Vakarais po akacijomis – pasisemti jaunatviškos drąsos

Pokalbius su jaunais žmonėmis norisi palyginti su pavasariu, kurio visada lauki, nes jis visuomet atneša viltį, įpučia gyvasties, suteikia drąsos ir energijos, įneša spalvų, šviesių minčių, kuris tarsi išdykęs vėjas šiaušia mintis tarsi plaukus... Toks visada yra pavasaris. Tokie ir turi būti jauni žmonės, dar neišbarstę savo optimizmo ir drąsos – drąsos ne tik svajoti, klysti, bet ir suklupus pagalbos paprašyti. Tokios mintys užplūdo paskutinę rugsėjo dieną, grįžtant iš susitikimo Jurbarko krašto muziejuje, kurio kolektyvas buvo pakvietęs į susitikimą su aktoriumi, dainininku Mantu Bendžiumi. Šis pokalbis (kalbino Lukas Bakšys) vainikavo susitikimų ciklą „Vakarai po akacijomis“, minėto muziejaus organizuotą specialiai Lietuvos ir Europos jaunimo metų proga. Priminsime, kad Lietuvos Seimas 2022-uosius paskelbęs Lietuvos ir Europos jaunimo metais. Muziejuje buvo kalbinami jauni, talentingi ir jau turintys ką papasakoti jurbarkiečiai. Dar vasarą startavusiame renginyje buvo kalbinamas aktorius Arnas Ašmonas, kostiumų dizainerė Rūta Lendraitytė Utalla. Aktorius, dainininkas Mantas Bendžius (sceninis vardas Mantas Ben) buvo trečiasis, paskutinis, šiame susitikimų sąraše (bent jau šiais metais, – aut past.).

Mantui tik 25-eri, o jis jau turi, ką papasakoti. Jau treti metai dirba Kauno nacionaliniame dramos teatre, filmuojasi serialuose, kino filmuose, o laisvu laiku kuria dainas – pats rašo tekstus ir muziką, yra jau išleidęs pirmąjį albumą „Panašus į tave“. Beje, albumui pavadinimą paskolino daina, parašyta paties mamai. Šioji taip pat tą penktadienio vakarą atėjo į muziejų sūnaus paklausyti ir bent trumpam šnektelėti. Šis tuoj pat po susitikimo turėjo vėl išvykti į Vilnių. Mantas gyvena kitu ritmu, nors, šypsosi, pagrindinėje darbovietėje per mėnesį praleidžia tik kokias penkias dienas. Toks to aktoriaus darbas. Nusijuokia, išgirdęs Luko repliką, esą Kauno teatre praleidžia mažiau laiko nei Jurbarke, kuomet vaidino vaikų ir jaunimo teatro studijoje „Vaivorykštė“. Šios vadovė ir režisierė Birutė Šneiderienė taip pat atvyko savo buvusio auklėtino pasiklausyti, pasisveikinti.

Per maždaug valandą trukusį pokalbį Mantas daug visko papasakojo – ir apie savo tvirtą pasirinkimą, ko norįs (jau žinojo 10-je klasėje), ir apie studijas Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, kuomet teko ne tik gatvės šokių mokytis, bet ir kovinių sporto šakų – aktorius taip pat turi žinoti, kaip reikia muštis. Tokių žinių reikia ne gyvenimui, o scenai. Mantas pajuokauja, kad save priskirtų prie drąsesnių žmonių, bet jei reiktų kumščiais mojuoti ir fiziškai savo jėgą įrodyti, jis būtų paskutinis eilėje. Arba, juokiasi, greičiausiai jau sėdėtų automobilyje, kad galėtų pasprukti.

Drąsos nereikia ir lipant į sceną. Kažin, ar viešai nebijantį kalbėti žmogų galima vadinti drąsiu žmogumi, svarsto jis. Tikros drąsos jam reikėjo vasarą, kuomet Kipre panoro šokti į vandenį nuo keliolikos metrų aukščio uolos į vandenį. Ilgai stoviniavo, kol kantriai laukę kiti jį ėmė drąsinti nebijoti – ir Mantui pavyko. Ta drąsa ir yra ryžtas įveikti savas baimes, silpnybės, išdrįsti padaryti tai, ko bijai. Arba išbandyti tai, ko niekada nesi daręs. Štai studijuodamas trečiame kurse Mantas buvo sugalvojęs biure padirbėti – skambino telefonu, siūlydamas draudimo paslaugą. Patikina, įdomi patirtis buvusi, bet jos jam užteko vienam mėnesiui. Supratęs, kad šis darbas yra ne jam.

Užtat scena jam tinka. Kaip ir muzika, kuri jį pati susiranda. Vienokios dainos gimsta, kai jis jaučiasi liūdnas ir vienišas. Kitokios, kai širdis plyšta ir džiaugsmo bei meilės. Dainuoja ne tik apie meilę, nes gerai dainai sukurti vien meilės neužtenka. Pasirodo, yra sakoma, kad pilnaverčiam muzikos kūriniui sukurti reikia tokių sudedamųjų komponentų kaip meilė, tikėjimas, erotika, mirtis... Beveik viskas, iš ko susideda ir mūsų visų gyvenimas, tiesa? Belieka pasisemti jaunatviškos drąsos jį įdomiai gyventi.