„Gyvenime reikia džiaugtis mažais dalykais ir nenustoti tikėti!"

Pėsčiomis apkeliauti Lietuvą – štai tokį iššūkį sau užsibrėžė iš Jurbarko rajono kilę studentai: Aidas Ašmonas (21), Rokas Grinkevičius (19) ir Domantas Juškys (21). Dar neseniai grįžę iš savo kelionės, jaunieji keliautojai atskleidžia, jog jau yra numatę sekančio maršruto atkarpą kitai vasarai. Tai, kad kūrybingo ir šaunaus jaunimo Jurbarke nestinga, diktuoja jau treti #JaunimoPašnekesiai. Kokios buvo žygio metu sutiktų žmonių reakcijos, ką patartų kitiems, besileidžiantiems į panašius nuotykius ir kokie artimiausi planai – visa tai aptarėme su šio žygio organizatoriumi bei dalyviu A. Ašmonu.

Pasak Aido, kad sugrįžtų jėgos ir gera savijauta reikėjo pavalgyti, gerai išsimiegoti, šiek tiek patinginiauti ir po dviejų dienų ramesnio režimo kojos po truputį ėmė atsigauti. Su organizatoriumi susitikome po žygio praėjus kiek daugiau nei dviem savaitėms ir, kaip teigė jis, einant didesnį atstumą dar buvo jaučiamos žygio pasekmės – skausmas pėdose. Praėjusiais metais keliavo šiek tiek didesniu žygeivių sąstatu – penkiese, o šiemet, nors planavo eiti keturiese, artėjant kelionės pradžios akimirkai paaiškėjo, jog startuos trise. Iki pirminio žygio taško – Šilutės – žygeivius nuvežė Aido tėtis, kuris, kaip teigė, jiems išreiškė labai didelį palaikymą.

Jūsų pasirinktas maršrutas buvo pėsčiomis nukeliauti nuo Šilutės iki Jurbarko. Kodėl nusprendėte pasirinkti būtent šią kelio atkarpą?

Mūsų pirmasis žygis buvo pernai metais, kuomet ėjom palei pajūrį nuo Latvijos sienos iki Nidos ir pasiekę Nidą keltu persikėlėme į Šilutę. Šiemet nuo to pačio uostelio prasidėjo mūsų žygis nuo Šilutės pėsčiomis nukeliauti iki Jurbarko, einant antrą atkarpą kelionėje aplink Lietuvą.

Pagal „Google“ žemėlapių programėlę, be sustojimų, be pertraukų šį 96 km atstumą pėsčiomis būtų galima įveikti nuo 20 iki 24 valandų. O ką sako jūsų pačių patirtis: pavyko įveikti per ilgesnį ar trumpesnį laiką nei planavote?

Mes ėjome daugiau, sunku įsivaizduoti kaip reiktų nueiti per 24 valandas (juokiasi). Nenorėdami eiti važiuojamąja asfaltuota kelio danga, kur didelis eismas, taip nusukinėjant ir renkantis eiti minkštesne danga: žole ar žvyru dengtais keliukais prisidėdavome papildomai po 5–10 kilometrų.

„Mūsų laikui“ pasiteiravus, ar viską pavyko įgyvendinti kaip buvo numatę, Aidas pasidžiaugė, jog žygį įveikė greičiau nei patys tikėjosi ir vietoj planuotų keturių dienų, jiems užteko trijų. Kaip minėjo, koreguodami savo maršrutą, kilometrų bagažą papildė 32 kilometrais, o bendra kelionėje nužingsniuota suma siekė 132 km.

Papasakok šiek tiek kaip vyko pats pasiruošimas kelionei: atsižvelgiant į atstumą, tikėtina, kad tai buvo iš anksto planuotas žygis, o ne ekspromtu priimtas sprendimas „keliaujam!“?

Pasiruošimą kelionei apsunkino komandos žmonių surinkimas, nes visi kažkur išvažiavę, kas studijuoja, kas atostogauja. Planavome eiti 4-iese, bet beveik paskutinę minutę paaiškėjo, jog vienas žmogus negalės. Mūsų pasiruošimas labai menkas buvo: nuvažiavom į „Maximą“, apsipirkom šiek tiek ir viskas, nelabai ką daugiau ir ruošėmės, bet visko užteko.

Minėjai, jog kartais būdavo nukrypstama nuo kelionės plano. Kokiose situacijose taip nutikdavo?

Viską koregavo skaudamos kojos. Pajutę nutrynimus, skausmus per „Google“ žemėlapių programėlę pasiieškodavome kelio minkštesne kelio danga per miškelį. Sustodavom pailsėti šiek tiek, ir pasižiūrėję, kur reiktų eiti, nusukdavome.

KUPRINĖS TURINYS

A. Ašmonas sako, jog rimtesni pavalgymai būdavo ryte ir vakare, o trumpam stabtelėję atsigerdavo vandens ir užkrimsdavo batonėlį ar kokį saldesnį kąsnelį.

Galima spėti, jog kiekvieno iš jūsų kuprinės turinys svėrė nemažai. Kas jį sudarė ir kiek kilogramų teko nešiotis kartu su savimi žygio pradžioje?

Namuose pasverta mano kuprinė svėrė 15 kg, kiekvieną dieną ji, žinoma, lengvėjo. Joje turėjom sauso karinio davinio, palapinę, miegmaišį, keletą rūbų, vandens (po 2 dviejų litrų butelius), kirvį (juokiasi). Atrodo, nedaug daiktų, bet svoris susidėjo tikrai. Karinį davinį pirkome praeitais metais ir mums jis labai patiko: skanu, lengva pasidaryti, be to, tai – šiltas maistas, kurio taip norisi, kai eini tokioje kelionėje. Vandenį, kad nepritrūktume, pradėjome šiek tiek taupyti.

Kitiems, besiruošiantiems į panašų žygį, rekomenduotumei įsidėti daugiau geriamo vandens?

Gal ne daugiau jo pasiimti, bet labiau taupyti (juokiasi), nes kuo daugiau pasiimsi, tuo sunkiau bus nešti. Reikėtų taupyti vandenį.

NAKVYNĖS PAIEŠKOS

Pagal ką rinkotės tinkamą vietą nakvynei?

Iš pradžių norėjome gyventi miestelyje, galvojom, kad gal kas nors priims į kiemą. Pirmą stotelę tikėjomės daryti Pagėgiuose, bet jų nepriėjom. Paėję šiek tiek už Anužių kaimelio, pasirinkome vietą nakvynei ten esančiame miškelyje, netoliese buvo karjeras. Džiaugėmės, kad šalia vandens telkinys, galėsim jame išsimaudyti. Antrajai nakvynei artėjant išsipildė mūsų noras ir palapines statėmės tėvų pažįstamųjų kieme Viešvilėje.

KELIONĘ APSUNKINĘ VEIKSNIAI

Ar žygio metu buvo palankios oro sąlygos (nekepino saulė, nepliaupė lietus)?

Pačią pirmą dieną buvo labai karšta, tai ėjom visi šlapi nuo prakaito, o sekančią dieną permirkę nuo lietaus, nes labai lijo. Šioks toks išbandymas buvo oro sąlygos, ėjimas laukais ir miškais (kur nieko nesimato) ir važiuojamąja kelio dalimi – reikėjo žiūrėti, kad tavęs nenutrenktų.

Galbūt geliantys uodai ir kitokie vabzdžiai buvo iššūkis, kuomet keliavote miško takais?

Einant per miškus labai puldavo uodai: atsisukam ir matom – už mūsų skrenda visas debesis uodų. Tai tikrai buvo išbandymas. Priemonėmis nuo vabzdžių buvome apsirūpinę, bet, turiu pasakyti, nelabai jos veikia (juokiasi).

Ar buvo kokių kilusių nesklandumų, kurie apsunkino kelionę?

Užsisakiau žygiui batus ir jų labai ilgai neatsiuntė – gavau tik likus dienai iki žygio – ir aš sugalvojau su naujais batais leistis į žygį. Per pirmas tris valandas pratrynė kojas ir likusią kelionę teko eiti sukandus dantis.

SUTIKTI ŽMONĖS

Ar sutikote žmonių, pabendravote?

Sutikti žmonės į mus reagavo labai įvairiai: vieni vadino vikingais ir sakė „na, jūs tai vikingai, čia į tokią kelionę einat“, kiti taip skersai žiūrėdavo į mus – jau yra transporto priemonės, tai kam čia eiti?

Bet sulaukėte ir kas padrąsinantį žodį pasakė, išreiškė palaikymą?

Buvo tokių, kurie labai domėjosi ir su jais sustoję prašnekėjom ilgiau nei pusantros valandos. Kiti pasisiūlė padėti, pavežti. Pavežimo mums nelabai ir reikėjo (juokiasi), bet motyvacijos žmonės suteikdavo.

Gal pameni kelintą valandą jau įžengėte į Jurbarko teritoriją?

Apie 21 val. įžengėme į patį Jurbarką. Paskutinę dieną ėjome nuo Viešvilės iki Jurbarko. Tai buvo mažiausias mūsų žygio atstumas, bet turbūt ilgiausiai ėjome, nes jau buvome labai pavargę ir viską skaudėjo.

ARTIMŲJŲ PALAIKYMAS

Kelionės organizatorius Aidas pasakojo, jog labai didelio palaikymo sulaukė iš artimųjų, o vos įžengus pro jo namų duris Smalininkuose, trijų žygeivių jau laukė padengtas stalas.

Kokios buvo jų reakcijos išgirdus apie jūsų planuojamą žygį: per daug nenustebo, jau yra pratę prie tokių iššūkių?

Kadangi jau antri metai, tai labai palaiko, didelio nustebimo nebuvo. Mano tėtis labai džiaugiasi, kad tokia veikla užsiimu ir pats nori pradėti į panašius žygius eiti.

Visą žygį filmavęs ir video medžiagą talpinęs savo „Instagramo“ storiuose, Aidas teigia, jog jam tai buvo smagi veikla: „Sulaukdavau palaikymo žinučių kad įdomu žiūrėti (nes mes keldavome kur esame), o tai duodavo motyvacijos, palaikymo iš kitų žmonių.“ 

Ir paskutinė Jūsų finišo vieta – prie vienos iš Jurbarko kavinių. Buvo dar jėgų po tokios kelionės ten pasėdėti ar jau norėjosi greičiau namo?

Atsirado jėgų, kai pamatėm, jog mūsų sutikti atėjo draugai ir žinojome, kad galėsim atsisėsti, pavalgyti. Jėgų užteko ir dar net atsirado.

Kelionės atneša ne tik naujų patirčių, bet dažnai ir ko nors išmoko. Ar pritartum?

Gal kantrybės atsirado daugiau, užsispyrimo, nes būna momentų kai tu eini ir galvoj sukasi mintys „nenoriu daugiau eiti, tegu atvažiuoja manęs pasiimti“ (juokiasi), bet užtildai tas mintis ir keliauji toliau.