B. Šneiderienė – aktorystę renkasi tik tie, kurie TIKRAI sutverti tam nelengvam darbui (VIDEO)

Ne vienas jaunas jurbarkietis Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatre „Vaivorykštė“ užsimezgusią pažintį su teatru toliau pratęsia gilindamas savo žinias Lietuvos ir pasaulio aukštosiose mokslo įstaigose. Šie metai – ne išimtis: du „Vaivorykštės“ teatro auklėtiniai nuo rugsėjo mėnesio studijuos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) Vilniuje.

Pasak teatro vadovės, režisierės Birutės, vaidybą LMTA norinčių pasirinkti vaivorykštukų tarpe visada būna nemažai. Jos nuomone, dažnas paauglystėje savo ateitį siejame su tuo metu mums patinkančia veikla, nors, bėgant metams, norai keičiasi, atsiranda naujos svajonės. „Aktorystę renkasi tik tie, kurie TIKRAI sutverti tam nelengvam darbui“, – sako ji. Daugelyje teatro vaikų vadovė matė didelį talentą ir realią galimybę tapti geru aktoriumi, bet džiaugiasi, kad jie pasirinko odontologo, inžinieriaus ir kitas puikias profesijas.

Su teatru keliaujantys pirmyn

B. Šneiderienė įvardina keletą nuo vaidybos, režisūros nenutolstančių savo auklėtinių: aktorius Arnas Ašmonas, aktorius, dainininkas Mantas Bendžius, kuris dalyvaus viename iš šios vasaros renginių ciklo „Vakarai po akacijomis“ Jurbarko krašto muziejuje susitikimų, Laurą Žičkutę-Bergaudienę, Tadą Radišauską ir šuo metu kantriai vaidybą studijuojantį būsimą antrakursį Arno brolį Aidą Ašmoną. Nuo šio rudens LMTA startuos du „Vaivorykštės“ teatro pirmakursiai: į režisūros studijų programą sėkmingai įstojusi Marija Vasiliauskaitė bei aktorystės sritį pasirinkęs Simonas Goptaitis.

„Buvo ir dabar yra teatro vaikų, studijavusių ir tebesimokančių teatro edukologiją, kūrybines industrijas, renginių režisūrą įvairiuose Lietuvos ir užsienio universitetuose“, – pasakoja Birutė bei džiaugiasi, kad mūsų mažo miestelio jaunimas savo kūrybiniais gebėjimais nenusileidžia didžiųjų, menais prisotintų, miestų jaunimui ir net lenkia.

 Lanko ne tik būsimi aktoriai

Šių dienų jaunimą vadovė Birutė apibūdina kaip labai intelektualų, žinantį ko nori, turintį tvirtą savo nuomonę ir nebijantį jos išreikšti. Vadovė pasakoja, jog į teatrą ateina visokie vaikai: drąsesniems geriau sekasi tik iš pradžių, o po kiek laiko ir baugštūs atsiveria. Lankyti teatrą renkasi nebūtinai norintys tapti aktoriais. „Ateina su draugais, dėl draugų. Manau, kad bet kokiam kolektyve būti kartu bendraminčiais gera ir saugu.“

„Jaunimui palinkėčiau kantrybės, drąsos ieškojimuose ir sprendimuose, atsakomybės už save. Jaunimas Jurbarke yra toks puikus, kad paieškoti reikia“ – sako vadovė Birutė.

  Apie vadovę Birutę

Nuo 1984 metų Birutė vadovauja Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatrui „Vaivorykštė“, o nuo 2013 metų – Jurbarko kultūros centro Skirsnemunės skyriaus teatrui „Pakeleivis“. Jos sukurti spektakliai – įspūdingi, modernūs ir šiuolaikiški, pasižymintys minimalistine scenografija. 2018 metais „Vaivorykštės“ teatrui ir jo vadovei įteiktas aukščiausias Lietuvos nacionalinio kultūros centro apdovanojimas „Aukso paukštė“. Per savo veiklos metus nuostabų teatro pasaulį ji atskleidė daugybei rajono vaikų. Kai kurie jų pasirinko profesionalių aktorių ir režisierių specialybes, tačiau visi be išimties teatre įgijo pasitikėjimo savimi, gebėjimą save kūrybiškai išreikšti, atsiskleidė kaip asmenybės ir, kaip sako pati Birutė, tapo profesionaliais teatro mylėtojais, vertintojais, žiūrovais.

 #JaunimoPašnekesiai su VAIVORYKŠTĖS AUKLĖTINIAIS

Arnas Ašmonas: skaičiuoja dešimtmetį su teatru

Neseniai Jurbarko krašto muziejaus lauko terasoje vykusiame pirmame renginių ciklo „Vakarai po akacijomis“ susitikime aktorius dalinosi prisiminimais iš LMTA praleistų studijų metų, lygino dabartinį aktorystę studijuojantį jaunimą su tuometiniu savo kursu, negailėjo gražių žodžių vadovei Birutei ir palietė daugelį kitų temų.

Kaip teigė Arnas, dažniausiai paprašytas papasakoti juokingiausią nutikimą, tuo metu nieko negali sugalvoti, bet Jurbarke ir šių istorijų netrūko. „Vieno improvizacinio spektaklio metu savo kolegai turiu atnešti kokį nors daiktą, o jam reikia vaidinti toliau, nepasimesti. Smagiausia, jog jis niekada nežino, koks daiktas tai gali būti. Vienąkart aš atnešiau jam kopėčias“, – šmaikščiu nutikimu iš darbinės aplinkos su kraštiečiais dalinosi aktorius. Jaunimo metams paminėti skirtame renginyje A. Ašmonas dalijosi pastebėjimu, jog šių dienų jaunimas yra daug drąsesnis, laisviau bendraujantis su dėstytojais, bet, reikia pastebėti, jog keičiasi ir pastarieji, vieną iš tokių pavyzdžių pamini teatro režisierių Gintarą Varną, kuris kur kas lengviau komunikuoja su studentais nei kadaise.

 Laura (Žičkutė)  Bergaudienė: Kaunas man atvėrė galimybes

„Teatras mano gyvenime atsirado netikėtai, bet tuo pat metu užėmė labai didelę vietą. Iš pradžių norėjau savo ateitį sieti su mokslais, kurie reikalauja gero fizinio pasirengimo, bet dėl patirtų traumų teko persigalvoti ir ieškoti savęs toliau. Atėjus pas puikią režisierę Birutę Šneiderienę (labai didelis AČIŪ jai už viską!), supratau, kad kuo toliau, tuo labiau teatras tampa neatsiejama mano gyvenimo dalimi“, – pasakojimą, kaip vystėsi jos ir teatro kelionė, pradeda L. Bergaudienė.

LMTA Klaipėdos padalinyje Laura įgijo aukštojo mokslo diplomą ir baigė Renginių ir teatro režisūros studijas. Tiesa, išbandyti save šioje studijų programoje Laurą paskatino teatro vadovė Birutė. „Mokslus baigiau pandemijos metu, tad buvo pakankamai sunku pagal specialybę susirasti darbą ir teko padaryti pertrauką. Šiuo metu esu palikusi Klaipėdą ir gyvenu Kaune, mieste, kuris man atvėrė galimybes dirbti pagal specialybę“, – pasakoja pašnekovė.

Šiuo metu Laura užima Kauno r. Ežerėlio kultūros centro, Alšėnų laisvalaikio salės kultūrinių renginių organizatorės pareigas, o nuo rugsėjo mėnesio dirbs Kauno r. Mastaičių mokyklos-daugiafunkcio centro kultūrinės veiklos organizatore.

 Tadas Radišauskas:   supratau, jog scena – mano gyvenimas

„Tai, kad scena ir buvimas prie jos yra mano gyvenimas supratau gal kokioj 9–10 klasėje,“ – pasakoja Tadas. Kaip teigia, jau tuomet nieko nelaukęs pradėjo domėtis, kur būtų galima studijuoti kažką susijusio su renginiais ir atradęs Klaipėdos universitete [aut. p. – dabartiniame LMTA padalinyje] įkurtą Menų akademijos Teatro katedrą ten sėkmingai baigė renginių režisūros studijas.

Pasiteiravus apie pagrindines jo veiklas, pašnekovas išdėsto: „Šiandien esu renginių vedėjas ir organizatorius. Vykdau renginių planavimo paslaugas ir, jei užsakovai to pageidauja, kartais ir pravedu jų šventę.“ Taip pat T. Radišauskas yra rugpjūčio mėnesį vykstančio festivalio „Karklė“ organizatorius.

Apie šios profesijos atstovus yra sakoma: pajunti, jog nori būti renginių vedėju, kuomet gauni pirmą savo honorarą. „Gali būti, jog šiame pajuokavime yra ir teisybės“, – svarsto pašnekovas. „Kiekvienas renginys – nauja pamoka, nauja praktika ir tam, kad būtum geru renginių vedėju, reikia daug savęs atiduoti ir labai stipriai dirbti. Mes ir einame šiuo keliu, siekdami tokiais tapti.“

„Sako, nepakeičiamų nėra. Yra! Kito tokio žmogaus, kaip ji, aš niekur nebuvau sutikęs ir neteko pažinti“, – mintimis apie teatro vadovę Birutę dalinasi „Vaivorykštės“ auklėtinis Tadas Radišauskas. „Visuomet jauna, atrandanti jėgų nusišypsoti, pasijuokti net ir sunkiais gyvenimo momentais. Iš jos labai daug kam reikėtų pasimokyti. Labai daug žmonių galėtų pasiimti iš jos bent dalelę ir, man atrodo, visi būtų laimingesni. Kažkuriuo metu ji buvo antroji mūsų visų mama. Ji yra Birutė!“