Vadžgirio „aborigenas“

„Aš nenoriu pripažinti mirties. Žmonės neturi išnykti. Turi likti bent gamta, kurią jie matė, bent jų vardas ir pavardė.“ Eugenijus Ignatavičius

Taip kažkada sakė Eugenijus Ignatavičius, nusprendęs trauktis iš aktorystės ir imtis rašymo. Kad liktų knygos. Su autoriaus vardu ir pavarde.

Liko. Kol rašytojas buvo gyvas, knygų išspausdinta 18. Pirmoji – „Sekmadienio pieva“ – pasirodė 1966 metais. Paskutinioji – „Nepabūgę laisvės“ – 2018-aisiais. Po dvejų metų rašytojas ir aktorius Eugenijus Ignatavičius atgulė Antakalnio kapinėse Vilniuje.

E. Ignatavičius. V. Braziūno nuotr.

Šiemet minime kraštiečio devyniasdešimtmetį, kurio jis nesulaukė, ir penktąsias jo mirties metines. Taip, Eugenijus Ignatavičius – dar vienas garsus mūsų kraštietis, nes 1935 m. gegužės 8 d. gimė Užraguvių kaime, Šimkaičių valsčiuje, mokėsi Aukštašlynio ir Paišlynio pradinėse mokyklose, Vadžgirio progimnazijoje, Eržvilko gimnazijoje. 

Prozininkas, dramaturgas, scenaristas, aktorius... Paprastų ūkininkų vaikas... O pilnas svajonių, gabumų, neramybės! Už visa tai dar moksleivis 1953-aisiais gavo sovietmečio „dovaną“ – 10 metų tremties. Laimė, mirė Stalinas. Daugelis bylų buvo peržiūrėtos. Taip pat ir Eugenijaus Ignatavičiaus, nepilnamečio. Tad Kuibyševo (dabar Samaros) srities, Stavropolio lageryje prabėgo, ačiū Dievui, vos dveji būsimojo teatralo ir rašytojo metai. Už ką nuteistas? Už smalsumą ir įsitikinimus! Stalino ugdytiniai stribukai juk negalėjo leisti, kad jaunas žmogus skaitytų ir kitiems duotų paskaityti antitarybinės literatūros... Ūkininkų Ignatavičių namuose tokio pasiskaitymo netrūko, ypač leisto vokiečių laikais. „Raudonasis siaubas GPU“, „Čekisto naguose“, „Kaip jie mus sušaudė“. Ir taip toliau...

Scena iš Oskaro Koršunovo teatro spektaklio „Nuosprendis – Metamorfozė“ pagal Francą Kafką. Po dvidešimties metų į teatrą sugrįžęs Eugenijus Ignatavičius vaidino kartu su sūnumi Pauliumi, kuris ne tik atlieka vieną pagrindinių vaidmenų, bet ir režisavo spektaklį. D. Matvejevo / OKT nuotr.

 „Buvome kvailai drąsūs, kalbėdavome atvirai, nesislapstėme,“ – prisipažins Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas daug vėliau, jau segėdamas 2007-aisiais suteiktą ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių, prisimindamas „įvertinimą“, gautą žalioje jaunystėje.

Septyniolikmetis Eugenijus Ignatavičius ir bendraminčiai su okupacija nesitaikstė, žavėjosi partizanais: „Jie mums reiškėLietuvą, norėjome net patys į mišką eiti, juoba kaimynystėje buvo bunkeris, o iš istorijos mokytojo, taip pat nekentusio vergystės, gaudavome įvairios slaptos spaudos ir netgi „Laisvės varpą“. Be to, mėginome rašinėti ir patys. Man teko pridėti ranką prie rankraštinio laikraštuko „Tėviškės aidai“ leidybos, sukūriau ir užrašų knygutėn įsirašiau antitarybinį eilėraštį...“

Ar tokios pažiūros galėjo patikti gimnazijos komjaunimo sekretoriui? Žinoma, ne. Jis ir pradėjo Ignatavičių sekti, kad praneštų „kam reikia“. Klasės auklėtoja bandė Eugenijų perspėti. Tik ar jauni narsuoliai suaugusiųjų klauso? Juk net gimnazijos direktoriui, kai prispyrė, kodėl einąs į bažnyčią, Eugenijus atšovė: „Lankiau Dievo namus ir lankysiu, nes Stalino konstitucija rašo, kad kiekvienas žmogus turi religijos laisvę.“

Eilėraštis užrašų knygutėje tapo pagrindiniu įkalčiu suimant gimnazistą: „Pamenu, buvo labai šalta žiema. Čiuožiau į mokyklą slidėmis, vėlavau... Draugai jau buvo suimti, o mane pas direktorių pakvietė tik per trečią pamoką. Sėdėjau prie lango, o šalia – stribas su automatu. Mačiau, kaip eina vaikai po pamokų iš mokyklos, o galva net ūžė... Bijojau kankinimų. Buvau prisiklausęs, kaip tardo, kaip adatomis bado panages... Sunkvežimis, vežęs mane į Raseinių KGB, dardėjo pro mūsų kaimą. Ketinau iššokti ir bėgti: gal nenušaus, gal pavyks pasprukti? Tačiau šanso nebuvo. Kai važiavome pro kapus, kur palaidoti mano seneliai, pavydėjau mirusiems...“

Po Stalino mirties paleistas iš sovietinės „tėvynės“ glėbio ir grįžęs į Lietuvą, Eugenijus Ignatavičius Šilutėje gavo vidurinio mokslo atestatą, 1956 m. įstojo į tuometę LTSR konservatoriją, įgijo dramos aktoriaus specialybę.

Šilutė – ne atsitiktinis pasirinkimas tremtinio kelyje. Ten direktoriavo Eugenijaus pusbrolis, tad tamsių dėmių jaunuolio biografijoje niekas neieškojo. Ten jis pirmąsyk pajuto ir scenos trauką bei slėpinius, mat entuziastinga mokytoja nusprendė su mokiniais pastatyti Kazio Binkio „Atžalyną“. Eugenijui teko pagrindinis – Petro Keraičio – vaidmuo.

Vis dėlto tuometėje Konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Eugenijui nebuvo lengva. Viename pašnekesių yra prisipažinęs, kad labai bijojo griežtos kurso vadovės, profesorės Irenos Vaišytės, kad vargindavo ilgi užsiėmimai: „Šilutėje buvau drąsus, man atrodė, jog esu svarbus, užkariauju salę kiekvienu ištartu žodžiu, o Vilniuje pasijutau kažkokiu netašytu kaimiečiu... Miesčioniukams kursiokams viskas sekėsi, man – ne.“

Diplomuotas aktorius Eugenijus Ignatavičius suvaidino vos keliuose spektakliuose ir iš teatro pasitraukė. Neatsisakydavo padirbėti tik pakviestas filmuotis. 1962 m. vaidino režisieriaus Marijono Giedrio filme „Svetimi“, o 1973 m. – Algirdo Dausos juostoje „Kur iškeliauja pasakos“. Į teatrą grįžo po dvidešimties metų, priprašytas sūnaus, režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus, tuo metu Oskaro Koršunovo teatre stačiusio spektaklį „Nuosprendis – Metamorfozė“ pagal Francą Kafką. Spektaklyje vaidinęs Tėvą, Eugenijus davė interviu laikraščiui „Literatūra ir menas“. Atskleiskime gelstelėjusius puslapius, kad apie jo vaidybinį pašaukimą ir norą rašyti sužinotume daugiau...

 
E. Ignatavičius su anūke. Asmeninio albumo nuotraukos.

Mūsų kursui susiklostė keistos aplinkybės. Bebaigdami kartu su trečiakursiais (tarp kurių buvo Rūta Staliliūnaitė, Regimantas Adomaitis) ruošėme repertuarą ir galvojome atidaryti Jaunimo teatrą Vilniuje. Jau tada, 1960-aisiais. Vakarais repetuodavome ir savo repertuare turėjome septynis spektaklius. Tačiau politika tuo metu buvo nepalanki teatrams – jų skaičius buvo ne didinamas, o mažinamas. Kaip tik buvo uždarytas Marijampolės teatras (dauguma jo aktorių išvažiavo į Klaipėdą). Negavome leidimo steigti teatrą Vilniuje. Viskas suiro, dėstytoja Irena Vaišytė nusprendė, kad jai geriau profesoriauti nei režisuoti. O kas daugiau imsis atsakomybės? Tuomet pasukome į televiziją. Ten vaidinau keliuose spektakliuose, deklamavau eilėraščius tiesioginiame eteryje. Po rimto dėstytojos Irenos Vaišytės profesinio paruošimo pajutome, jog mes, aktoriai, prarandame savo specialybę – prasideda kaip ir „chaltūra“: tekstą gauni tris ar keturias dienas prieš televizijos transliaciją, išmoksti atmintinai ir tiesiog perskaitai. Mums pasirodė, jog televizijai esame nelabai ir reikalingi.

Paskutiniame Konservatorijos kurse jau buvau pradėjęs rašyti. Publikavau savo pirmąją novelę, kurią labai palankiai sutiko to meto literatūrinis pasaulis. Praėjus porai metų po studijų baigimo, gavau pasiūlymą užimti jaunimo laidų redakcijos vedėjo vietą televizijoje. Čia dirbau dvejus metus. Anais laikais buvo tikrai nelengva sukurti įdomią laidą. Kvietė į saugumą ir klausinėjo, kaip aš, buvęs politinis kalinys, patekau į tokią įstaigą ir gavau tokias pareigas.

 
E. Ignatavičius ir sūnus Paulius prie paminklo Kalupių kaime gyvenusių Girdžijauskų sodybai atminti.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus Šiuolaikinės literatūros skyriaus bendradarbis Edmundas Kazlauskas pamena Eugenijų Ignatavičių liudijus, kad plunksnos imtis pirmiausiai jį paraginę Vadžgirio mokyklos lietuvių kalbos mokytojas Petras Baranauskas bei direktorius Pavilonis, kuris jį, aštuntoką, už geriausią rašinį premijavo „Lietuvių kalbos žodynu“.

Kartais taip jau nutinka: net ir vienas geras žodis gali sujudinti kažką žmogaus širdyje, pažadindamas prigimtinį talentą, uždegdamas noru kurti. Eugenijų Ignatavičių rašyti skatino pats gyvenimas. Anot jo, į rankraščius telpa ir išnykimo baimė, ir buvimo kančia, ir patirtas būties džiaugsmas. Giriamas kritikų (literatūros lauko žmonės ypač vertino jo novelistiką!), skatintas ne viena literatūros premija, rašytojas visą gyvenimą kuklinosi, o apie savo kūrybą atsiliepdavo santūriai: „Niekada gyvenime nesibroviau ir nepiršau savo kūrinių jokiai redakcijai ar leidyklai Lietuvoje, tai ką jau bekalbėti apie užsienius. Jeigu buvo kas vertingesnio parašyta, tai žmonės pastebėjo ar pastebės ateityje ir be mano savigyros. Kol mano tvariniai ir tvarinėliai patinka bent vienam kitam artimos sielos skaitytojui, kuriuo aš pasitikiu, tol verta nepadėti plunksnos į šalį.“

Išvardinti visus Eugenijaus Ignatavičiaus „tvarinėlius“ – su leidybos datomis ir kita privaloma metrika – užimtų nemažai vietos. Juk vien knygų, kaip jau minėta, net 18, nes rašė romanus, noveles, inscenizacijas, eilėraščius, pjeses, scenarijus televizijos meniniams ir dokumentiniams filmams, yra paskelbęs nemažai publicistikos darbų, vertė knygas iš rusų kalbos. Savo laiku didelio atgarsio susilaukė E. Ignatavičiaus ir Jono Vaitkaus pjesės „Svajonių piligrimas“ apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį pastatymas Kauno dramos teatre 1975 metais. Vis dėlto stipriausiomis E. Ignatavičiaus prozos knygomis laikytini jo novelių rinkiniai „Ir namų amžinoji šviesa“ (1983 m.) bei „Chrizantemų autobusas“ (1988 m.). Už pastarąją autorius pelnė ilgus metus Veliuonoje gyvavusią ir stipriausių šalies prozininkų prestižine laikytą Petro Cvirkos literatūros premiją.

Eugenijus Ignatavičius visada buvo laukiamas Vadžgirio bibliotekoje, kurioje dirbo bibliotekininkė. literatė ir dramaturgė Izabelė Lukošienė.

Į Veliuoną, prieš tai kartu su kolega Vytautu Girdzijausku aplankęs Vadžgirį, Eugenijus atvažiuodavo kiekviena pasitaikiusia proga. Kai po ilgų nesimatymo metų viename novelės vakarų čia susitikome, buvo gerokai nustebęs ir klausė: „Ar tu čia neuždusi be Vilniaus, be teatro?“ Pamenu, net įsižeidžiau trupinėlį, juk jau buvau parašiusi savo pirmąjį romaną „Vilkų marti“, už šią knygą apdovanota Žemaitės premija, lygiai tokia pat, kokia dvidešimčia metų anksčiau buvo pagerbtas ir Eugenijus... Atšoviau, kad gero teatro esama ir Kaune, o iki Kauno nuo Veliuonos gerai pasistengus galima ir pėstute nueiti. Pasukiojo prie smilkinio pirštą. Supratau, kad tebeatrodau jam eilėraštukus rašinėjanti piemenė.

Su E. Ignatavičiumi mane, dar studentę, supažindino žurnalo „Šluota“ redaktorius Jonas Bulota ir mūsų kurso kuratorė, specialybės dėstytoja Irena Tumavičiūtė. Pirmasis buvo parašęs netradicinę „Raudonkepuraitę“, kurioje ne Vilkas yra viliokas ir apgavikas, o Mergelė raudona berete; antroji tą humoreską išvertė į vokiečių kalbą ir nusprendė, jog mes, jos studentai, turėtume suvaidinti. Eugenijus buvo to pirmojo labai svarbaus (Raudonkepuraitė, oho!) mano vaidmens konsultantas, o aš įsiklausydavau į kiekvieną pastabą, uoliai mokiausi dikcijos, pauzių, sceninės laikysenos, nes tiesiog svaigau, kaip norėjau patekti į tuo metu savo pastatymais labai garsų, labai netradicinį Universiteto kiemo teatrą... Į trupę, deja, nepatekau, tačiau Mokytojo pamokos vis dar retsykiais praverčia. Mokė ne mane vieną – susigrūsdavome į butą ant Tauro kalno visas būrys. Vedlė – kuratorė, vos penkeriais metais už mus vyresnė, tad tokia pat smalsi. Tik daug vėliau galėjau įtarti, jog jiedu ne vien apie teatrą pasišnekėdavo. Apie trėmimus, matyt, irgi, nes Irenai ši tema aktuali iki šiol.

Nevardinsiu visų gana atsakingų Eugenijaus Ignatavičiaus pareigų, gautų pabaigus Aukštuosius dramaturgijos kursus Maksimo Gorkio pasaulinės literatūros institute Maskvoje. Visa tai galima rasti internete. Paklausite, ar praeitis nekliudė? Žinoma, kliudė. Tačiau grįžęs iš lagerio jaunuolis, kad ir kaip jam nepatiko, privalėjo tapti nekaltu avinėliu. Pats save taip apibūdino viename interviu ir pridūrė: „Net bažnyčios viešai lankyti negalėjau!“

Kelias į Dievo namus vėl atsidarė prasidėjus Atgimimui. Tuo laikotarpiu kolega itin aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, buvo išrinktas Sąjūdžio Seimo nariu nuo Lietuvos rašytojų sąjungos. Eugenijus tai labai svarbu. O dar man, grynakraujai žemaitei ir šiokiai tokiai poetei, svarbu atrodo, kad Eugenijus aktyviai dalyvavo Vilniaus žemaičių kultūros draugijos veikloje ir, kaip paaiškėjo, rašė... eilėraščius. Šią naujieną sužinojau tik dabar – Vadžgiryje, mininčiame kraštiečio gerąją ir liūdnąją sukaktis. Gegužės 11 dieną šv. Juozapo bažnyčioje už rašytoją buvo aukojamos šv. Mišios, iš Klaipėdos atvykęs sūnus Paulius su žmona Justina atliko gitaros garsais palydėtą tėvo ir savo eilėraščių pynę, ąžuolyne šalia šventovės buvo atidengtas tautodailininko Juozo Videikos sukurtas E. Ignatavičiaus suolelis. Smagu, kad Vadžgirys moka didžiuotis saviškiais. Ir puiku, kad vaikai to mokosi iš savo tėvų bei kaimo šviesuolių, kurių galvas jau puošia gyventų metų sidabras! Viena tokių šviesių asmenybių – Izabelė Lukošienė, buvusi Vadžgirio bibliotekos vedėja, tarp knygų praleidusi 40 metų, paskui ir pati ėmusi rašyti knygas. Ar iš Eugenijaus Ignatavičiaus, visados laukiamo bibliotekoje, Izabelė ėmė pavyzdį, kai rašė pjeses, kol vadovavo dramos būreliui? Ar Eugenijus paskatino moterį sėsti prie kompiuterio ir užrašyti savo „gyvenimo pasakas“, pasirodžiusias net ne viena, o dviem knygomis ir, galimas daiktas, atsirasiančia dar viena? Ne veltui juk sakoma: su kuo sutapsi, tokiu pats tapsi. Ilgametė bičiulystė visiems mums turi įtakos... Beje, laiškučius ir atvirukus Vadžgirio išeiviu save laikęs vilnietis mėgo pasirašyti „Jūsų aborigenas Eugenijus“.

Atvirukus Vadžgirio išeiviu save laikęs vilnietis mėgo pasirašyti „Jūsų aborigenas Eugenijus“.

Poniai Izabelei leidus, vieną sveikinimą pacituokime...

Izabele,

Noriu Tave ir Tavo artimiausius pasveikinti su mūsų Vilties Prisikėlimo švente. Juk tai dar mūsų ir visų šventė, apsunkusi nuo šviesių ir liūdnų prisiminimų su gyvais ir naujai atminty prisikėlusiais išėjusiųjų veidais, su nauja pavasario žaluma, pasirengusia mus džiuginti ir lydėti ištisą vasarą. Dieve, duok visiems sveikatos ir jautros suvokti šias dovanas.

                                                                             Eugenijus

Vilnius, 2015 m. Velykos

Eilėraščius Paulius Ignatavičius iš tėvo kompiuterio „išrankiojo“ jau po to, kai chrizantemų autobusas išvežė Eugenijų į Antakalnio aukštumėles. Tėvo ir sūnaus ryšys visados buvo stiprus, nepaisant, kad su Pauliaus mama Eugenijaus keliai išsiskyrė. Pauliaus prikalbintas kartu vaidinti, rašytojas net apgailestavo, kad atsitolino nuo teatro: „Netikėjau, kad pavyks, tačiau trejus metus išsilaikėme repertuare. Pajutau padaręs didžiulę klaidą, kad išėjau iš aktorystės. Per vėlai supratau.“

Sūnus paulius su žmona Justina Vadžgiryje prie tautodailininko Juozo Videikos sukurto E. Ignatavičiui skirto suolelio. G. Aleksos nuotr.

Kas sekė literatūros procesą, atsimintų periodinėje spaudoje vis šmėstelint dramaturgo ir prozininko pavardę ties vienu kitu eilėraščiu. Tačiau poezijos knygos rašytojas taip ir nesulipdė – gal nespėjo, o gal suvokė, kaip sunku šiais laikais poezijai rasti leidėją. Todėl dar brangesni tampa Eugenijaus žodžiai, išsakyti sūnaus balsu.