CREDO: Jeigu tau tai neteikia nei kiek laimės ir džiaugsmo – nedaryk.  Visą kitą daryk.

Jei vizitinėje kortelėje reiktų išvardinti visas devyniolikmečio Simono veiklas, tikriausiai pritrūktume vietos net rašant mažiausiu šriftu. 11 metų buvo skautu, 9 metus grojo klarnetu, 4 – skyrė teatrui, o kur dar sambo, dziudo – visa tai sutelpa į vieno jauno žmogaus dosjė. Baigęs dvyliką klasių sėkmingai įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), kur toliau mokysis aktorystės meno.

Vienas iš žmones labiausiai bauginančių dalykų yra viešojo kalbėjimo keliama baimė. Ar tau pačiam teko su tuo susidurti ir, jei taip, kas padėjo ją įveikti?

Man nebuvo šito dalyko. Aš visada norėjau būti centre, man patiko išsišokti ir dabar gal dar patinka šiek tiek. Pirmąkart užlipus ant scenos, aišku, buvo kažkoks jauduliukas, bet tokios kaip scenos baimės niekad nebuvo. Man labiau rūpėjo, jog nuvilsiu tuos, kurie mane ruošė: teatro vadovę Birutę Šneiderienę, mano klarneto mokytoją Vytį Binkauską. Kai užlipdavau ant scenos, bijodavau neapsijuokti vien dėl jų, o ne dėl savęs.

Tiksliai žinojai trokštamą studijų kryptį ir kitokių variantų, kur stoti niekad nebuvo?

Teikdamas studijų prašymą įrašiau psichologiją, nes labai įdomu gilintis į žmones, suprasti, kaip jie veikia. Taip pat – kūrybines industrijas, na, irgi su menais susiję. Ir, dėl juoko, įtraukiau kineziterapiją. Ten mano draugė studijuoja, tai, galvoju, jeigu jau niekur neįstosiu, tai įstosiu čia: aš būsiu pirmakursis, ji – antrakursė. Nors teatrą vis tiek įrašiau pirmu stojimo numeriu. Mums siūlė taip daryti, nes yra atsižvelgiama  į eilės numerio vietą. Na, jeigu teatras įrašytas ne pirmoj vietoj, tai tu, jų akimis, esi nemotyvuotas.

LMTA: STOJAMIEJI IR PASIRUOŠIMAS

Šiais laikais jaunimas labai išgyvena, jog baigę mokyklą neatranda savo pašaukimo. Gal prisimeni momentą, kuomet pajutai, jog aktorystė galėtų būti Tavo ateities profesija?

Kad stosiu būtent čia – niekada nežinojau. Pradėjus lankyti „Vaivorykštės“ teatrą, vadovė Birutė sakė: „Gerai čia viskas su tavim yra, gerai vaidini“, tai gal čia ir buvo toks motyvacijos suteikiantis padrąsinimas. Visai neseniai sau šitą pasakiau, kad galbūt teatras iš tikrųjų yra man. Girdėjau garsiai išreikštų nuomonių, tokių kaip: „Tu stosi į LMTA, būsi aktorius“, bet aš asmeniškai to nemačiau ir nejaučiau. Kai pripažino mane per stojimus, tuomet pagalvojau, kad pabandysiu būti aktoriumi.

Grįžtant prie abitūros egzaminų: kokių prireikė stojant į LMTA?

Seniau, maždaug prieš 10 metų, užteko išlaikyti bet kurį 1 egzaminą. Dabar, kadangi LMTA yra aukštoji mokykla, pagal pakeistą tvarką yra būtina išlaikyti lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą ir bet kokį kitą. Aš labai jaudinausi, norėjau išlaikyti lietuvių, kad čia įstočiau ir galėčiau siekti svajonių, tad ėjau papildomai pas mokytoją ir viskas pasisekė.

Kaip pakomentuotum privalomos literatūros sąrašą: neatbaido nuo paprastų knygų ar apskritai nuo skaitymo?

Mes su draugais kažkada apie tai diskutavom, jog nesąmonė skaityti senas knygas, kurios pasenusios ir jų motyvas jau nebetinkantis šioms dienoms. Galiu sakyti, kad iš istorijos galima mokytis, kad be jos žinių žmogus gali pražūti šiandieniniame pasaulyje, bet iš dalies taip galvoti yra kvaila, nes per 100 metų pasaulis pasikeitė labai daug. Čia kaip mano prosenelė sakydavo: „Užaugau aš su karieta, o atsisuku į dangų – virš mano galvos skraido lėktuvai.“ Tai čia tas pats ir su knygom, ir su kitais dalykais. Yra visame pasaulyje pripažintų literatūros kūrinių, tokių kaip „Hobitas“, „Žiedų valdovas“ ir dar daugybė kitų, galinčių pakeisti dabartinį privalomosios literatūros sąrašą, bet mes nieko nenorime keisti, negalime išlipti iš kvadratinių rėmų. Pavyzdžiui, Amerikoje, Britanijoje žmonėms leidžiama kurti laisvai net ir 11-oje, 12-oje klasėje. Šitoje vietoje tos šalys lenkia mus labai daug metų.

Kas padėjo pasiruošti stojamajam egzaminui ir kaip vyko pats pasiruošimo procesas?

Šiaip nieko neprašiau pagalbos ruošiantis. Aš labai norėjau, kad man natūraliai iš savęs viskas gautųsi ir aš nieko niekam nebūčiau skolingas. Iš tiesų esu labai skolingas teatro vadovei Birutei Šneiderienei, choro vadovei Danutei Lapienei, taip pat trenerei Dianai Arlauskaitei už stūmimą į priekį ir tai, jog dabar nebijau visų fizinių skausmų. Akademijoje paprašo tarkim suvaidinti nukritimą ir nukrenti, bet nebe taip skausmą jauti, nes esi prie to pripratęs.

Kai ketverius metus lankai teatrą pas tą pačią nuostabią vadovę, tai, atrodo, žinai, ko režisieriams, kurso vadovams reikia ir ko jie iš tavęs nori. Mūsų kurso vadovas buvo Aidas Giniotis, o jis man kaip autoritetas, nes labai mėgstu Keistuolių teatrą. Tai čia buvo tiesiog wow, kad aš galiu prieš jį vaidinti.

Galėtum trumpai pakomentuoti, kaip vyko LMTA stojamasis egzaminas?

Yra 3 turai. Pirmame vyksta meninių gabumų patikrinimas: jam prašo išmokti prozos kūrinį, 3 eilėraščius, pasakėčią, liaudies dainą, tavo paties pasirinktą dainą. Pademonstruoti kokiais instrumentais moki groti. Įjungia muziką, pagal kurią turi šokti ir kas 30 sekundžių ji vis keičiasi, reikia nepasimesti ir toliau šokti.

Antrame ture turi būti pasiruošęs duetą, kad jeigu vienas nepavyksta, tai turėsi kitą. Ir dar kurso vadovai duoda atlikti vieną užduotį atskirai.

Trečias turas: tiems, kas įstojo po antro turo būna parenkami žmonės, su kuriais reiks kartu vaidinti, dažniausiai parenka merginą su vaikinu. Toliau leidžia patiems pasirinkti žmones iki trijų. Taip išėjo, kad su keliais žmonėmis jau buvom iš anksčiau pažįstami, tai kartu trise ir vaidinosi visai neblogai – visus prajuokinom ten, kur ir turėjo juoktis. 

Paminėjai juoką. Teatre gausu ne tik tragedijos, bet ir komedijos bei kitų įvairių žanrų. Tavo nuomone, ar yra temų kuriomis nevertėtų juokauti ar visgi per juoką galima pažvelgti į viską?

Geras klausimas. Žmonės visada suras prie ko prisikabinti, kas jiems nepatiks, turės apie tai savo nuomonę ir visada ją gins. Man atrodo, kad geriau nejuokauti apie dalykus, kurie yra dar karšti, nutikę visai neseniai. Nejuokaučiau apie Ukrainoje vykstantį karą ir panašius neseniai nutikusius ar dabar tebevykstančius dalykus, kurie tuo metu gali būti labai jautrūs ir žmonės tokio humoro gali nesuprasti. Tam reikia laiko, tam reikia nusistovėjimo. Juodas humoras dar niekada visiems nepatiko.

LAISVALAIKIS

Kaip laisvu laiku sklaidai nuobodulį?

Pastaruoju metu buvau apleidęs sportą. Susitinkam su draugais, dažniausiai einu futbolą paspardyti. Paskutiniais mokyklos metais apstojau su dziudo. Dažniausiai iki 11-tos klasės dienos ritmas buvo aiškus: eini į mokyklą, grįžti pavalgyt, eini į dziudo treniruotes, po jų grįžti visas išsikrovęs ir būna smagu.

Pafantazuokime, kaip atrodytų tavo tobula diena: kai niekur nereikėtų skubėti, nuo pat ryto viskas vyktų pagal tavo norus. Rinktumeisi ryte ilgiau pamiegoti, o gal dar švintant išsiskubėtum pakeliauti?

Norėčiau ryte atsibusti pats, be žadintuvo, be nieko, nes tada geriausiai išsimiegu. Ir tada jau beleką daryčiau. Pavalgyčiau skanius pusryčius kažkur, gal mama padarytų, bet nedaryčiau pats (juokiasi). Gaminti mėgstu, bet ne pusryčius. Paskui turbūt norėčiau kur nors išskrist, ten, kur jūros, ežerai ir galėčiau „veikinti“, stovint ant vandenlentės daryt triukus [red. p. vandenlenčių sportas, dar žinomas kaip wake'inimas]. Tai sportas, kurį visai neseniai atradau ir man labai patinka. Ypač vasarą, kai būna šiltas oras, tu ten skrendi, krenti į vandenį ir būna nuostabu. Tai mano diena būtų kur nors kitur, ne Lietuvoj, kur karšta ir galėčiau tą daryti.

Kaip atsirado pomėgis keliauti?

Keliavimas atėjo iš savęs, kai sesė pradėjo skautauti ir aš ten visąlaik prie jos norėjau būti. Taip automatiškai išėjo, kad ir aš pradėjau lankyti skautų būrelį. Ten pro miškus, pelkes pro visur eidavom. Man labai patiko, tad neapsistojau ties Tauragės kraštu (nors kaip skautai mes būdavom priskirti būtent Tauragei), vykdavau ir į Vilniaus, Kauno visas skautų stovyklas. Kai man baigėsi tas kvailas paauglystės amžius, sesė pradėjo mane imti į visokias kalnų keliones. Paskui ji man pasiūlė dalyvauti Vilniaus žygeivių klubo sąskrydžiuose, žygiuose, ir taip pamėgau šią veiklą.

Koks yra pirmas dalykas, kurį darai grįžęs namo iš kelionės? Galbūt planuoji sekantį maršrutą?

Nežinau kodėl, bet būna smagu tiesiog nueiti į dušą. Nemažai laiko praleidi gamtoje ir sugrįžęs namo būni pasiilgęs tokios įprastos rutinos. Paskui pabendraujam su mama, tėčiu, paklausia, kaip ir kas tenai vyko. Kelionės pavyksta natūraliai, tarkim, pasako prieš mėnesį ir jau žinau, ką veiksiu mėnesio gale.

Jaunimo apdovanojimų renginyje „Jurbarko perlas“ buvai išrinktas Lyderiu. Ką tau reiškia šis įvertinimas?

Asmeniškai man labai smagu, kad buvau nominuotas. Gal labiau pats save mačiau meniškos sielos nominacijoje. Nustebau, kad mane Jurbarko žmonės mato kaip lyderį, bet šiaip smagu vien tai, kad likau pastebėtas.

Atsižvelgiant į sąrašą žmonių, kuriems viso interviu metu reiškei padėkas, ar pritartum, jog visų jų indėlis lėmė tai, kokiu žmogumi esi šiandien?

Taip, labai. Iš kiekvieno iš jų labai daug visko reikšmingo pasiėmiau ir į save susidėjau labai giliai. O dabar, kai pagalvoji, galėjau iš jų įsidėti į save dar daugiau.

Pašnekovo baigiamasis žodis:

Esu išsikėlęs lūkestį nenuvilti pačio savęs ir niekada nepamesti to, ko norėjau. Pripažins ar nepripažins – tai čia jau žmonių reikalas. Nenorėčiau to numesti vien dėl to, kad kažkas man nepasisekė.

BLITZ KLAUSIMAI                                                                     

Be ko Simonas neišeina iš namų:

Be kojinių (juokiasi). Visada iš namų išeinu su kojinėm.

Mėgstamiausia knyga:

Mariaus Povilo Elijo Martynenko „Be penkių pasaulio pradžia“. Tai poezijos rinkinys, kuriame jis kalba apie išgalvotus ir apie savo paties gyvenimiškus įvykius. Per juoko prizmę, kaip koks Balys Sruoga. Ši knyga mėgstamiausia jau kokius 2 metus.

Ar Liepos 6-ąją giedojai himną?

Taip. Liepos 6-ąją darbe mes atsistojom, sugiedojom himną ir grįžom prie darbų.