Festivalio „Vaivorykštė“ atgarsiai. Vaikų ir jaunimo teatrai – vieta, kur auga asmenybės ir keičiasi likimai

Spalio 14-15 dienomis Jurbarke praūžė kas dvejus metus pasikartojantis reiškinys – vaikų ir jaunimo teatrų kūrybinės dirbtuvės-festivalis „Vaivorykštė 2022“, organizuotas Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Vaivorykštė“ vadovės Birutės Šneiderienės ir jaunųjų šio teatro aktorių.

Festivalis

„Vaivorykštės“ festivalyje žiūrovų netrūko, tačiau labai norėčiau parašyti, kad į čia rodytus geriausių jaunimo teatrų iš visos Lietuvos spektaklius plūdo suaugusieji, skaudžiuose ir iki širdies gelmių sukrečiančiuose kūriniuose staiga atpažindavo save, sutrikdavo ir susimąstydavo, ir... pradėdavo labiau jausti, girdėti, klausyti, suprasti ir mylėti savuosius vaikus...

Taip galėjo būti, bet nebuvo... Spektaklius žiūrėjo Vytauto Didžiojo progimnazijos, kurioje daugiausiai ir vyko festivalio renginiai, ir Naujamiesčio progimnazijos vyresniųjų klasių moksleiviai, su didžiausiu susidomėjimu bendraamžių iš kitų miestų pastatymus stebėjo patys festivalio dalyviai ir keliolika jaunimo teatrui neabejingų Jurbarko miesto gyventojų. „Vaivorykštės“ festivalis praėjo kaip išskirtinis ir be galo įdomus teatrinis įvykis, sukvietęs po savo stogu daugiau kaip 150 dalyvių iš Tauragės, Plungės, Vilniaus, Pasvalio, Ignalinos ir, žinoma, Jurbarko, o taip pat – nemažą būrį profesionalių teatralų ar besirengiančiųjų jais tapti.

Teatras

Jau festivalio atidarymo metu apie išskirtinę jaunimo teatro svarbą ir reikšmę prabilo jo viešnia – aktorė, režisierė, teatrologė Violeta Mičiulienė, ir ne iškilmingomis ar pompastiškomis tuščiomis frazėmis, o tiesiog prisimindama savo vaikystę mažame provincijos miestelyje, kur „storą ir ryžą“, ir dėl to bendraamžiams negražią mergaitę su keistu humoro jausmu teatras išmokė priimti ir mylėti save tokią, kokia yra, suprasti savo išskirtinumą ir išdrįsti jį parodyti.

Vėliau pakalbinta Violeta pasakė dar daugiau: „Vaikų teatras, o ypač – vaikų teatras provincijoje, yra ta vieta, kur mažų miestelių vaikai gali būti tokie, kokie yra, kur jie priimami, vertinami ir gali saugiai augti tokių pat nepaprastų bendraamžių kompanijoje, įgyti pačių įvairiausių patirčių ir tapti asmenybėmis. Dar daugiau – būtent iš provincijos vaikų teatrų, juose dirbančių kūrybingų ir pasiaukojančių režisierių užauginti, ateina žmonės, vėliau didžiuosiuose miestuose, sostinėje kuriantys profesionalųjį meną.“

Kad šie žodžiai nėra tuščias garsas, patvirtino festivalio pertraukose tarp spektaklių vykusias teatro dirbtuves vedę buvę „vaivorykštukai“, kaip tik ir nusprendę tapti profesionaliais aktoriais ar režisieriais: LMTA II kurso vaidybos studentas Aidas Ašmonas su savo kurso draugais Lugne Ladauskaite, Ieva Gribauskaite ir Gediminu Iloniu, LMTA I kurso režisūros studentė Marija Vasiliauskaitė bei to paties kurso vaidybos studentas Simonas Goptaitis.

„Gaila, - toliau tęsė Violeta Mičiulienė, - kad puikūs ir profesionalūs jaunimo spektakliai taip mažai kur rodomi. Taip, jie parodomi per premjerą, dar keletą kartų tokiuose kaip šis festivaliuose ir... viskas. Spektaklis miršta. Visi laukia naujos premjeros.“

Štai kodėl jauniesiems teatralams tokie svarbūs bendri susiėjimai, tokie kaip festivalis „Vaivorykštė“ – jie leidžia užmegzti ryšius ir draugystes, parodyti save, pamatyti kitus, pasisemti naujų idėjų, pagaliau, pajusti ir suprasti, kad tokių teatro idėjos užburtų keistuolių Lietuvoje yra labai daug.

Vadovai

Ką duoda teatras jaunam žmogui? Ar sunku dirbti su jaunimu? Kas jums yra „Vaivorykštės“ festivalis?“, - pakalbinome festivalyje dalyvavusių vaikų ir jaunimo teatrų vadovus.

Tauragės meno mokyklos Pilies teatro vadovė Jolanta Kazlauskienė: „Ne tik ilgametė mano darbo patirtis, bet ir atlikti moksliniai tyrimai įrodo, kad mokyklinis teatras – pati geriausia gyvenimo mokykla. Būtis mokykliniame teatre neįmanoma be tam tikrų asmeninių savybių, kurios čia ir ypatingai sustiprinamos: atsakomybės, tolerancijos, komunikabilumo, pagarbos vienas kitam, draugiškumo, punktualumo, tvarkingumo, paslaugumo, greito ir kūrybiško problemų sprendimo... Labai dažnai buvę „dramokai“ laiškuose arba pokalbiuose nuoširdžiai pasako, kad viso to išmoko būtent teatre.

Jurbarko kultūros centro organizuojama ,,Vaivorykštė” – tai festivalis su ypatinga nuoširdumo, svetingumo ir geros nuotaikos  aura. Tai didžiulė ir labai karšta bendraamžių ir bendraminčių sielų fiesta, į kurią visada norisi sugrįžti.“

Pasvalio jaunimo teatro-studijos „DrAma“ vadovė Asta Simonaitė: „Vaikų ir jaunimo teatrai dovanoja teatro pažinimą, užaugina ne tik būsimus aktorius, režisierius, bet ir teatro žiūrovus. Tai – pamatas, ant kurio statomas viso profesionalaus teatro rūmas. Manau, kad nelikus šios grandies – vaikų ir jaunimo teatrų – teatro nebeliktų visai.

Na, o festivalis Jurbarke – tai nuostabus bendraminčių susitikimas, tikras sielos katarsis.“

Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazijos teatro „IKI“ vadovė Jolanta Narbutaitienė: „Po ilgų repeticijų ir kūrybinių ieškojimų dalyvavimas festivaliuose ir susitikimai su žiūrovais bei kitų miestų teatrais yra savotiškas apdovanojimas mums – tiek jaunimui, tiek režisieriams. Jaunimas čia ne tik susipažįsta, susidraugauja, mokosi, čia auga jų savivertė ir pasitikėjimas savimi. Mūsų nedideliame mieste jaunimo teatras yra vienintelis, todėl labai svarbu nuolat susitikti su bendraamžiais ir bendraminčiais, kurie domisi ir atranda save teatre. Festivalis „Vaivorykštė“ mūsų teatrui ypač mielas ir svarbus, nes būtent Jurbarke teatras „IKI“ pradėjo savo keliones po festivalius. Kaip tik jurbarkiečių ir režisierės Birutės Šneiderienės gero pavyzdžio paskatinti, mes pradėjome rengti savo vaikų ir jaunimo teatrų festivalį „Bildučiai“ Ignalinoje.

Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Vaivorykštė“ vadovė Birutė Šneiderienė: „Su jaunimu dirbti tikrai nelengva ir labiausiai dėl to, kad bendravimas su jais reikalauja visiško nuoširdumo, atsidavimo, čia negali užsidėti rimto suaugusiojo kaukės ar sakyti pamokslų, nes paprasčiausiai nebūsi išgirstas. Tačiau šis darbas duoda ir įspūdingą „grąžą“, kai matai, kaip užsidaręs, susikaustęs paauglys po kurio laiko ima atsiskleisti, pražysta nuostabiausiais talentais...

Dažniausiai kalbama, kad iš vaikų ir jaunimo teatrų išeina aktoriai, režisieriai, kiti profesionalūs menininkai. Žinoma, tai džiugina ir tai yra nuostabu, tačiau, mano manymu, moksleiviško teatro paskirtis yra kita – nesvarbu, kokiu keliu toliau nueis jaunas žmogus, tačiau jis visada mylės ir vertins teatrą, galbūt jame nevaidins, tačiau bus gilus ir išprusęs teatro žiūrovas, sugebantis suprasti ir vertinti šį meną. Geriausiai šią mano mintį iliustruoja festivalio pabaigoje rodytas teatro „Atviras ratas“ spektaklis „Juoda-Balta“, pasakojantis apie šio spektaklio aktorių tėvų, kitų Lietuvos žmonių patirtis sovietmetyje, nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu bei Sausio 13-ąją. Širdis džiaugėsi, žiūrint į salėje sėdėjusių jaunųjų žiūrovų veidus, jų gilų įsijautimą į įvykius, vykusius gerokai prieš jų gimimą.“

Spektakliai

Festivalyje iš viso buvo pristatyti šeši vaikų ir jaunimo teatrų spektakliai: Tauragės meno mokyklos Pilies teatro „Juodraščiai“ Krystal Sutherland romano ,,Mūsų širdžių chemija“ motyvais (rež. Jolanta Kazlauskienė) , Pasvalio jaunimo teatro-studijos „DrAma“ „Mano mamos neišmoktos pamokos“ pagal Aleksandro Špilevojaus pjesę „Neišmoktos pamokos“ (rež. Asta Simonaitė); Vilniaus rajono Pagirių gimnazijos teatro studijos „Faktas“ „Aktų salė“ (autorius Augustas Sireikis, rež. Vidmantas Fijalkauskas); Plungės kultūros centro teatro „Saula“ „Nereikalingi“ pagal Juozo Glinskio pjeses (rež. Romas Matulis ir Sigita Matulienė), Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Vaivorykštė“ M. Burgess „Heroinas“ (rež. Birutė Šneiderienė) ir Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazijos teatro „IKI“ „Baltos durys“ pagal Vytauto Račicko romaną (rež. Jolanta Narbutaitienė).

Visi be išimties festivalyje rodyti spektakliai buvo labai stiprūs, profesionaliai „sukalti“, įspūdingi tiek režisūriniais sprendimais, tiek jaunųjų aktorių vaidyba ir giliai bei kartais labai skaudžiai nagrinėjantys jaunimui svarbias ir aktualias problemas: meilės ir mirties, pražūtingo bėgimo nuo tikrovės, kitoniškumo ir vienatvės, savęs priėmimo, pasirinkimo tarp gėrio ir blogio...

Violeta Mičiulienė festivalio pabaigoje prisipažino, kad seniai taip nėra buvę, jog ji per dvi dienas pasižiūrėtų šešis spektaklius ir nė iš vieno iš jų nesinorėtų išeiti. Išeiti nesinorėjo ir iš kitų festivalio veiklų: susitikimų-kūrybinių dirbtuvių su ta pačia Violeta Mičiuliene ir režisieriumi bei rašytoju Vytautu V. Landsbergiu, keisto ir kartais netgi šokiruojančio Teatro P (Balys Ivanauskas ir Artūras Dubaka) surengto „Vakaro O“ ir festivalį vainikavusių Vilniaus miesto teatro „Atviras ratas“ biografinių improvizacijų „Juoda-Balta“ (rež. Aidas Giniotis), kurios salėje nepaliko nė vieno abejingo ir tapo pačia geriausia, savo patirties giluma sukrečiančia naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos pamoka jaunimui.

Festivalis baigėsi su gražiais padėkos žodžiais, išsakytais svečiams ir šeimininkams, šypsenų ir ašarų jūra, pažadais greitai susitikti ir viltimi, kad viskas, apie ką buvo kalbėta, įvyks...