetuus“ Klausučiai pasipuošė nauju šiuolaikišku pastatu, įsteigtos darbo vietos. Globos namuose dirba ne tik klausutiškiai, bet ir atvykstantys iš kitų rajonų. Klausučius aplanko globos namuose gyvenančių žmonių giminės ir artimieji iš visos Lietuvos.

Darbų netrūksta

Pasak R. Pavalkienės, seniūnija mato didelį poreikį atnaujinti Klausučių šaligatvių bei gatvių apšvietimą. „Ateityje labai norėtume išvalyti kaimo pradžioje esantį užžėlusį tvenkinį. Norėtume, kad Klausučių daugiabučiams namams priskirtų sandėliukų savininkai bei garažų masyvų savininkai imtųsi iniciatyvos ir pradėtų tvarkyti avarinės būklės savo nekilnojamąjį turtą, kuris ne tik vizualiai teršia aplinka, bet ir kelia pavojų žmonių saugumui. Jau sprendžiamas aktualus daugiabučių namų Klausučių kaime administravimo klausimas“, – vardija darbus Seredžiaus seniūnė. Didelėje gyvenvietėje yra daug viešųjų erdvių – Seredžiaus seniūnija Klausučių kaime prižiūri 9,739 ha ploto teritoriją. „Prižiūrint šias teritorijas, seniūnijai kyla iššūkių dėl žmogiškųjų išteklių stygiaus. Labai vertiname gyventojų indėlį į viešųjų teritorijų tvarkymą bei tikimės, kad gerieji pavyzdžiai paskatins ir kitus gyventojus nusišluoti gatves bei sutvarkyti šaligatvius, nušienauti žolę prie savo namų“, – sako seniūnė.

Rūpesčių yra, bet yra ir tų, kuriems rūpi Klausučių gerovė. Tikime, kad išbudintiems, savo istorija susidomėjusiems, susivienijusiems klausutiškiams tikrai viskas pavyks

Praėjusio šimtmečio Klausučiai

„Per Klausučių ūlytėlę / Čiū-drū-drulia-lia / Bridau gilų purvynėlį...“ Pažįstama dainelė? Nors Lietuvoje yra mažiausiai ketveri Klausučiai, o ši daina sukurta tikriausiai apie kitą kaimą, ilgą laiką ji ir mūsų Klausučiams kuo puikiausiai tiko – senais laikais Lietuvoje „purvynėlio“ ne tik kaimų bet ir miestelių gatvėse netrūko.

Klausučiai – ko gero, vienas iš jauniausių, jei ne pats jauniausias, Jurbarko krašto kaimas, susikūręs per 1922 metų žemės reformą. Ir vienas iš nedaugelio, jei ne vienintelis, turintis aiškų ir nedviprasmišką steigimo dokumentą – 1926 metų Žemės Reformos Valdybos Nutarimą Nr. 9830, kuriame nurodoma, kad 1926 metų gegužės mėnesio 31 d. Valdyba nutarė Išparceliuotą 1924 metais Kauno apskrities Seredžiaus valsčiaus Pikčiūnų dvarą pavadinti Klausučių kaimu. Šį dokumentą 2023 metais Lietuvos centriniame valstybės archyve rado Seredžiaus krašto kraštotyrininkas Arvydas Sviderskis.

Beje, įdomu, kad vietos savivaldybė tuomet kaimą siūlė pavadinti Pikčiūnų vardu, tačiau, matyt, dėl to, kad visiškai šalimais, kitapus Armeniuko upelio, Pikčiūnų kaimas jau buvo, Žemės Reformos Valdyba nutarė kaimą pavadinti kitaip. Kodėl buvo pasirinktas būtent Klausučių pavadinimas, neaišku – tikimės, kad šį klausimą anksčiau ar vėliau išsiaiškins patys klausutiškiai.

Ilgą laiką kaimelis buvo mažytis (1923 m. duomenimis Pikčiūnų dvare gyveno 47 gyventojai, 1959 m. Klausučių kaime jų buvo 79) ir daugiau duomenų apie jį rasti sunku. Tarpukariu į kaimą vedė III rūšies kelias Belvederis–Klausučiai–Pikčiūnai. 1931 metais čia buvo pastatyta pirmoji tipinė pradinė mokykla. Tarp Seredžiaus valsčiaus gyventojų, nukentėjusių nuo sovietinio režimo 1941–1952 metais, minimi Klausučių kaimo gyventojai Jonas Steponavičius (1947 m. žuvęs Burbinės miške), politiniai kaliniai ir tremtiniai Jonas Bulavas, Vaclovas Mikša, Kazimieras Steponavičius.

Klausučių istorijos lūžio tašku tapo 1957-ieji metai, kai Vilkijos rajono K. Požėlos kolūkio ir dalyje Jurbarko rajono „Nemuno“, „Pergalės“ ir P. Cvirkos kolūkių žemių buvo įkurtas Mičiurino vaismedžių-vaiskrūmių ir žolių sėklininkystės medelynas, vėliau tapęs Mičiurino sodininkystės tarybiniu ūkiu, arba paprasčiau – medelynu. Pirmoji ūkio būstinė buvo Merončikų kaime, vėliau persikėlė pas buvusį Lietuvos savanorį Petrą Dovydaitį į Klausučių kaimą, 1959 m. ūkio administracija įsikūrė pirmajame Klausučiuose naujai pastatytame keturbučiame name, kur užėmė 3 kambarius.

„Klausučių sodininkystės ūkis buvo sukurtas labiausiai rajone atsilikusio kolūkio bazėje. Beveik dešimtmetį kopė iš ekonominio atsilikimo, vėlesniais metais jis tapo pirmaujančiu rajone, o pagal kai kuriuos rodiklius – ir respublikoje. Ūkio sodininkai ne tik pasodino didžiausią sodą Pabaltijyje, bet ir pirmieji Lietuvoje įveisė žemaūgių obelų sodą, įdiegė mechanizuotą serbentų auginimo technologiją, vaisių perdirbimą ir laikymą reguliuojamoje aplinkoje. Laukininkystėje ir gyvulininkystėje buvo sėkmingai diegtos to meto mokslo rekomendacijos, atliekami tikslieji lauko bandymai. Ūkis tapo parodomuoju“, – straipsnyje „Klausučių sodininkystės ūkio istorija (1957–1991), publikuotame monografijoje „Seredžius“, rašė šio ūkio paskutinis vadovas Bronius Švitra.

Pradžioje buvo planuojama ūkyje pastatyti po nedidelę gyvenvietę šalia gamybinių centrų. Todėl ir Klausučių gyvenvietė turėjo būti nedidelė. Vėliau apsispręsta vietoje planuojamų penkių gyvenviečių statyti vieną didelę su visais šiuolaikiniais patogumais ir atitinkama infrastruktūra. Buvo siūlymų gyvenvietę statyti Belvederyje, tačiau pasirinktas ūkio centras abipus kelio Belvederis–Klausučiai tarp Upiaus ir Armeniuko upelių, penktame kilometre nuo Belvederio.

„Per tris dešimtmečius pastatyta viena gražiausių tuo metu respublikoje Klausučių gyvenvietė, kurioje gyvena daugiau kaip tūkstantis gyventojų. Už gamybinę veiklą ūkis pelnė aukščiausius to laiko apdovanojimus, o už gyvenvietės užstatymą – premijas“, – rašė B. Švitra.

Ūkio dirbančiųjų talka prie naujai pastatyto administracinio-buitinio komplekso 1976 m. A. Jankūno nuotr., išspausdinta monografijoje „Seredžius“ (2003, Vilnius, „Versmė“).

Nuo 1960 metų Klausučiuose buvo statomi daugiabučiai gyvenamieji namai, visuomeninės paskirties pastatai. Beje, visi ūkyje statomi pastatai buvo plytiniai arba keramzitbetonio blokų. Mediniai buvo tik pirmieji pastatai, perstatomi iš buvusių medinių gyventojų namų. 1966 m. pastatyti kultūros namai ilgą laiką buvo didžiausi Jurbarko rajone. Juos savo dydžiu aplenkė tik gerokai vėliau pastatyti Jurbarko kultūros rūmai. Čia buvo 300 vietų salė, įsikūrė biblioteka. Greta kultūros namų iškilo dviejų aukštų parduotuvė, kuri priklausė kooperatyvų sąjungai. 1967 m. vaikai persikėlė į naują vaikų darželį-lopšelį, prie kurio vėliau buvo pristatytas didelis priestatas.

1975 m. užtvenkus Upį, Armeniuką ir Armeną, gamtovaizdį papuošė tvenkiniai. 1977 m. pastatytame dviejų korpusų administraciniame-buitiniame komplekse iš kultūros namų persikėlė ūkio būstinė, o kitame korpuse įsikūrė medicinos punktas, vaistinė, knygynas, buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatas, 40 vietų viešbutis, valgykla, pokylių salė, taupomoji kasa, paštas ir telefonų stotis.

1980 m. Klausučių gatvės gavo pavadinimus. Pagrindinė gatvė pavadinta pirmojo sodininkystės vyriausiojo agronomo, žuvusio autoavarijoje, Antano Daugėlos vardu. Dar atsirado Armeniuko, Domantų, Lakštingalų, Pikčiūnų, Rožių, Rukšionių, Sodų, Taikos ir kitos.

Klausučiai skaičiais ir faktais

Gyvenvietė yra pusiaukelėje tarp Jurbarko ir Kauno, ant Klausučių užtvankos kranto, netoliese yra ir Goniūnų užtvanka.

Šių dienų Klausučiai yra Seredžiaus seniūnijos Klausučių seniūnaitijos centras apimantis dešimt Seredžiaus seniūnijos kaimų: Girkų, Klausučių, Papartynų, Pavambalių, Pikčiūnų, Rukšionių, Spruktų, Staciūnų, Šilaitynės, Vambalių.

2026 m. sausio 1 d. duomenims, Klausučiuose gyvenamąją vietą deklaravo 725 gyventojai.

Klausučiuose veikia Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijos Klausučių Stasio Santvaro skyrius, Klausučių Stasio Santvaro pagrindinės mokyklos vaikų dienos centras, „Perpetuus“ ilgalaikio gyvenimo namai, Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Klausučių filialas, Klausučių kultūros centras, Jurbarko rajono pirminės sveikatos priežiūros centro Klausučių medicinos punktas, N. Dungveckienės šeimos klinikos padalinys, dvi parduotuvės, prekybos centras „Aibė“, Jurbarko kredito unijos Klausučių kasa, Klausučių ŽŪB, UAB „Armeniukas“, IĮ „Pas Daivutę“. 2025 metais netoli Klausučių esančiame Goniūnų kaime veiklą pradėjo UAB „Sodo gėrimai“.

VĮ Žemės ūkio duomenų centro duomenimis, 2025 m. Klausučių apylinkėse deklaruota 204,02 ha ploto obelų sodų. Iš jų 161,08 ha yra ekologiniai, o 24,75 ha sertifikuoti pagal nacionalinę maisto kokybės sistemą.

Klausučiusvisoje Lietuvoje garsina UAB „Armeniukas“ gaminamas Klausučių alus.

Apie herbą

Seredžiaus seniūnija buvo viena iš iniciatorių sukurti Klausučių kaimo heraldiką. Prie proceso įgyvendinimo prisidėjo Klausučių bendruomenės centras bei Klausučių mokyklos bendruomenės centras. Klausučiai – sodų ir sodininkų kraštas, todėl ir herbo simboliu pasirinkta obelis. Dailininko Rolando Rimkūno sukurtame herbe obelis padalinta į du lygius vertikalius laukus. Ji simbolizuoja tiek 1926 metais įkurtą kaimą, tiek vėliau Klausučių apylinkėse plėtotą sodininkystės ūkį, taip pat Praeitį ir Ateitį. Obels žiedai simbolizuoja Pavasarį, žmogiškąją jaunystę, obuoliai – rudenį, brandą. Sidabrinė spalva herbe simbolizuoja Klausučius juosiančius tvenkinius. Sidabras heraldikoje – vanduo, tyrumas, tobulumas, dora, ištikimybė, dvasinis atgimimas. Raudona spalva reiškia drąsą, narsą, meilę, ji susijusi su ugnimi ir krauju.

Klausučių 100-mečio tortas, papuoštas naujai sukurtu kaimo herbu.

Apie šimtmetį

Seredžiaus seniūnija buvo pagrindinė Klausučių 100-mečio parko idėjos iniciatorė, telkusi žmones, įveikusi biurokratines procedūras dėl paminklinio akmens statymo ir kartu su Klausučių mokyklos bendruomenės centru bei Klausučių kultūros centru įkūrusi parką. Idėją parėmė MB „Perpetuus“, A. Sabaliausko prekybos įmonė, darbu, parama ar technika prisidėjo Antanas Danilevičius, Povilas Beržinskas, Jūratė ir Vidas Gudžiūnai, Jonas Arlauskas.

Žurnalo leidybą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Skirta 22 800 Eur.