Svarbiausias socialinio darbuotojo bruožas – nuoširdumas sau ir kitiems

2022-ieji paskelbti Lietuvos ir Europos jaunimo metais. Ta proga visuomenė skatinama atkreipti dėmesį į jaunimo politiką ir drauge spręsti jauniems žmonėms kylančias problemas. Galbūt daugiausiai ir arčiausiai su visuomenės, taip pat ir jaunimo, problemomis susiduria socialiniai darbuotojai, todėl norisi pakalbinti jauną žmogų, savo pašaukimu vadinantį socialinį darbą. Pristatome – Ieva Vasiliauskaitė, Jurbarko evangelikų liuteronų parapijos „Jurbarko sandora“ šeimos namų socialinė darbuotoja, Kauno kolegijos IV kurso socialinio darbo specialybės studentė.

Socialinio darbuotojo specialybė – ilgametė svajonė

Ieva prisipažįsta, socialine darbuotoja norėjusi tapti dar mokykloje. Gyvendama kaime ir besimokydama kaimo mokykloje socialines problemas pastebėti ji pradėjo anksti: ir patyčias mokykloje iš vaikų, augančių socialinę riziką patiriančiose šeimose, ir įvairias priklausomybes. Ji prisimena, kad jau tuomet jai norėjosi tuos sunkumų turinčius žmones ne pasmerkti ar pasijuokti iš jų, bet padėti... Tačiau taip susiklostė, kad baigusi mokyklą ji vis dėlto pasirinko studijuoti ne socialinį darbą, o etnologiją Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Deja, ši specialybė, taip patikusi jos tėvams, Ievos nesužavėjo. Vėliau, dėl pasikeitusių šeiminių aplinkybių, teko ieškotis darbo, rūpintis šeima, o socialinio darbo studijos taip ir liko ateities svajone.

Vis dėlto, svajonės, jeigu jos tikros, anksčiau ar vėliau išsipildo. Mokytis socialinio darbo, sako Ieva, jai nėra sunku, mokslas labai įdomus, be to galima lankyti ir kitokius, mokamus ir nemokamus, seminarus bei kursus, kurių nemažai vyksta internetu, dar labiau išplečiančius ir pagilinančius kolegijoje įgytas žinias. Ieva sako, kad tai, ką išmoksta, ji pirmiausiai taiko ne kitiems, o sau, juk kiekvienam yra labai svarbu atpažinti savo jausmus ir emocijas, juos valdyti, tiesiog pažinti, priimti ir suprasti save, kad neapsikrautume nereikalingomis problemomis, gyvenime galėtume įžiūrėti ne tik tamsiąsias, bet ir šviesias puses.

Paklausta, kokios savybės, jos manymu, reikalingos socialiniam darbuotojui, Ieva pirmiausiai mini empatiją – galėjimą įsijausti į kito asmens nuotaiką, jausmus ir emocijas. Taip pat svarbu kitą žmogų gerbti, jį priimti, pamėginti suprasti jo būseną, emocijas, o taip pat ir veiksmus bei žodžius. Reikalinga didelė kantrybė, priduria Ieva, ir gebėjimas valdytis, kad nepratrūktum, išgirdęs šiurkštesnį žodį, nepriimtum jo asmeniškai, juk į socialinį darbuotoją paprastai kreipiasi ne laimingi žmonės, o tie, kurie yra emocinėje ar materialinėje „duobėje“. Beje, ji sutinka, kad priimti kitą žmogų ne visada būna lengva, juk ir socialinis darbuotojas yra žmogus su tam tikromis išankstinėmis nuostatomis, jausmais, simpatijomis ir antipatijomis, kurias tenka stengtis atpažinti ir suvaldyti, ir ne visada tarp darbuotojo ir kliento užsimezga ryšys. Ne visada ir padėti galima kitam žmogui, pripažįsta Ieva, tik tiek, kiek jam tos pagalbos reikia, kiek jis leidžia jam padėti, juk sprendimus vienaip ar kitaip klientas priima pats. Kai kada belieka tik sąžiningai pasakyti, kad padėti negali ir pasiūlyti kreiptis į kitą specialistą.

Socialiniame darbe padeda ir ankstesnė profesinė patirtis

Pastebėjus, kad ne vienas jurbarkietis atpažįsta Ievą kaip buvusią parduotuvės „Iki“ kasininkę ir paklausus, ar ankstesnio darbo patirtis padeda dirbti socialinį darbą, Ieva nusijuokia ir patikina, kad tikrai taip. Juk empatija, kantrybė, tam tikras šaltakraujiškumas, gebėjimas greitai spręsti iškylančias problemas reikalingas kiekvienam, dirbančiam su žmonėmis: ir socialiniam darbuotojui, ir kasininkui parduotuvėje, ir kavinės padavėjui ar įstaigos tarnautojui. Svarbu neperimti kliento emocijų, priduria Ieva, prisimindama, kad į parduotuvę dažnai ateidavo piktų žmonių – tokiu atveju svarbiausia būdavo nepriimti to pykčio asmeniškai, gal žmogus turi kokių nors problemų, gal jam kažkas nepasisekė, gal buvo sunki diena, o kasininkas, ant kurio pirkėjas bando išsilieti, dėl to tikrai niekuo dėtas. Šiuos savo įgūdžius Ieva tvirtina pritaikanti ir naujame darbe, svarbiausia, priduria ji, nesitikėti, kad ateinantys žmonės bus tokie, kokie norėtume kad būtų, kiekvienas yra toks, koks yra – su savo patirtimi, problemomis, manieromis ir charakteriu. Ir tuos žmones belieka tik priimti ir jiems padėti, jei gali, o jei ne – neužsikrauti ant savęs jų nelaimių.

Beje, Ieva tvirtina, kad kasininko darbas psichologiškai dar sunkesnis nei socialinio darbuotojo, todėl parduotuvėje įgyta ištvermė taip pat labai padeda sunkesnėmis dienomis.

Šeimos namai – užuovėja ištikus krizei

Tikrai ne kiekvienas žino, kam skirti šeimos namai. Pasirodo, tai vieta, kur gali kreiptis moterys, ištikus psichologinei ar emocinei krizei, o šios beveik visada yra tam tikrų problemų pasekmė: smurto šeimoje, priklausomybių, vaikystės traumų. Šeimos namuose dažniausiai atsiduria moterys, užaugusios socialinę riziką patyrusiose šeimose, kurioms vėliau kyla sunkumų auginant savo vaikus, kenčiančios nuo įvairių priklausomybių, neturinčios kur gyventi. Tokioms moterims šeimos namai tampa laikina užuovėja, kur jos gali kiek atsikvėpti, pamąstyti, kaip toliau tvarkyti savo gyvenimą. Čia joms teikiama psichologo pagalba, priklausomybių konsultanto paslaugos, esant reikalui, dvasininko pagalba. Įstaigos darbuotojai tarpininkauja savo klientėms bendraujant su kitomis įstaigomis, jei reikia, padeda joms ir jų vaikams pasiekti gydytojus, organizuoja įvairias veiklas, įgūdžių atkūrimo kursus, vyksta grupinės terapijos bei individualūs pokalbiai. Taip pat, esant reikalui, padedama gauti įvairius reikalingus dokumentus. Kaip sako Ieva, klientėms stengiamasi padėti suformuoti tam tikrus įgūdžius, kad moterys vėliau galėtų gyventi visiškai savarankiškai. Žinoma, kaip jau buvo minėta, pagalbos galima duoti tik tiek, kiek žmogus gali jos priimti, kiek pastangų jis gali ir nori įdėti, stengdamasis pakeisti savo gyvenimą.

Yra ir sėkmės istorijų, priduria Ieva, ne viena moteris, pagyvenusi šeimos namuose, susirado darbą, gyvenamąją vietą, atsikratė priklausomybių – tai džiugina, nes toks ir yra šių namų veiklos tikslas.

Svarbiausia – išlaikyti pusiausvyrą tarp šeimos ir darbo

Socialinio darbuotojo darbas tikrai nelengvas, kad ir kaip stengtumeisi, svetimos problemos, skausmas ir rūpesčiai nusėda atmintyje, neleidžia ramiai ilsėtis. Kaip sekasi derinti šį darbą su šeimos gyvenimu, klausiame Ievos. Socialinis darbas iš tiesų reikalauja didelių emocinių resursų, sutinka ji, todėl labai svarbu atsiminti, kad žmogus, kuriam tu turi padėti, palaikyti, paremti, yra būtent tavo darbo dalis, o ne šeimos narys. Darbo klausimus, kuriuos dar reikia išspręsti, Ieva stengiasi užsirašyti į užrašinę ir juos atlikti tik darbo metu. Tiesa, šeimos namų klientės gali jai skambinti bet kada, jei joms to reikia, taigi, atsitinka ir taip, kad darbas nori nenori įsiveržia į namų aplinką. Tačiau, priduria Ieva, labai svarbu skirti pakankamai dėmesio namiškiams, pasidomėti jų jausmais, emocijomis, nuotaika, sužinoti, kaip praėjo jų diena, užsiimti bendrais pomėgiais ir leisti laiką kartu. Be to, primena ji, viena iš aštuonių socialinio darbuotojo taisyklių yra konfidencialumas, taigi, aptarinėti savo darbo su šeimos nariais ji tiesiog negali.

Ateities planai

Paklausta, ar baigusi Kauno kolegiją planuoja toliau mokytis, Ieva neslepia, kad bakalauro laipsnis jau nebėra jos svajonių viršūnė. Nors kol kas visas mintis užima bakalauro darbo rašymas ir siekis užbaigti šį savo gyvenimo etapą, ateityje, tikisi ji, dar laukia magistro studijos.