Pradinių klasių mokytojas R. Baltutis: reikia labai gerai paruošti savo namų dar

Kada ir kur esate gimęs?
Gimiau 1964 lapkričio 23 d. Šiaulių rajone, Meškuičių seniūnijoje, Norkūnų kaime. Ten gyvenau, kol baigiau Meškuičių vidurinę mokyklą.

Kaip tapote pradinių klasių mokytoju?
1983 m. įstojau į Šiaulių K. Preikšo pedagoginį institutą (dabartinį universitetą). Po metų teko 2 metus tarnauti tarybinėje armijoje, todėl mano mokslai užsitęsė. Baigiau 1989 m. Specialybės diplomas – pradinio mokymo pedagogas ir metodikas – PTM grupių auklėtojų ir fizinio lavinimo mokytojų specialybė.

Kas lėmė tokį Jūsų pasirinkimą? Ar profesiją rinkotės tikslingai?
Šiauliuose lankiau sporto mokyklą. Norėjau būti laisvųjų imtynių treneriu arba kūno kultūros mokytoju. Rinkausi todėl, kad labai mėgau sportą.

Jūsų pirmasis darbas. Kokioje mokykloje pradėjote dirbti ir kokia buvo darbo pradžia?
Švietimo skyriaus vedėjas mane su žmona paskyrė dirbti į Pašaltuonio pagrindinę mokyklą. Teko pradėti mokslus iš naujo, nes gavau septintokų auklėjamąją klasę ir tapau istorijos, geografijos, technologijų, kūno kultūros mokytoju, o vienerius metus vienai klasei dėsčiau biologiją. Iš tikrųjų pradžia buvo sunkoka, nes buvo didelis krūvis, reikėjo didelio pasiruošimo, nes nebuvau specialistas. Tačiau darbas buvo kartu ir malonus, nes labai gerai sutariau su savo auklėtiniais bei kitais mokiniais. Iš karto radome bendrų siekių ir tikslų.

Kaip ilgai mokytojaujate ir kokiose mokyklose teko dirbti?
Dirbu nuo 1989 m. Po 2 metų žmona gavo darbą tėviškėje Klausučiuose, tad persikėlėme gyventi pas žmonos tėvus ir iki šiol kartu gyvename. 1991-1993 m. dirbau Seredžiaus vidurinėje mokykloje pradinių klasių mokytoju. 1995 metų pavasarį apsigyniau vyresniojo mokytojo vardą, rudenį tapau šios mokyklos direktoriumi. Po penkerių metų skubiai reikėjo pradinių klasių mokytojo, tad nusprendžiau, kad man maloniau dirbti su mažaisiais mokinukais nei vadovauti mokyklai.

Kokia mokytojo profesija šiandien?
Jei reikėtų atsakyti vienu žodžiu – sunki. Reikalaujanti nuolat tobulėti, ieškoti įvairesnių darbo metodų, kad sudomintum mokinį. Juk gyvename technologijų amžiuje, jau net mažas vaikas sugeba internete susirasti jam reikiamos medžiagos ar žaidimų. Tad norint „uždegti“ mokinį, mokytojui reikia labai gerai „paruošti savo namų darbus“. Juk ne veltui juokaujama, kad mokytojas nuo mokinio skiriasi tuo, kad šis namų darbus atlieka viena diena ankščiau.

Kaip pavyksta su vaikais rasti bendrą kalbą?
Labai retai pasitaikydavo, kad neraščiau bendros kalbos. O jei nepavyksta, tai bendros kalbos ieškome su tėveliais.  Su jais palaikau glaudžius ryšius. Manau, kad tai lemia mokytojo atvirumas ir nuoširdumas. O vaikai mokytoją mato sielos akimis, nuo jų nieko nepaslėpsi.

Ar skiriasi vaikai nuo tada, kai pradėjote mokytojauti?
Ankščiau mokiniai labiau gerbė mokytojus, bijojo mokytojo akivaizdoje pasakyti negražų žodį, tai vengdavo net vyresnių klasių mokiniai, o dabar tokių žodžių išgirstame ir iš pirmokų lūpų.

Ar prisimenate savo pirmuosius auklėtinius, kokie jie buvo?
Tai buvo septintokai – penki berniukai ir viena mergaitė. Dabar pirmokai drąsesni, nei tada buvo septintokai. Vaikai buvo labai geri.

Ar buvę Jūsų mokiniai Jus prisimena, aplanko?
Dar nė vienas buvęs auklėtinis susitikęs gatvėje nėra nepasisveikinęs, kai kurie ir aplanko. Ypač buvę Pašaltuonio mokiniai, kurie yra surengę susitikimą, atvažiavę į namus jau su savo šeimomis.

Kokie darbo rezultatai Jus džiugina?
Pirmiausia, kai mokinys įsisavina mokomąjį kursą. O po to visi laimėjimai olimpiadose, varžybose.

Ką jaučiate Rugsėjo 1-ąją? Ar ši diena Jums taip pat šventė?
Šiuo laikotarpiu šventė – turėti darbą. Žinoma, su nekantrumu laukiu tos dienos, noriu pamatyti jau paaugusius savo ketvirtokus. Jie - viena judriausių iš visų buvusių laidų.

Koks būtų Jūsų palinkėjimas Rugsėjo 1-osios dienos proga?
Visiems rajono bei Lietuvos mokytojams - begalinės kantrybės ir susiklausymo, o svarbiausia – visa, ką turi geriausio, perduoti savo mokiniams.

Už mokyklos durų.
Su žmona Vilma susituokę esame jau 25-erius metus. Ji taip pat pradinių klasių mokytoja-metodininkė. Turime sūnų Audrių, kuriam jau 25-eri metai. Su žmona devyneris metus šokome liaudies kolektyve „Veliuonietis“, dabar Klausučių kultūros centre lankau suaugusiųjų dramos ratelį, su kuriuo sėkmingai keliaujame po Lietuvą. Abu labai mėgstame aktyvų poilsį, todėl daug keliaujame ne tik po Lietuvą, bet ir po Europą. O šiaip mėgstu važiuoti dviračiu, lengvąją atletiką. Mėgstu gražią aplinką, tad su žmona stengiamės ją puoselėti savo sodyboje. Keletą metų mūsų sodyba buvo viena iš gražiausių Seredžiaus seniūnijoje. Džiaugiamės, kad tokių gražiai tvarkomų sodybų Klausučiuose yra jau ne viena.

Taigi, būti mokytoju - viena atsakingiausių šių dienų veiklos sričių. Tai  prisilietimas prie jaunų žmonių gyvenimo, skatinant jų idėjas ir jų įgyvendinimą ir nesvarbu - ar mokytojas vyras, ar moteris.