Šimtametės ilgaamžiškumo receptas: reikia būti geram ir dėl nieko nesigailėti (VIDEO)

„Svarbiausia negerti šnapso. Pasportuoti biški reikia. Jei žmogus dirba daug, tai nereikia (sportuoti, - aut. past.). Daržovių daugiau valgyti. Mažiau mėsos. Valgyti sveikai. Morkų visą laiką reikia valgyti. Vitaminėlių reikia retkarčiais pavartoti. Reikia būti geram. Dėl nieko nesigailėti. Daugiausia žmogų suėda gailesčiai. Kenkia pergyvenimai“, – savo ilgaamžiškumo receptą į jos gimtadienio šventę susirinkusiems lėtai, su stabtelėjimais dėliojo šimtametė smalininkietė Adelė Balčiūnienė. Ji dar pajuokavo, kad sulaukti šimto metų geriausias sąlygas turi milijonieriai – turi užtektinai pinigų sveikai maitintis. Adelės žodžius lydėjo namiškių replikos, kad pati Adelė visada buvo gera ir dėl nieko nepykdavo.

 Smalininkietė Adelė lapkričio 18-ąją 100-ąjį gimtadienį šventė savo sodyboje, kurią ilgai statė jos amžinatilsį vyras. Smalininkuose pasveikinti atėjo netoliese gyvenančios dvi dukros Aušra ir Birutė, vyriausias sūnus Vytautas su žmona Aldona, marčios, sūnaus uošvienė, anūkai. Trečiadienį mamą Adelę su gimtadieniu sveikino jos vyriausias 73 metų sūnus Vytautas ir jauniausia 53 metų dukra Birutė. Kai gimdė jaunėlę, Adelei buvo 47 metai. Senolę visų smalininkiečių ir savivaldybės darbuotojų vardu sveikino rajono meras smalininkietis Skirmantas Mockevičius bei Smalininkų seniūnas Saulius Jarutis.

„Kai vaikas buvau, nuo to laiko nedaug pasikeitėte. Veidas toks pat gražus, šviesus. Ar mane prisimenate, kai pro šalį važiuodavau? Mes šalia jūsų gyvenome“, – sveikindamas Adelę ir rišdamas juostą sakė meras, kurio tėvai Smalininkuose įsikūrė panašiu laiku, prieš daugiau nei 60 metų.

Apie tai, kad Adelė nesikeičia, tvirtino ir smalininkietis S. Jarutis, atnešęs jai dovanų viską, kas iš Smalininkų: nuo medaus iki L. Meškaitytės paveikslo reprodukcijos. „Tik gal gėlė iš Olandijos kokios“, – juokavo seniūnas.

Pasveikinti atėjo vyriausias ir jauniausia

Svečius artimieji pasitiko su pačių ruoštais užkandžiais, bulvių plokštainiu, pyragu – beveik viską suruošė Adelės marti Vilma su savo mama Angele. „Man tik bulves leido skusti. Prie kugelio neprileido“, – juokavo Angelė apie dukrą Vilmą, Smalininkuose garsėjančią kaip puikią šeimininkę. „Abi puikios šeimininkės. Jei kokia bėda, visada kreipiamės“, – jas gyrė Adelės dukra Aušra.

Dukros patikino, kad jų mama pati buvo puiki šeimininkė ir savo vaikus lepindavo. „Ko užsimanydavome, tą mama ir gamindavo. Bliūdą margablynių užmaišo, ir mes pusę dienos stovime prie plytos ir laukiame po blyną. Puodas didžiulis. Ir cepelinų du kibirus priskuta. Jei užsimanome, ir verda. Nesako, kad nevirsiu“, – pasakojo jauniausia dukra Birutė.

Prie bendro stalo susirinko ne visi Adelės vaikai – ji užaugino penkias dukras ir keturis sūnus, turi 17 anūkų ir šešis proanūkius. „Anūkus reikės perskaičiuoti“, – juokėsi artimieji, mat kiti suskaičiavo 16 anūkų. Dauguma Adelės vaikų gyvena netoliese – Smalininkuose, Jurbarke. Trečiadienį mamos pasveikinti negalėjo ir du sūnūs, su kuriais Adelė gyvena. Jie dirbo. „Vakare gal visi susirinks“, – šypsojosi Aušra. Neatvyks tik tie, kurie dirba užsienyje.

Tiesa, dukros ir marti patikino, kad trečiadienį jie švenčia 101-ąjį Adelės gimtadienį. 100-ąjį gimtadienį jie atšventė praėjusiais metais – senolė pase pajauninta.

Pasisemti optimizmo – pas mamą

Pati Adelė labiausiai išgyvena, kad vaikščioti negali. Dukros patikina, kad tai mamai yra didžiausia trauma. Svečius Adelė pasitiko sėdėdama vežimėlyje ir atsiprašinėjo, kad negali sveikinimų išklausyti atsistojusi. Pati Adelė pripažįsta, kad ir atmintis jau ne ta – pasakodama užmiršta apie ką kalbėjusi. 

„Čia kalbu, čia užmirštu. Bekalbant tuo momentu, jei kas nutraukia, jau neatsimenu, apie ką kalbėjau“, – pripažino pati senolė. Pasitikdama svečius pasiskundė, kad užmiršo vyro pavardę. Dukroms teko tai priminti. Užtat atsiminė savo mergautinę, Skirgailaitės, pavardę.

Sveikata jau irgi ne ta. Senolė sunkiai prigirdi, todėl bendraujant prireikia artimųjų pagalbos. Adelės širdis ir plaučiai silpni, turi bėdų su skrandžiu, bet dėl to nesiskundžia. Savo gimtadienio šventėje ji dalyvavo aktyviai – pati valgė ir kitus ragino vaišintis. „Dar prieš dvejus metus ji visa žydėjo, gerai jautėsi. Ir knygas skaitė, ir politikoje gaudėsi. Ir atsimena viską, kas kažin kada buvo“, – pasakojo Adelės marti Vilma. „Ji dar ir dabar mums padainuoja, tik greitai pavargsta“, – sakė dukra Birutė. 

Adelė ligoninėje gulėjusi tik kelis kartus.

Pergyvenimų senolei smalininkietei netrūko. Dukros pasakoja, kad mama labai išgyveno mirus jų 11 metų seseriai. „Pergyvena iki šiol, bet neparodo. Išvis pergyvenimų neparodo. Ji yra mūsų optimistė. Ji kitą sykį dar mus paguodžia. Jei blogai, pasišneki, ir geriau pasidaro. Ir kitoks gyvenimas atrodo“, – kalbėjo apie mamą dukra Birutė. „Mums svarbu, kad ji šalia būtų“, – sakė Aušra.

Jauniausia šeimoje

Pati Adelė buvo jauniausia savo šeimoje. Ji turėjo tris seseris ir brolį. Visi jau mirę. Savo vyrą, dirbusį Smalininkuose bibliotekininku, palaidojusi prieš daugiau nei 30 metų. Tada jam buvo 73 metai. Pati Adelė yra dirbusi Smalininkuose kūrike, tuometinio Smalininkų technikumo budinčiąja (dabartinis Smalininkų TVMI). Būtent tokią, kaip budinčiąją, įsiminė vaikystėje ir smalininkietis rajono meras. „Įeini į technikumą, dešinėje pusėje stovi staliukas. Ten ir sėdėdavo Balčiūnienė. Žinodavome, kad budinti yra Balčiūnienė. Tarsi visada budėdavo“, – prisiminė meras. 

„Mums tai labiausiai Balčiūnas įstrigęs. Jei knygą ištepdavai, tai žinok, kad dvi neši vietoj vienos. Buvo baisiau už direktorių“, – juokėsi smalininkietis seniūnas, prisiminęs apie Adelės vyrą. Pastarasis su seniūno tėvu gerai sutardavo.

Smalininkuose Balčiūnai gyvena per 60 metų. Iki tol gyveno Viešvilėje, Šiaulių rajone. Pati Adelė yra gimusi Smolensko srityje, Rusijoje.

Nepaprasta tėvų meilės istorija

Adelės tėvų meilės istorija verta romano. Dukra Aušra pasakojo, kad mamos tėtis, Mykolas, buvo  stiprus dvarininkas, gyvenęs netoli Seredžiaus, kitoje Dubysos pusėje. „Jis įsimylėjo, nes mama buvo labai graži, bet ji buvo paprastesnė. Jis taip buvo įsimylėjęs, kad abu išvažiavo į Smolenską ir ten gyveno. Jis prižiūrėjo kunigaikštienės dvarą. Buvo kaip ūkvedys. Buvo ten iki revoliucijos, bet paskui jie iš ten turėjo bėgti. Bolševikai juos norėjo sušaudyti, bet atėjo kaimiečiai ir neleido, nes abu labai geri buvo“, – pasakojo Adelės dukra Aušra, parodžiusi mamos tėčio nuotrauką, kur jis nufotografuotas Sankt Peterburge, kur mokėsi. Be to, buvo aplankęs ir Ameriką. Kai apsivedė, Adelės tėvui buvo 40 metų, o Adelės mamai – 20. „Amžiaus skirtumas didelis. Kaip dabar madinga“, – juokavo artimieji. Pati Adelė susituokė 26-erių, o jos vyrui buvo 30 metų.

Iš bajorų giminės

„Nežinau, kas mane gins, kad išplepėjau“, – juokėsi marti Vilma. Ji prasitarė, kad Adelė yra iš bajorų Skirgailų giminės ir kad turi tą patvirtinančius dokumentus, giminės herbą, kurį pati senolė laiko pakabintą  ant sienos savo kambaryje. „Naujiena man. Maniau, kad viską žinau. Pasirodo, ne“, – nustebo smalininkietis meras. Dukros pasakojo, kad mama savo kilme nesigirdavo, nepasakodavo. „Mama jokiu būdu neleisdavo pasakoti – bijodavo, kad neišvežtų. Pradėjo pasakoti atkūrus nepriklausomybę. Bet mes jau anksčiau žinojome“, – pasakojo Aušra. Adelės seneliai palaidoti Seredžiuje. Ant paminklo Skirgailų pavardė užrašyta lenkų kalba. Vilkijoje palaidota Adelės mama.

Nenori sunkiai dirbti – mokykis

Nors didelių mokslų nebaigusi, vaikus mokytis spaudė. „Manęs nespaudė“, – šypsojosi Birutė.

„Mama visada sakydavo. Nenori dirbti – mokykis“, – pasakojo Aušra, prisiminusi, kaip brolis Algimantas po panašių mamos žodžių į mokslus kibo. Jis labai nemėgo žemės ūkio darbų. „Mama jam sakė, kad jei nesimokysi, visą gyvenimą turėsi taip arti. Tai kaip jis mokėsi“, – juokėsi Aušra. Dirbti Balčiūniukams reikėdavo daug. Tėvai visą laiką gyveno ūkiškai. Aušra iki šiol prisimena savo parduotas vasaras – kasmet didžiausi bulvių laukai, ilgiausi daržai, šienavimas. Dukros pasakojo, kad mama viską pasėdavo, o vaikams tekdavo ravėti. Baigdavosi šienavimai, eidavo į mišką uogauti. Grybauti nereikėjo, nes į mokyklą turėjo eiti. Dukros pasakoja, kad nors ir sunku buvo, bet užtat smagu. „Kai buvome mažiukai, mūsų atrodė tiek daug. O kai paaugome, atrodo, susirinkome visi, bet toks jausmas, kad vis tiek kažko trūksta“, – šypsojosi Aušra, prisiminusi, kaip tėvas juos prie stalo skaičiuodavo.

Du šimtamečiai

Jurbarko rajone šiais metais 100-ąjį gimtadienį šventė du senoliai.

Seniausia rajono gyventoja gyveno Kuturių kaime. Ji sulaukė 104 metų.

 Daugiau nuotraukų rasite čia.