Žvilgsnis iš antrojo šimtmečio: kas ateina, tas praeina

Nugyventi amžių, kuris prilygsta epochai, skirta tik išrinktiesiems. Tokia  turėtų jaustis viešvilietė Valerija Dakauskienė, gegužę pradėjusi savo 103-iuosius metus. Valerijos atmintyje – prieškario laikų jaunystės polėkis, karo pradžia, privertusi bėgti iš gimtųjų namų, sovietmečio sunkmetis bei gyvenimą vainikavausi Lietuvos nepriklausomybė. Iš ilgaamžių giminės kilusi moteris tikina, kad niekada negalvojo, jog pavyks savyje sutalpinti tiek išgyvenimų  ir nežiūrint visko, neprarasti kasdienybės džiaugsmo.

Gyvenimą pakeitė karas

Savo lėtas dienas Valerija jau daug metų leidžia ramiuose dukros Audronės Salanienės namuose. Į Viešvilę gyventi V. Dakauskienė atvyko  iškart po karo, 1947-aisiais. Buvo ką tik ištekėjusi, abu su vyru Pranu ieškojo darbo. Vyro brolis jai pasiūlė įsidarbinti Pagėgių miškų pramonės ūkyje kasininke. Kaune, kur buvo įsikūrę, žmonės kentė baisų nepriteklių, trūko maisto ir būstų,  o Viešvilėje jų laukė butas dviaukštyje name prie ežero. Atrodė kaip stebuklas, todėl jokių svarstymų ir abejonių nebuvo – reikia važiuoti.

Valerija iki šiol stebisi, koks tuščias tada buvo šis pasienio miestelis. „Ne, sugriautų namų nemačiau,  bet žmonių tikrai pasigedau – atsimenu tik vieną kitą. Girdėjau kalbant, kad artėjant  frontui, išvyko visi vokiečių kilmės gyventojai, nepasiliko ir vokiečiams prijaučiantys lietuviai. Akyse man stovi vaizdas su daugybė tuščių, lyg paminklai išvykusiems, paliktų namų. Juos pamažu užėmė atvykėliai iš visos Lietuvos – po karo daug kas neturėjo kur prisiglausti“,- prisiminė šimtametė.

Atsidususi moteris pripažįsta, kad karas pakeitė ir jos gyvenimą. 1941-ųjų birželį buvo aštuoniolikos, išlaikiusi paskutinį egzaminą, skrajojo lyg ant sparnų – atrodė, kad visas pasaulis po kojomis. Kartu su klasės draugais svajojo studijuoti universitete, suspėjo paduoti ir prašymą – Valerijos širdis linko į mediciną. Bet rugsėjį universitetą rado užrakintą. „Neliko kam mokytis: tada surinko visus mokyklą baigusius vaikinus į kariuomenę. Taip ir likau nepabuvusi studente“,- apgailestauja V. Dakauskienė.

O netrukus jai teko bėgti ir iš namų. Gyveno Kaune prie pat  geležinkelio stoties, kone ant paties tunelio, dieną naktį jautė artėjant pavojų. Karui prasidėjus, Kaunas ištuštėjo: kas galėjo, jau buvo išbėgę Vokietiją, į kaimus pas tėvus išsiskirstė mieste gyvenę ūkininkų vaikai.

„Toks nurodymas buvo – evakuotis, nes miestą bombarduos. Tai ir mes išvažiavom į Sudargą, kur turėjom giminių. Ten karo beveik nematėm. Budėdavo ant kalno vokietis su patranka, paskui ir tas dingo. Kartais lėktuvai praskrisdavo, tada sulįsdavom į bulvių rūsį. Ir dabar aš visiems sakau: jei karas, į kaimą, į kaimą reikia evakuotis – tai yra pati geriausia vieta neramumus pralaukti“, – iš patirties tikina Valerija.

Susituokė slapta Kiduliuose

„Kai mama atvažiavo į  Sudargą, tėtis buvo labai šustras kavalierius, įspūdingo grožio bernas. Dar ir turtingas, ne tik dviračiu važinėjo, net motociklą buvo nusipirkęs. Stiprus bernas buvo, į Vokietijos pusę dirbti eidavo – ten gi visai šalia buvo siena, už kurios gyveno turtingi vokiečiai. Kai pirmą kartą abu susitiko, vienas kitu pasibaisėjo. Tėtis sakė, kad ją pamatęs, pagalvojo, jog tokia liekna būdama nieko negalėtų dirbti – vėjas nupūstų. Ir mamai jis pasirodė negražus. Bet paskui, kaip dažniausiai būna, viskas apsivertė – įsimylėjo vienas kitą“,- apie mamos jaunystę pasakojo Audronė.

1946-ieji. Beveik vestuvinė Valerijos ir Prano nuotrauka. Audronės Salonienės asmeninio albumo nuotraukos.

Tuoj po karo Valerija ir Pranas slaptai susituokė. Nuėjo vieną dieną į Kidulius ir sumainė žiedus niekam nieko nesakę. Kai tėvai abiejų pasigedo, jau buvo šaukštai po pietų. Nors artimieji pyko, Valerija tikina niekada nesigailėjusi, kad susiejo savo likimą su ūkininkų sūnum. „Darbininkas žmogus buvo, niekuo už kitus ne prastesnis. Viešvilėje kai gyvenom, vakarinę mokyklą baigė, vairavimo instruktoriumi profesinėje mokykloje visą gyvenimą dirbo“,- sakė šimtametė.

Valerija su savo vyru išgyveno 44 metus. Sako, nebuvo labai lengva, bet jų kartos žmones užgrūdino permainos. Apie pramogas negalvojo, žinojo, kad jei nori ką nors turėti – reikia dirbti.

„Tai ne  dabar, kad pilnos  krautuvės – anksčiau nieko nebuvo, dėl to visi ūkiškai gyvenom. Kiekviena šeima, net miestelyje, turėjo karvę, visi laikė kiaulių, augino daržus. Nebadavom, savo visko užsiaugindavome ir pasigamindavome“,- su pasididžiavimu tikina šimtametė. Paklausus, ar nebūtų lengviau gyvenusi Kaune, moteris tik mosteli ranka. Viešvilė jai tapo tikraisiais namais, kuriuose praėjo gražiausi gyvenimo metai.

Pirmosios dienos Viešvlėje. Abu Dakauskai – Pagėgių miškų pramonės ūkio darbuotojai.

Visko išmokė gyvenimas

Laimingiausia V. Dakauskienė jautėsi dirbdama  Viešvilės kaimo profesinėje technikos mokykloje. Į ją dirbti buhaltere 1950-ųjų rudenį moterį pakvietė pirmasis šios profesinės mokymo įstaigos vadovas Levensonas. Protingas žmogus, pasak Valerijos, tas rusas buvo, ir kai nusprendė grįžti į Peterburgą, iš kurio buvo kilęs, visas kolektyvas verkė.

Buhalterės darbui gauti anuo metu jai pakako gimnazistės išsilavinimo, o profesinių žinių minimumą susirinko kelis mėnesius pasimokiusi kursuose.  „Kas yra ta buhalterija? Gyvenimas mane visko išmokė, be to, Jurbarke rajono vykdomojo komiteto finansų skyriuje dirbo tokia Armonaitė. Viską žinodavo ir patarimų negailėdavo, tai iš jos ir mokiausi. Geras žmogus buvo, daug man padėjo. Negaliu skųstis, nes gerai sekėsi dirbti, atvažiavę iš rajono ar iš paties Vilniaus revizoriai neturėdavo  prie ko prikibti. Ir mokykloje nei su vienu direktoriumi nebuvau susipykusi, nors visi sakė, kad esu griežta ir reikli. Gerbiamas žmogus mokykloje jaučiausi“, – pasididžiavimo neslepia V. Dakauskienė.

Viešvilės kaimo profesinės mokyklos buhalterė su savo vienintele „komandos“ nare kasininke.

Viešvilės kaimo profesinėje technikos mokykloje ji dirbo net 55 metus. Sako, išeinant į pensiją dar nebuvo pritrūkę nei noro dirbti, nei jėgų, bet reikėjo dukros vaikučius prižiūrėti. „Darželio nebuvo, vaikučių nėra kur dėti, o aš jau pensininkė, galiu nedirbti. Anksti tada išleisdavo į „užtarnautą poilsį“. Kai nutariau palikti mokyklą, visi iš manęs juokėsi. Tada pykau, o dabar matau, kad teisūs buvo: tada ir pasibaigė mano gyvenimas“,- neslepia V. Dakauskienė.

Vieta, kur širdis dainavo

Viešvilės kaimo profesinė technikos mokykla buvo ta vieta, kur jos širdis dainavo. Ten niekada nebūdavo nuobodu: keitėsi mokiniai, keitėsi  dalykai, kurių jie mokėsi. Iš pradžių keliems mėnesiams suvažiuodavo kaimo vyrai mokytis traktorininko specialybės. Paskui prisidėjo vidurinis išsilavinimas, iš Jurbarko ir gretimų rajonų suvažiuodavo mokytis kaimo vaikai. Vienu metu mokykloje buvo net 700 mokinių. O 1980 metais, sako Valerija, turėjo mokytis net visas 1000. Didelis buvo ir mokytojų, administracijos kolektyvas, bet buhalterės tokiai įstaigai užteko vienos.

V. Dakauskienei iki šiol gaila, kad Viešvilės kaimo profesinė technikos mokykla buvo prijungta prie Smalininkų verslo ir technologijų mokyklos, kuri tiesiog sunaikino savo konkurentę. Dviem mokykloms  rajone mokinių neužteko, nors pedagogai ir buvo siunčiami į aplinkines savivaldybes jų ieškoti.

Bet Valerija mintimis dažniausiai klajoja anų laikų Viešvilėje, kai miestelio gatvės nebuvo tokios gražios, bet jose skambėjo vaikų balsai ir jaunimo juokas. Tą gyvybę labai palaikė Viešvilės vaikų globos namai.

„Mums tie vaikų namai labai neblogai atrodė. Vaikiukai pamaitinti, aprengti. Tada niekas pernelyg gerai negyveno. Kaime augantys mūsų vaikai tiek visko neturėjo. Iš senų suknelių jiems rūbus persiūdavome – nebuvo iš ko naujų nupirkti“,- prisiminė Valerija.

Ilgaamžė tikina, kad daug metų, kaip ir kiti viešviliečiai, svajojo turėti miestelyje šaligatvius, kad galėtų vaikščioti su gražiais bateliais. Dabar šaligatviai yra, tik, anot Valerijos, nėra žmonių, kurie jais vaikščiotų. Kartu su mokyklos ištuštėjimu išblėso ir šį Mažosios Lietuvos miestelį  džiuginusi gyvybė.

100 metų – ne riba gyventi

„Nežinau, kodėl taip ilgai gyvenu. Tėvelis 98 metų mirė, sakiau, kad jau daug gyveno. Bet 100 metų mano giminėj niekas nėra sulaukęs. Dabar jau galvoju, kad Dievas turbūt mane užmiršo, į sąrašą neįtraukė“,- svarsto Valerija.

Panašu, kad mamos ilgaamžiškumo receptą žino jos duktė Audronė, pastebėjusi, kad kito tokio ramaus žmogaus savo gyvenime nėra sutikusi. Valerija neprieštarauja: „O ko nervintis? Kas ateina, tas praeina. Gyvenime viskas yra smulkmenos, net kai jos atrodo lyg pasaulio pabaiga“.

Valerijos širdis visada buvo pilna meilės dukrai.

Toks požiūris nulėmė Valerijos gyvenimo būdą. Ji niekada su niekuo nesipyko, dėl nieko nekariavo ir niekam nepavydėjo. Ramiai nugyveno savo gyvenimą ir ramiai laukia to, ko visi kažkada sulauks – susitikimo su Aukščiausiuoju.  

O kai nėra įtampos, tai ir sveikata neapleidžia. Nors sveikuole niekada nebuvo ir jokio specialaus maisto jaunystei išsaugoti neieškojo. Viską valgė ir tebevalgo, tik cukraus nenaudoja. Vietoj jo renkasi medų. Nuo pat vaikystės, nes senelis  buvo bitininkas, Kėdainiuose turėjo didžiulį bityną. O paskui ir vyras Viešvilėje mokyklos sodą su bitynu prižiūrėjo, taigi namuose visada medaus turėdavo.  „Bet ir to daug nevartoju – kokį šaukštą per dieną. Ir į kavą trupinėlį įsidedu“,- pasakojo Valerija.

Žemė šiai moteriai niekada neslydo iš po kojų. Mėgo savo darbą, džiaugiasi, kad užaugino gerą dukrą, turi ramią senatvę. Gal tai ir buvo ta laimė, kurios siekia žmonės, nematantys, kiek daug jiems yra duota. Valerija sako daugiau nieko iš gyvenimo nesitikinti – viską, ko norėjo, jau gavo, ir tai yra didžiausias jos užgyventas žemiškasis turtas.

Mama ir dukra: apdovanotos bendryste.