Nuo animė filmukų – iki japonų kalbos studijų universitete

Tokie pašnekovai padeda plačiau atverti langus į pasaulį. Jie jauni, drąsūs, savimi pasitikintys, nebijantys iššūkių, žinantys, ko nori, ir kantriai žengiantys tikslo link. „Viskas yra įmanoma. Svarbiausia netingėti“, – paprastai sako viešviliškis Gražvydas Stanevičius, Vytauto Didžiojo universiteto antrakursis, kuris ir yra šio straipsnio herojus. Vaikinas pradėjo antrą pusmetį VDU Azijos studijų centre. Yra vienas iš 24-ių studentų, pasirinkusių mokytis japonų kalbą ir pažinti jų kultūrą. Dar paskutinėje gimnazijos klasėje apsisprendęs gilinti šios egzotiškos kalbos žinias, jis nė kiek neabejoja savo pasirinkimu.

Mokytis jam patinka – šypsosi, kad žengia kosminiu greičiu, mokydamasis gramatikos, rašybos... Sunkumai jo negąsdina, žinant, kad viskas, kas įdomiausia – dar priešaky. Gražvydas pasinaudos visomis suteikiamomis galimybės, kurios jau atsivėrė įstojus į universitetą. Jo planuose šiais ar kitais metais pasinaudojus mainų programa studijuoti viename iš Japonijos universitetų. Tokia galimybė yra ir ją tikrai išnaudos. Japonijoje studijuos ne pusmetį, kaip kai kurie ankstesni jo kolegos, bet visus metus. Tereikia išsirinkti universitetą, kas, pasirodo, nėra taip paprasta, mat ten ir čia turi sutapti mokomi dalykai, kad būtų užskaitytos studijų valandos. Kiti planai taip pat aiškūs – baigti bakalauro studijas, tada stoti į magistrantūrą – pasiruošęs šias studijas tęsti ir pačioje Japonijoje, kur ir norėtų pritaikyti savo žinias.

„Pešėsi su chemija“

Vis dėlto japonų kalba galėjo pasilikti tik Gražvydo hobiu. Jis pripažįsta, kad „originaliai“ galvojęs apie kitus mokslus. Jo kelias galėjo pasukti ir kita linkme – buvo suplanavęs rinktis mediciną, mat tuo keliu žengė nemažai jo pažįstamų. Medicinos slaugytoja dirba ir paties Gražvydo mama Alina.

Apie mediciną pagalvodavęs ir vienuoliktoje klasėje, jau tada lankydamas japonų kalbos kursus Vilniuje. Apie šiuos sužinojęs iš pažįstamos. Kursai vykdavo kas antrą mėnesį, ir trukdavo visą dieną. Nuo 9 iki 17 valandos. „Ir man patiko“, – sako jis.

Bet taip jau atsitiko, kad vienuoliktoje klasėje „pešėsi su chemija“, o būtent šis dalykas yra svarbus renkantis mediciną. Šypsosi, kad su chemija nepavyko susitarti. Šio dalyko dvyliktoje klasėje atsisakė. Suprato, kad tiek chemija, tiek medicina greičiausiai yra ne jam. Kurias studijas rinktis, pačiam galvos laužyti nereikėjo. Vaikinas šypsosi, kad visi, kas tik galėjo, ragino jį rinktis humanitarinius mokslus, nes jis garsėjo savo puikia iškalba, kurią paveldėjo iš tėčio Vaido. Be to, buvo etatinis raiškiojo skaitymo konkursų dalyvis.

Pažintis per filmukus

Rinktis japonų kalbos studijas patarė Gražvydo tėvai, stebėdami sūnaus susidomėjimą ir šia egzotiška kalba, ir kultūra. Pačiam vaikinui langą į Japoniją atvėrė... japonų animaciniai filmukai, dar kitaip vadinami animė. Šypsosi, kad pirmoji pažintis su Japonija „per tuos jam patikusius japonų filmukus“ ir įvyko. Priduria, kad praktiškai visų jo kursiokų istorija panaši – visus juos, tiek vaikinus ir merginas, vienija animė filmukai, kuriuos jie buvo pamėgę, ir apie kuriuos gali daug kalbėti, tik ne visi išdrįsta apie tai kalbą užvesti. Bene visi 24 studentai – animė žanro fanai, įstoję į universitetą japonų kalbos mokytis ne tam, kad šiuos filmukus be subtitrų žiūrėtų. Gražvydas šypsosi prisiminęs pirmuosius dėstytojų žodžius – jei japonų kalbos nori išmokti tik tam reikalui, gali keliauti namo. Į japonų kalbos mokslus kibo rimtai. Tarp kurso draugų yra ir dar viena jurbarkietė.

Paaiškėja, kad tik mažoji dalis Azijos studijų centro studentų pasirinko japonų kalbą. Iš 80-ies studentų didžioji dalis studijuoja korėjiečių, o likusieji – kinų. Kodėl kiti rinkosi kinų, Gražvydas nežinantis, tačiau išsiaiškinęs korėjiečių kalbos pasirinkimo istoriją – šią kalbą studijuojantiems patinka taip vadinamoji K-POP, arba korėjietiška POP kultūra, muzika. Gražvydui šis muzikos stilius niekada nebuvo prie širdies, tad jis ramus dėl savo pasirinkimo.

Tikras pasirinkimu

Japonų kalba yra jo kalba. Pasirinkimu niekada nesuabejojo ir nepasigailėjo. Iki šiol prisimena matematikos mokytojos žodžius, kad jei dejuoji dėl specialybės, nesikankink. „Nepatiktų, nebūčiau rinkęsis“, – paprastai sako jis. Pasirinkimu nesuabejojo ir po vienos dėstytojos žodžių, kurie buvo tarsi šaltas dušas. Kai šios paklausė, „ką jam duos bakalauras“, t.y. kokias galimybes suteiks bakalauro studijos, jos atsakymas „nieko” nustebino ir kiek išgąsdino. Vaikiną nuramino patikinimas, kad jei drąsesnis, prasimuš, o su magistro diplomu „atsivers plačios jūros“. Savo žinias galės pritaikyti nuo turizmo iki verslo sričių – nebūtinai vertėjaujant.

Gražvydui mokytis japonų kalbos patinka. Ir nėra ji tokia sunki, kaip kitiems atrodo. Šypteli, kad jam lietuvių kalba atrodo kur kas sunkesnė. „Negali būti“, – stebimės. „Gali“, – sako jis, pridurdamas, kad japonų kalboje nėra dalyvių, pusdalyvių, kad joje viskas daug paprasčiau. „Tik su dalelytėmis reikia pavargti, nes visa sakinio prasmė priklausys, kokios dalelytės sudėtos“, – sako jis. Išmoko ne visą gramatiką, bet žengia tokiais „kosminiais žingsniais“, kad pats stebisi, kaip greitai ir kiek daug išmoko. Be paskaitų jis lankantis ir japonistikos būrelį, kur gali pasikalbėti šia kalba – išnaudoja visas galimybes tobulinti savo žinias ir į mokslus žiūri rimtai. Šiame būrelyje jis susipažįsta ir su japonų kultūra – pasikalba su japonais studentais, kurie VDU mokosi pagal mainų programą.

Kultūriniai skirtumai

Skirtumai tarp lietuvių ir japonų akivaizdūs ir bendraujant internetu, nuotolinių paskaitų metu. Jei lietuvaičiai sėdi laisvai, atsipalaidavę, tai japonai tiesiomis nugaromis, tvarkingai rankas ant stalo padėję ir atidžiai klausydami bei galvos linkčiojimais reaguodami. Anot Gražvydo, kultūrų skirtumai yra „kosminiai“. Kiek jam pavyko sužinoti, japonai labai skeptiškai žiūri į užsieniečius. Net ir tuos, kurie mokosi japonų kalbos. Jei bandysi kalbėti su juo japoniškai, jie vis tiek su tavimi bendraus angliškai. Japonams atrodo, kad šia kalba gali kalbėti tik japonai. „Jie patys neslepia, kad yra nacionalistai“, – šypsosi vaikinas, pridūręs, kad tokių konservatyvių pažiūrų yra vyresnioji karta. Jaunesnioji karta jau kitokia – atsiveria pasauliui.

Gražvydas yra girdėjęs ir tokių pasakojimų, kaip užsieniečiams yra sunku išsinuomoti Japonijoje butą – japonai vengia į savo būstus įsileisti kitataučius, baimindamiesi, kad šie gali bet kada išvykti ir nesumokėti nuomos mokesčio. Reikia turėti pažįstamą japoną, kuris už tave laiduotų ir rekomenduotų kaip patikimą. Tai užtrunka, bet tokios pažintys atveria platesnes galimybes.

Bėga nuo tobulybės

Kultūrų skirtumai ir galimi sunkumai svečioje šalyje Gražvydo negąsdina. Jam įdomu ir norisi pažinti šalį, iš kurios kai kurie japonai išvažiuoja... pavargę nuo šios šalies tobulybės. Pasirodo, japonams studentams yra nuostabu ir keista matyti, kad Lietuvoje autobusai gali vėluoti – atvažiuoti 4 minutėmis vėliau nei nurodyta grafike. Dar daugiau juos stebina pavėlavusio autobuso vairuotojo elgesys – kalba telefonu į keleivius nekreipdamas dėmesio, užuot atsiprašęs, kaip įprasta Japonijoje. Japonijoje autobusai atvažiuoja tiksliai tuo laiku, kada ir turi būti toje vietoje. Ir jei atsitinka taip, kad autobusas pavėluoja nors minutę, vairuotojas išlipa ir visų keleivių atsiprašinėja, nes jo pareiga yra atvažiuoti laiku. Ten kitaip ir būti negali. Vis dėlto japonams studentams „netobulumai“ Lietuvoje patinka. „Jie ir bėga nuo tos tobulybės. Patinka laisvumas“, – pasakoja vaikinas. Jis pats tą tobulumą nori pajusti, suprasdamas, kad ir Japonija nėra svajonių šalis. „Nėra Rojaus žemėje. Visos valstybės turi savų bėdų“, – šypteli vaikinas, pasiruošęs iššūkiams ir sunkumams, nes yra tikras, kad įdomiausioji jo gyvenimo kelionės dalis – dar prieš akis.

Tai įdomu

Kalba. Japoniškai pasaulyje kalba apie 130 mln. žmonių. Japonų kalba yra genealogiškai izoliuota. Vienų kalbininkų dėl gramatikos bendrumų laikoma giminiška korėjiečių (ypač mirusioms kogūrių, pekčiečių kalboms, vartotoms Korėjos pusiasalyje), dėl fonetikos, leksikos bendrumų – ir austroneziečių kalboms, kitų skiriama į atskirą grupę kartu su okinaviečių kalba (kartais laikoma japonų kalbos tarme) ar priskiriama prie altajiečių kalbų. Dar vartojama japonų diasporos Brazilijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Filipinuose ir kitur. Iš viso apie 130 mln. kalbančiųjų. Skiriama senoji (arba klasikinė) ir dabartinė japonų kalba su pereinamuoju laikotarpiu nuo XII iki XVI amžiaus. Senoji japonų kalba kaip literatūrinė iš dalies vartota iki XX a. vidurio. Dabartinė literatūrinė japonų kalba susiformavo XIX a. pabaigoje Tokijo šnektos pagrindu. Seniausi rašto paminklai iš VIII amžiaus. Yra daug tarmių – Kansai, Tohoku (šiaurės rytų), Kagošimos regiono ir kitos. Japonų kalba yra agliutinacinė fleksinė. Vyrauja sintetinės formos, polinksniai, modalinės dalelytės. Turi 5 balsius, 13 priebalsių, sonantą n, atvirą skiemenį, toninį kirtį. Vardažodžiai neturi giminės, veiksmažodžiai – asmens ir skaičiaus kategorijos. Veiksmažodžiai turi veikslus, kaitomi laikais kaip ir kai kurie būdvardžiai. Žodžių tvarka griežta, sakinys baigiasi tariniu, pažyminys eina prieš pažymimąjį žodį. Skiriami socialiniai stiliai – formalusis ir neformalusis, vyriškasis ir moteriškasis. Apie 40 proc. žodžių kilę iš kinų kalbos. Nemaža skolinių iš Europos kalbų, ypač anglų, sparčiai plinta naujadarai. Daug žodžių, apibūdinančių kultūrą, papročius, tradicijas, neturi atitikmenų kitose kalbose ir yra tapę tarptautiniais. Rašto sistema (japonų raštas) viena sudėtingiausių pasaulyje. Nuo 1992 japonų kalba dėstoma kai kuriuose Lietuvos universitetuose, gimnazijose, vidurinėse mokyklose.

Iš Visuotinės lietuvių enciklopedijos

Japoniški filmukai. Animė – Japonijoje atsiradęs animacijos stilius su itin savita aplinkos bei veikėjų išvaizdos estetika. Japonai šį terminą naudoja visai pasaulio animacijai pavadinti, tačiau užsieniečiai griežtai apibrėžia animė kaip animacijos produktą iš Japonijos. Japonų animacija gimė XX a. pirmojoje pusėje. Iš pradžių japonai mėgino naudoti vakarietiškos animacijos metodus, tačiau 1963 metais iš komiksų į televizijos ekranus atkeliavusi „Galingojo Atomo“ animė, pakeitė japonų animaciją negrįžtamai. Animė nuo kitų šalių animacijos atskirti labai nesudėtinga, pagrindiniai bruožai: didelės, veidui neproporcingos akys; plaukai gali būti įvairių formų bei neįprastų spalvų; kojos ir rankos retai būna proporcingos liemeniui; spalvinimas yra trisluoksnis.

Rytų Azijos žinyno inf.