Albina Tamošaitienė: duodanti ranka tuščia nebūna (papildyta)

Nusipelniusi mokytoja, energinga ir kūrybiška bendruomenės narė, mokyklos ir šeimos švenčių organizatorė, unikaliausios šio krašto sodybos savininkė, mylima mama ir močiutė... Tai tikrai ne visi žodžiai, kuriais būtų galima apibūdinti Eržvilko gimnazijos fizikos mokytoją Albiną Tamošaitienę. Pedagogų kolektyvas mokytoją myli už jos energingumą, kūrybiškumą, optimizmą. A. Tamošaitienė puikiai geba organizuoti šventes, suburti kolektyvą bendrai veiklai. Ji aktyvi gimnazijos tarybos, metodinės tarybos narė, eržvilkiškių bendruomenės narė. Nuoširdžiai dalyvauja bendruomenės veikloje, dalinasi savo idėjomis, talkina įgyvendinant projektus.

Už labai gerą mokomąjį, auklėjamąjį darbą ir aktyvią visuomeninę veiklą yra apdovanota Švietimo ir mokslo ministerijos bei rajono savivaldybės garbės ir padėkos raštais. Šį rudenį Mokytojų dienos proga Eržvilko gimnazijos mokytoja Albina Tamošaitienė už nuoširdų ilgametį darbą, aktyvią visuomeninę veiklą, puikius ugdytinių pasiekimus apdovanojama Jurbarko rajono savivaldybės ženklu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“.

Mokyti fizikos – gyvenimo pašaukimas

Albina Tamošaitienė gimė tuometiniame Skaudvilės rajone, bet visai šalia Eržvilko, kur 1965 metais  baigė vidurinę mokyklą. Studijavo VVPI ir jį baigusi 1969 m. grįžo į Eržvilką dirbti fizikos mokytoja. Ir dirba čia iki šiol, jau 46-erius metus. Kaip pasakoja mokytoja, jos tėvai buvo paprasti darbininkai, mama namų šeimininkė. Tėvai, kol dar nebuvo kolūkių, ūkelį turėjo, visokius darbus dirbo. Mama ir audė, ir mezgė, nėrė vąšeliu, gyvulius prižiūrėjo ir tris vaikus išaugino. Iš jų tik viena Albina baigė aukštąjį mokslą. Brolis dirbo traktorininku, sesuo – siuvėja. Į klausimą, iš kur toks polinkis į fiziką, ilgai nedvejodama atsako: „Kai tėtis dirbo meistru, aš buvai jo padėjėja. Visokius dalykus meistraudavom. Man patikdavo stebėti kaip kažkas atsiranda. Mokykloje  patiko ne tik fizika, bet ir kiti dalykai – literatūra, biologija. Fizika – su gyvenimu susijęs mokslas. Čia praktiškai galima atlikti daug bandymų ir pamatyti kaip kas vyksta. Pačiam pačiupinėti.“ Mokytoja pasakoja, kad iki pat šių dienų  daugybę bandymų su mokiniais atlieka pamokų metu. „Modernios klasės jau neturi tų laboratorinių priemonių, jie viską lentoje rodo ar kompiuterių ekranuose. Aš niekada neatsisakiau natūralių priemonių – 100 procentų mokiniai viską sveria, matuoja, šildo. Savo rankomis padarytas bandymas giliau ir ilgesniam laikui įsirėžia į atmintį. O kompiuteryje bet kada gali pažiūrėti. Abejoju, ar nauda didesnė, kai viską matai tik kompiuteryje ar knygoje. Aišku, yra dalykų, kuriuos reikia ir ten pamatyti, bet ką tu gali natūraliai padaryti, tą ir darai“, – apie fizikos mokymo subtilybes pasakoja ponia Albina. Pernai jos mokinė, kuri laikė fizikos valstybinį egzaminą, turėjo tik vieną savaitinę pamoką, bet išlaikė virš 80 procentų. „Esam ir 98, ir 95 gavę už egzaminą. Tie, kurie laiko, išlaiko visi. Per visą mano mokytojavimo laiką nebuvo nė vieno neišlaikiusio. Jeigu vaikas mokosi, tai ir išmoksta. Ne kiekvieną išmokysi, bet tas, kuriam nereikia ir nesirenka, nes fizikos egzaminas neprivalomas“, – pasakoja mokytoja.

Jos ruošiami mokiniai kasmet rajoninėse fizikų olimpiadose laimi prizines vietas. 1993 m. Albinai Tamošaitienei suteikta fizikos ir astronomijos mokytojo metodininko kvalifikacinė kategorija. Yra labai daug mokytojos mokinių, kurie mokėsi ir baigė jaunųjų fizikų mokyklą „Fotonas“. Daugelį metų Albina Tamošaitienė vadovavo rajono fizikų metodiniam rateliui, kūrė programas ir organizavo seminarus, konferencijas, kurių metu skaitė pranešimus aktualiomis fizikai temomis, dalijosi su rajono iš šalies fizikais gerąja darbo patirtimi. Ji ilgametė Lietuvos fizikos mokytojų asociacijos narė, keletą metų dirbo Lietuvos fizikos mokytojų asociacijos valdyboje.

„Fotone“ mūsų mokiniai dalyvauja nuo pat jo įkūrimo pradžios. Turim kiekvienais metais po fotonietį. Dabar dalyvauja keturi mano mokiniai. Penktadienį vyksim į konferenciją Šiauliuose“, - pasakoja mokytoja.

Apie darbą ji kalba su meile ir užsidegimu. „Dirbu taip – visą gyvenimą ruošiuosi pamokoms. Skirtingos klasės, skirtingas mokinių požiūris į mokslą. Stengiuosi, kad pamokoje niekada nepritrūktų darbo. Pamokoje man turi būti griežta drausmė. Kad būtų švaru, tvarkinga – tvarka reikalinga visur. O šiaip  sutariam su mokiniais, nesibaram. Kalbamės visokiais būdais. Su vienu vienaip, kitu kitaip. Matau, kuriam trūksta dėmesio šeimoje, nori išsišokti. Tada duodu darbo, prašau laboratorinius reikmenis išdalinti. Padėkoju už darbą, taip vaikai įtraukiami į bendrą veiklą ir nusiramina, susikaupia“.

Apie gautąjį per Mokytojų dieną apdovanojimą  mokytoja sako, jog jai tai buvo didelis siurprizas. Nieko apie tai nežinojo, nesitikėjo, bet, jos nuomone,  iš esmės tai nieko nekeičia – ir toliau dirba kaip dirbusi: „Man darbas mokykloje visuomet buvo mielas. Neapsirikau jį pasirinkdama, nes norėjau būti mokytoja. Kol sutariu su mokiniais, dar dirbsiu, na, kai jau nesusikalbėsiu, išeisiu“, – juokauja. 

Matas ir Albina Tamošaičiai – unikaliausios krašto sodybos puoselėtojai

Albinos vyras Matas dirba mokyklinio autobuso vairuotoju. Anksčiau dirbo mokykloje instruktoriumi ir su profesinėmis specialybėmis, taip pat tekintoju, staklininku, medžio apdirbimo įmonėje. Iš pradžių tik susituokusi pora gyveno mokytojų name. Albina pasakoja, kad anuomet buvo tokie laikai, kai nebuvo net maisto parduotuvėje nusipirkti. Sugalvojo, kad savo reikia užsiauginti ir nutarė statytis namą. Tai buvo labai didelis darbas. Algos nedidelės, žmonių neprisisamdysi, tai viską patys. Labai daug dirbo. „Tik plytas sumūrijo, o visa kita – ir krosnys, stogas, vidaus darbai, viskas mūsų su vyru rankomis padaryta. Dviese labai daug darbų nuveikėm, paskui sūnus, kai paaugo, padėdavo. Dirbom kaip skruzdėliukai. Užtai dabar turim savo rankomis sukurtą aplinką. Renkant gražiausias sodybas, mūsų sodyba pripažinta unikaliausia. Nelabai kas turi pasisodinę tiek įvairių vaiskrūmių, uogakrūmių, retesnių medžių, sojų pupelių... Pats darbas sodyboje labai smagus“, – su džiaugsmu apie savo aplinką pasakoja moteris. Jų sodyba unikali ir tuo, jog čia auginama gausybė vaistažolių: pelynai, valerijonai, nakvišos, levandos, čiobreliai, medetkos... – po lysvelę kiekvienai. Dar pipirmetės, raudonėliai, o levandų lysvės – net dvi. „Buvo mūsų studentų grupės susitikimas – kiekvienam po maišelį levandų prikimšusi padovanojau, kad ramiai miegotų. Ir arbatoms tinka žiedelis į kiekvieną puodelį, bet daugiau auginu dėl malonaus kvapo, tačiau ir nuo kandžių tinka į spintą. Visada domėjausi augalais. Daug sodinu visokių gėlių – ir daugiamečių, ir vasarinių vienmečių. Jurginų turiu gal 40. Darbo daug, bet grožis viską atperka. Gėlės pas mus žydi nuo pačių ankstyviausių snieguolių iki vėlyvųjų jurginų, labai patinka jas stebėti“, – pasakoja unikaliausios sodybos šeimininkė. Vaistažoles ji augina savo šeimai, vaikams ir anūkams. Padaro arbatų mišinių nuo peršalimo – citrinmėtės, avietės, liepžiedžiai ar kitokie mišiniai sugula atskiruose maišeliuose. „Gal dėl to esu gana sveika, nepraleidžiu pamokų, nors mokykloje dirbant aplinka nėra iš pačių sveikiausių, kai vaikai pradeda sirgti, lengva užsikrėsti“, – vaistažolių galia džiaugiasi Albina. Ji pasakoja, jog  vaistažoles daugiausia augina iš  sėklų. Neseniai pasisodino gudobeles – vieną raudonžiedę, kitą baltais žiedais, taip pat šermukšnį, šilauogių virš 10. Jas patogu skinti ir mažosios anūkės žino, kur yra, tad atvažiavę pačios pasiskina. Ir avietės, ir braškės, ir žemuogės... Čia tarpsta daugybė skaniausių sodo gėrybių. „Jei sugalvoju, kartais ir naktį prabudus, kur ką pasodinsiu, taip ir darau. Iš gudobelės žiedų galima arbatą daryti. Kai ves daugiau vaisių, pasidarysiu trauktinės širdžiai. Valerijonų šaknį užpili stipresniu gėrimu ir turi visą litrą vaistų. Ar kokią svaraininę, aitriųjų paprikų užpiltinę padarau, pavaišinu svečius. Tik turėti norą“, – apie patį mėgstamiausią savo užsiėmimą pasakoja Albina. Visai neseniai LRT laidoje „Diena kaime“ vedantysis jos klausė apie poilsį – kada ji ilsisi? „Kai dirbi darže, tai ilsiesi nuo mokyklos, kai esi mokykloje, ilsiesi nuo namų“, – juokauja moteris. 

  Visi mėgstamiausi Albinos  užsiėmimai

Ji pasakoja, jog laikai, kai šeima ir karves, ir kiaules, ožką, daugybę naminių paukščių laikė. Ir maistui reikėjo, ir namo statybai pravertė. Dabar tik kelias dedekles ir mėsines vištas turi, kartais kalakutų užsiaugina. Vasarą grįžta dukra su žentu ir anūkėlėmis iš Klaipėdos, juos vaišina ir dar išsivežti įdeda. Daug prikonservuoja, prišaldo daržovių, vaisių ir uogų. Uogienes verda išradingai – su moliūgais, cukinijomis, slyvienę su aviečių sultimis, moliūgėlius įvairius, pomidorienę pakepina ir žiemai užkonservuoja. „Man nepatinka, kai reikia daug laiko sugaišti. Darau tai, kas sveika ir būtina. Baigiantis vasarai darau uogienes ar salotas iš visko, kas dar liko. Žiemą bėdos nėra dėl maisto, beveik viskas išauginta savo. Porą kartų į Jurbarką per mėnesį nuvažiuojam apsipirkti, nes dažniau nėra reikalo. Ir duonos išsikepu pati“, – savo išaugintomis gėrybėmis džiaugiasi eržvilkietė.

Albina Tamošaitienė turi ir  kitų mėgstamų laisvalaikio užsiėmimų. Labai mėgsta siūti, anksčiau visus drabužius pasisiūdavo pati – ir sau, ir vaikams. Lankė dramos būrelį miestelyje kultūros namuose, šis buvo gana populiarus, dažnai važiuodavo gastroliuoti ir į kitus miestus, net liaudies teatro vardą iškovojo. Mokykloje su klasėmis spektaklius ruošdavo ir įvairius renginius.  Aktyviai dalyvauja ir bendruomenės projektuose – pernai buvo rankdarbių paroda Eržvilko sveikatos centre. Albina eksponavo savo įrėmintų karpinių parodą. Vėliau Kalėdoms visiems šeimos nariams po iškarpytą angeliuką padovanojo su savo kūrybos palinkėjimais. „Man buvo įdomu, nemažai laiko sugaišau, nes dariau, galima sakyti, pirmą kartą. Tai tikras kantrybės ir kruopštumo patikrinimas. Bet patiko, dabar namie ant naujos pavėsinės sienų tie darbai sukabinti, kai kas išdovanota“, – džiaugiasi Albina. 

Šeimos tradicijų kūrėja

Albina ir Matas turi du vaikus ir keturis anūkus. Dukra Nijolė, su šeima gyvenanti Klaipėdoje, taip pat pedagogė, ikimokyklinių ir pradinių klasių mokytoja. Šiuo metu ji nedirba, augina trejų metukų dukrelę Orintą. Vyresnei Livijai jau šešeri. Sūnus Rolandas gyvena ir dirba Eržvilke medžio apdirbimo įmonėje. Jie su žmona augina dešimtoką  Vaidą ir aštuntokę Deimantę – Eržvilko gimnazistus. 

Tradicijų Tamošaičių šeimoje – labai daug. Kūčių vakarą susirenka visi – abu vaikai su šeimomis. Visada sugalvoja įvairiausių žaidimų – batus mėto, šiaudus traukia... Kalėdų Senelis dovanų visiems prineša. „Dovanos laukia po eglute ar stalu, kurį užtiesiu staltiese iki žemės. Pernai sudėjau į dėžę, o šią nunešiau į naujai pastatytą namelį kieme. Anūkės ieškojo name, ilgai nerado. Tai toks rūpestis, kad Senelis matyt neatnešė, nes jos juk Klaipėdoje gyvena. O suradus kiek džiaugsmo... Kalėdos pas mus – pati didžiausia šventė. Kartą laimės šulinį su tikrom meškerėm sugalvojom, iš to šulinio dovanas traukėm. Per Velykas, jei geras oras, lauke velykaičius suslepiam, visi turi ieškoti, kol bus pilna lėkštė, kitaip nesėdam prie stalo. Velykų medį visada papuošiam. Visuomet maniau, kad riekia daryti taip, jog kitiems būtų malonu“, – pasakoja eržvilkiškė. Baigiantis vasarai, rugpjūčio gale, šeima švenčia tradicinius vaikų gimtadienius, nes klaipėdiškės anūkės abi gimė rudens pradžioje, o Eržvilke gyvenantys – rugpjūčio mėnesį. Tad padaro vieną didelę bendrą šventę – suvažiuoja žento ir marčios tėvai – iš Plungės, Eržvilko. Didelis būrys susirenka – ir vėl išradingoji Albina sugalvoja visokiausių atrakcijų, žaidimų, sporto varžybų. „Aš prigalvoju, o visi noriai dalyvauja. Pernai visi prie vasarinio namelio kieme statybų prisidėjo, tai šiemet per jungtinį gimtadienį gavo dovanų kas plaktuką, kas pjūkliuką. Ir varžybas su tais įrankiais surengiau – teko pasirodyti, kuris geriau dirba“, – juokauja moteris.

Smagu gyventi Eržvilke

Albina išleido penkias mokinių laidas, kuriuos auklėjo ir mokė nuo 4-5 klasės. Su jais apkeliauta beveik visa Lietuva – ir autobusais, ir turistiniai žygiai pėsčiomis ar dviračiais su nakvyne prie laužo. Vaikai ją labai myli ir baigę mokyklą nepamiršta. Visos laidos kas penkeri metai daro klasės susitikimus, fizikos kabinete mokytoja Albina Tamošaitienė veda jiems pamoką, po to visi kartu vakaroja. Susitikimai ją džiugina ir su kurso draugais. Jų grupė susitinka gana dažnai – kas dveji, treji metai. Buvo ir pas ją Eržvilke susirinkę. „Mes labai geri draugai. Nuolat susiskambinam, visi apie visni kitus susižinom“, –  pasakoja eržvilkietė mokytoja.

Ji sako, jog baigus mokslus, paskyrimą gavo į Klaipėdą, bet norėjo grįžti į namus. „Tyras oras, ramybė, lakštingalos pavasarį čiulba, ant upės kranto gyvenam. Nieko niekur geriau nerastum. Į darbą ateiti man tereikia kelių minučių – pro savo kabineto langus matau namus. Ir per atostogas smagiausia čia, namuose“. Pasakoja, kad  teko ir pakeliauti – daugiausia po buvusią Tarybų Sąjungą, taip pat laivu po Onegą, Ladogą.  Lenkiją, Austriją, Slovėniją aplankė su kolegomis. Sako, kad labiausiai jai patinka  atsidurti aukštai kalnuose.

Šeimyninės laimės receptas

Apie šeimyninę laimę Albina pasakoja paprastai. „Iš tikrųjų visą gyvenimą sutariam gražiai ir tų darbų tiek daug dėl to galim padaryti. Aš – ilgametė metodinio būrelio pirmininkė. Dažnai tekdavo važinėti į seminarus, pasitarimus. Vyras visą laiką išleisdavo, vaikus prižiūrėjo ir nuveždavo, ir parveždavo. Ir iki šiol veža. Ir visada pritaria mano veiklai, padeda“, – džiaugiasi moteris. 

Jos nuomone, gero sugyvenimo receptas – svarbiausia žinoti, kaip tuo momentu jaučiasi kitas žmogus. Reikia galvoti, kad kitam būtų gerai. Ir namuose, ir klasėje galioja ta pati taisyklė. „Nuolat galvoju kaip jaučiasi vaikas. Juk yra iš tokių šeimų, kur vertybės abejotinos. Vienas vaikas sako: „Nu, dėl fizikos aš negausiu į snukį.“ Matyt, už prastus lengvesnių dalykų pažymius jį dar ir sumuša. Gali pasakyti pažiūrėjus į kiekvieną vaiką, kaip jis gyvena. Matau, kad kai kuriems namuose trūksta dėmesio, tad kalba pamokoje, nesusikaupia. Su piktumu į tą vaiką negali žiūrėti, jam juk ir taip negerai“ – apie bendravimo subtilumus pasakoja mokytoja Albina. „Daržoves ir kitas gėrybes – viską išdalinam, jokio pelno nesiekiam. Kaip sakoma – duodanti ranka tuščia nebūna. Nebūtinai materialinių atgal gauni, svarbiausia – dvasiniai. Man labai svarbu ir patinka bendrauti kolektyve, klasėje, šeimoje. Šeimoje riekia suprasti kitą. Vyras mane supranta, jei reikėtų bartis ar priekaištauti, sunku būtų, o dabar neprisimenu kada pykomės. O gal dėl to nesipykstam, kad darbų tiek daug turim?“, – atsisveikindama pajuokauja Albina Tamošaitienė ir net nebežinai, kuris apibūdinimas jai geriausiai tinka – mokytoja, auklėtoja, namų aplinkos, šeimos tradicijų puoselėtoja, mylinti mama ir močiutė, kūrybinga bendruomenės narė... Ko gero – visi.