Sklandytuvų egzaminuotojas iš Revoliucijos gatvės

Jei bebaimį prieškario ir Antrojo pasaulinio karo laikų lakūną Romualdą Marcinkų iš Jurbarko žino daugelis – apie jį kuriami filmai ir rašomos knygos, tai kito, jau šiais laikais gyvenančio jurbarkiečio, Kęstučio Miliūno, pavardė, ko gero, girdėta tik sklandymo sporto entuziastams. Tačiau klausantis jo pasakojimų apie lakūno piloto-sklandytuvų bandytojo kasdienybę, apie nuotykių, pavojų ir rizikos kupiną gyvenimą, norom nenorom kyla mintis, kad tarp šių asmenybių nemažai sutapčių.

Šis pasakojimas – apie mano klasės draugą Kęstutį Miliūną, su kuriuo prieš 50 metų baigėme Jurbarko pirmosios vidurinės mokyklos (dabar Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazija) 11A klasę ir kurio pasiekimai sklandymo sporte tikrai įspūdingi. Jis – nuolatinis Lietuvos, Europos, Pasaulio, iki 1990 metų Sovietų Sąjungos sklandymo sporto čempionatų dalyvis, Lietuvos rinktinės narys. 2018 metais Elverume, Norvegijoje, laimėjo vieną Pasaulio sklandymo čempionato etapą, ne kartą yra tapęs sklandymo sporto Europos čempionatų prizininku, Lietuvos čempionatų laimėtoju. Tiesa, paprašytas patikslinti savo laimėjimus, jis tik nusijuokia – „stovi namuose du kibirai visokiausių medalių“. Beje, tai ne vieninteliai jo sportiniai laimėjimai ir ekstremalūs pomėgiai: nuo 1977 metų „prisijaukinęs“ kalnus jis ne kartą dalyvavo įvairiose kalnų slalomo varžybose, yra tapęs jų prizininku, studijų metais žaidė Kauno „Inkaro“ ledo ritulio komandoje. Kęstutis ir prisiekęs nardymo, povandeninės žūklės, vandens slidžių entuziastas. „Kaip ir visur, sporte rizikos netrūko“, – sako buvęs jurbarkiškis, kartais ir pats tos rizikos ieškodavęs: prisimena, kaip prieš keliolika metų praskrido po Jurbarko tiltu.

Pašėlusi vaikystė

Kęstutis gimė Jurbarke, Revoliucijos gatvėje (dabar ta anuometinės gatvės dalis vadinasi Tilžės), kur tebestovi ir namas, kuriame gyveno, išlikusios vaikystę menančios vietos. Ties dabartine šašlykine, prisimena, pavasariais Imsrė pakildavusi iki krantų, o būriai žvejų prie ekečių gaudydavo raudes. Kažkurį pavasarį jis Imsre plaukiojo ant ledo lyties, ši perlūžo per pusę, o mažasis plaukiotojas atsidūrė lediniame vandenyje. „Išbridau, parbėgau namo, mama darbe, išsidžiovinau drabužius, kaip nieko nebuvę“, – juokiasi prisiminęs.

Kęstutis Miliūnas prie sklandytuvų pakėlimo lėktuvo JAK 12 Jurbarko aeroklube, 1974 m. Asmeninio albumo nuotraukos.

Mama dirbo Jurbarko gimdymo namuose akušere, tad sūnui tekdavo verstis savarankiškai. „Mama išeidavo į darbą, nakčiai palikdavo vieną. Būdavo, užduoda visokių darbų, kuriuos turiu atlikti, o tada visas laikas mano“, – pasakoja jis. Gimtosios vietos jam primena buvusius draugus, visokias išdaigas, žvejybą, kurapkų medžiokles, įvairiausius žaidimus. „Pačiūžom Nemunu nučiuoždavom iki Šilinės, o štai šitame kanale žiemą patys pasidarydavom ledo ritulio aikštelę ir žaisdavome“, – prisimena Kęstutis. Jam vaikystė neįsivaizduojama ir be žvejybos („Gaudydavom gružlius, kilbukus, diena be žvejybos, ne diena“). Mituvoj pagavo ir savo pirmąją didelę lydeką. „Būdamas gal 8 metų pyplys išdidus nešiau tą lydeką iki šašlykinės, kad pasvertų“, – šypsosi. Žiemą mėgdavo slidinėti nuo kalnų. Bendraamžių vaikų tuo metu buvo daug, visas laikas prabėgdavo gatvėje su draugais. „Visko prisigalvodavom“, – sako Kęstutis.

Šiltai jis atsimena ir mokyklinius metus: savo pradinių klasių mokytoją Danilienę, lituanistę Mildą Piliutienę (tuo metu buvo Strakšytė), fizikę Iną Nedelčenko, vokiečių kalbos, kurios vėliau gyvenime prireikė, išmokiusią Birutę Skandūnienę, chemijos mokytoją Danutę Švedienę, matematikę Eleną Radžiūnienę, auklėtoją Alfonsą Skandūną ir daug kitų. Kęstučiui gerai sekėsi tikslieji mokslai, tačiau lietuvių kalba buvusi kietas riešutėlis – juokiasi prisimindamas, kaip Milda Strakšytė juos su suolo draugu a. a. Ričardu Štulu vadindavo beraščiais.

1975 metais baigęs vidurinę Kęstutis išvažiavo į Kauną. Baigė studijas Kauno politechnikos institute, dirbo ir iki šiol tebegyvena šiame mieste, tačiau Jurbarkas gyvas jo širdyje: čia gana dažnai atvažiuoja, mėgsta aplankyti šašlykinę, praeiti savo gatve, pasivaikščioti parke.

Jaunieji Jurbarko aeroklubo nariai renka parašiutus prieš būsimą šuolį, 1974 m.

Kelias į dangų

Dar paauglystėje vaikinas pajuto dangaus trauką. Ir turbūt nekeista, nes Miliūnų pavardė jau buvo įrašyta į Lietuvos aviacijos istoriją – prieškario Lietuvoje garsus karo lakūnas Leonas Miliūnas buvo Kęstučio dėdė. Tarpukario spaudoje mirgėjo straipsniai apie stebuklingą Leono Miliūno išsigelbėjimą, kai atliekant bandymus ore lūžo lėktuvo sparnai, o lakūnas iššoko su parašiutu, kurio kupolas pakibo ant medžio. Jau šiais laikais panaši istorija nutiko ir Kęstučiui. Lietuvos aviacijai yra nusipelnęs ir kitas jo giminaitis – Gabrielius Miliūnas – tarpukario Lietuvos sklandytojas, sklandymo instruktorius, aviakonstruktorius. Jis Kaune buvo įkūręs sklandytuvų dirbtuves, kur buvo statomi vieni pirmųjų Lietuvoje sklandytuvų.

Paauglystėje Kęstutis bičiuliavosi su pora metų vyresniu bendravardžiu Kęstučiu Kaučiku, kurio tėvastuo metu vadovavo Jurbarko aeroklubui ir leisdavo savo sūnui, nors šis buvo nepilnametis, sklandyti savarankiškai. 1971 metų vasarą draugas pasiūlė į dangų pakilti ir jam. „Vieną vakarą vasaros pabaigoje Kęstas paklausė, ar nenorėčiau paskraidyti. Va čia tai jėgelė, manau. Atėjom į aerodromą, Kęstas nuėjo pas tėvą ir paprašė, kad leistų paskraidyti, šis neprieštaravo. Nuvarėm į startą, įlipom į sklandytuvą, uždėjo parašiutus. Pakilom, atsikabinom nuo troso, tuo metu trumpam pajaučiau nesvarumą. Pasisukaliojom šiek tiek ir nusileidom. Puikiai prisimenu, kad į klausimą „na kaip, Kęstai, ar patiko?“, aš atsakiau klausimu „ar galima dar kartą?“, – su šypsena prisimena būsimasis lakūnas bandytojas, iš pirmo karto pajutęs skrydžio žavesį ir jėgą.

Senajame Jurbarko aerodrome virė gyvenimas, 1974 m.

Nors tebuvo 14-metis tais pačiais metais jis įstojo į aeroklubą. „Nuėjom pas klubo viršininką, sako, reikia tėvų sutikimo. Nuėjom su Kęstu už tvarčiuko, sukeverzojom kažkokį sutikimą, pasirašėm, dar palaukėm gerą pusvalandį. Gerai, tiko, priimtas į klubą“, – juokauja. Tėvai apie tai, kad jis lanko aeroklubą ir skraido, sužinojo tik po pusantrų metų, tačiau šitą paslaptį žinojo Kęstučio dėdė – jau minėtas Leonas Miliūnas. Įdomiausia, kad tuo laiku lankantiems klubą vaikams nereikėjo nei medicininio patikrinimo, nei jokios sveikatos pažymos.

Rudenį, kai skraidymo sezonas baigėsi, prasidėjo įvairūs mokymai. Klubą tuo metu lankė apie 12–15 panašaus amžiaus paauglių. Kęstutis prisimena, kad klube tuo metu dirbo inžinierius Romas Kaučikas, instruktorius Algis Daniliauskas. Netikėtai mirus klubo viršininkui, nauju klubo vadovu buvo paskirtas iš karinės aviacijos atėjęs Jonas Baltrušaitis. Šie vyrai mokė paauglius teorijos ir pirmųjų skraidymo įgūdžių. Buvo dėstomos įvairios disciplinos: meteorologija, skraidymo technika, sklandytuvų ir lėktuvų techninė dalis. Pavasarį reikėjo išlaikyti šių disciplinų egzaminus.

Jaunieji Jurbarko aeroklubo nariai pasiruošę šuoliui parašiutu, pirmas iš kairės – lektuvo AN2 vadas lakūnas Valentinas Baliūnas.

Tuo metu Lietuvoje buvo nemažai panašių aeroklubų. Jurbarko aeroklubas buvo įkurtas 1957 metais. Veiklą finansavo Savanoriškoji draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti (SDAALR). Iš pradžių klubas buvo labai menkai aprūpintas, bet 1974 metų vasarą gavo 4 naujus sklandytuvus ir lėktuvą jiems pakelti.

Jurbarko aeroklube 1974 m. Pirmas iš kairės – Kęstutis Miliūnas, šalia jo – inžinierius Romas Kaučikas, dešinėje – instruktorius Algis Daniliauskas.

Dievų sportas

Sakoma, kad sklandymas – tai Dievų sportas, nes tik nuo jų noro priklauso, švies saulė ar pliaups lietus. O oras sklandyme labai svarbus, nes sklandytuvas sklendžia ore veikiamas aerodinaminių jėgų ir nematomos, tačiau atmosferoje esančios energijos. Paprastai pradinį aukštį ir greitį sklandytuvai pasiekia velkami lėktuvo, žemės vilkiko arba specialios vilkties. Terminės oro srovės (termikai), kurios išlaiko ir kelia sklandytuvus, atsiranda saulės spinduliams netolygiai įšildant žemės paviršių. Sklandytojui reikia gerai išmanyti gamtos jėgas – konvekciją, oro bangas, vėją, žinoti vietovės geografines charakteristikas, reljefą. Sklandymo sporte daug lemia ne tik meistriškumas, bet ir nuojauta, intuicija, sėkmė.

Užsiėmimai Jurbarko aeroklubo skraidymo mokymo klasėje. Dešinėje – Romas Kaučikas.

Priklausomai nuo sparnų mosto ilgio ir kitų parametrų sklandytuvai yra grupuojami pagal klases, yra standartinė, klubinė, varžybinė, atviroji klasės, o Kęstučiui varžybose yra tekę dalyvauti su visų klasių sklandytuvais, jis turi licencijas sklandyti tiek bemotoriais, tiek sklandytuvais su varikliais. Į varžybas sklandytuvus gabenasi išardytus priekabose. Toliausiai taip yra tekę važiuoti į Italiją, kai čempionatas vyko Rietėje, apie 100 km nuo Romos.

Pasaulio ir Europos čempionatai vyksta kas antri metai. Keli jų yra vykę ir Lietuvoje. Sklandymas – vasaros sportas, labai priklausantis nuo gamtinių sąlygų, reljefo. Įvairiose geografinėse vietovėse jis iš esmės skiriasi, dėl to vykstant į varžybas reikia labai gerai žinoti tos vietovės specifiką. Sklandytojai varžosi atskirose klasėse. Kadangi aparatų yra labai daug – kiekvienoje klasėje būna po 30–60 sklandytuvų – paprastai čempionate dalyvauja ne daugiau kaip trijų klasių aparatai. Jei oro sąlygos tinkamos, į orą kas kelias minutes paprastai pakeliama apie 100–130 sklandytuvų.

_{Kęstutis Miliūnas sklandytuvų pakėlimo lėktuve „Wilga“, Pociūnai, 1979 m.}

„Prieš varžybas dalyviai gauna erdvės failus, juose matyti, kokiuose erdvės parametruose tu gali skristi. Sklandytojai laisvoje erdvėje maksimaliai gali kilti iki 2860 m virš jūros lygio. Varžybų organizatoriai apibrėžia starto laiką – paprastai tai būna 20 min. po paskutinio sklandytuvo pakėlimo. Pagrindinės užduotys – kirsti starto liniją, kuri yra maždaug 10 km pločio, po to nuskridus atitinkamą atstumą pasiekti vieną posūkį, po to – dar vieną posūkį ir kirsti finišo liniją. Kad laimėtum, tiesiog reikia tą padaryti greičiausiai“, – pasakoja sklandytojas. Kad dalyvautum tokio lygio varžybose, turi turėti gerą fizinį pasirengimą, būti tvirtas psichologiškai, gerai įvaldęs sklandymo techniką. Labai svarbu, gal net svarbiausia, kokios meteorologinės sąlygos bus skrydžio metu. Pasak Kęstučio, ne mažiau kaip 20 procentų pergalės lemia tiesiog laimės faktorius.

Kęstutis Miliūnas – Lietuvos čempionas, Pociūnai.

Kęstutis mėgaujasi sklandymu iki dabar, tad dar vis dalyvauja ir sklandymo varžybose. Šis sportas neturi ribojimų dėl amžiaus, viską lemia piloto sveikata, o ja mano klasės draugas kol kas nesiskundžia.

Bandytojas

1969 metais Prienuose buvo įkurta eksperimentinė sportinės aviacijos gamykla, kuri 1995-aisiais tapo akcine bendrove „Sportinė aviacija“. 1972 metais čia buvo pagamintas pirmas lietuviškas sklandytuvas „BK‑7 Lietuva“. Vėliau gaminti sklandytuvai „LAK12“, „LAK16“, „LAK17“, „LAK19“, dvivietis „LAK20“ ir kiti. Lietuvoje gaminami sklandytuvai yra pripažinti pasaulyje. Daugumos jų bandymuose Kęstučiui teko dalyvauti.

K. Miliūnas išbando 26 metrų sparno mosto sklandytuvą LAK20T.

Jo, kaip sklandytuvų bandytojo, istorija prasidėjo 2007-aisiais ir truko 12 metų. „Anksčiau Prienų sportinės aviacijos gamykloje per metus pagamindavo 12–15 aparatų, dabar apyvarta yra labai sumažėjusi“, – pasakoja Kęstutis.Kiekvienas pagamintas aparatas turi būti išbandytas. Jei sklandytuvo modelis jau yra sertifikuotas, bandymų programa paprastesnė – tik 17 punktų, kuriuos bandymų metu reikia patikrinti. Tačiau kai tik iš brėžinių pagaminamas naujas aparatas, kartais prireikia metų, dvejų ar trejų bandymų, kol jis sertifikuojamas. Bandymų metu, atsižvelgiant į iškilusias problemas, sklandytuvai dažnai patobulinami, tada vėl sertifikuojami iš naujo tų patobulinimų pagrindu. Yra atitinkamos instrukcijos, sklandytuve gausu visokiausios aparatūros: kompiuteriai, davikliai, skrydžio įrašymo priemonės, ant piloto galvos – filmavimo kameros, jos pritvirtintos ir prie sparnų, prie kilio. „Kai naujam aparatui daromos maksimalios perkrovos, sparnai pyška, poška, lyg laužtumei sausą lentą. Pradžioje nejauku, paskui pripranti. Traškesius iššaukia įtempimai lonžeronuose, kitaip sakant, jie „prasimankština“, – pasakoja Kęstutis, kuris šį gan pavojingą darbą pasirinko labiausiai iš meilės skrydžiui. „Man visada svarbiausia buvo skraidyti, tai man kėlė didžiausią pasitenkinimą. Ne tiek buvo svarbu atlyginimas ar kitos aplinkybės“, – sako jis, prisimindamas šį gyvenimo etapą.

Likimo „šypsenos“

Bandytojo darbas neatsiejamas nuo pavojų. Kęstutis kaip vieną stipriausių savo išgyvenimų pasakoja istoriją, kaip bandymų metu „apskraidydamas“ sklandytuvą išgyveno flaterį (flateris – greitai didėjanti lėktuvo sparnų ar uodegos plokštumų vibracija, dėl kurios gali suirti vibruojančioji dalis, – aut. past.). Tąkart, kaip pats sako, galėjo žūti keturis kartus ir tik tikslių sprendimų bei laimingai susiklosčiusių aplinkybių dėka pavyko išsigelbėti. „Angelas sargas pasaugojo“, – šypsosi lakūnas, kuris puikiai atsimena ir to įvykio datą – 2016 m. spalio 18 d. Dabar – žodis pačiam Kęstučiui, geriau niekas nepapasakos: „Tą dieną į aerodromą atvažiavau po pietų, oras buvo ramus, matomumas geras. Kaip dabar atsimenu, pakeltas į trijų kilometrų aukštį, atsikabinau nuo buksyruojančio lėktuvo, palaukęs, kol jis nutols, staigiai leidausi žemyn ir pagreitėjau iki 280 km/val. Viskas ėjosi kaip numatyta – sužadinau flaterį (vibraciją), kad išgaučiau kokybišką įrašą, reikėjo laikyti pastovų greitį. Koncentravausi į greičio prietaisą, staiga pasigirdo neaiškus garsas – bumbt! Nors bandymų metu esu prisiklausęs begalę visokiausių trinktelėjimų ir traškesių, bet šis iš karto nepatiko, kažkoks bukai staigus. Bumbtelėjimai kartojosi maždaug kas sekundę. Supratau, kad tai nieko gero nežadantys žemo dažnio virpesiai, bet kad gautųsi pilnas įrašas, nusprendžiau iškęsti dar kokias 10 sekundžių. Greitis didžiulis, ėmiau atsargiai gesinti virpesius, bet nespėjau suvokti, ar įvyko ketvirtas bumbtelėjimas, kai pasigirdo aukšto dažnio tratėjimas. Nors buvau stipriai prisirišęs mane svaidė kaip kamuolį ir vertikaliai, ir horizontaliai, pečiai atsimušinėjo į kabinos bortus. Netrukus išgirdau stiprų triokšt ir sklandytuvas virto ant šono. Nežinau, ar buvau praradęs sąmonę, ar ne, bet perkrovos buvo didžiulės. Po to sekė antras stiprus momentinis garsas. Kabinos gaubto stiklas subyrėjo, viskas kartu su kompiuteriu išskrido. Netrukus sekė trečias smūgis, nevaldomas sklandytuvas danguje apibrėžė išvirkščią kilpą ir... tyla! Kiek šimtų metrų taip kritom – nežinau, manau, kad mažiausiai bent du kartus trumpai buvau praradęs sąmonę. Atsipeikėjęs žvilgtelėjau žemyn – žemė dar toli. Ranka tiesėsi link avarinės raudonos rankenos, kurią patraukus nukrenta gaubtas, bet laiku sustojau, nes pastebėjau, kad jis nuo laikančių fiksatorių savaime atsikabina. Jei būčiau rankeną patraukęs, gaubto rėmas su dantytais stiklais visu smarkumu kaltų į veidą, į kaklą ir nežinia, kuo būtų pasibaigę. Dešine ranka jį nustūmiau ir atsisegęs kabinos diržus virtau per bortą. Sumečiau, dabar parašiuto neskleisiu, susiriečiau į kamuoliuką ir nušvilpiau žemyn. Paskaičiavau iki kažkokio skaičiaus ir dešine ranka siekiau parašiuto žiedo, bet jo neužčiuopiau. Karštligiškai grabaliojau, kol galų gale radau kažkur nuslinkusį į šoną. Parašiuto kupolo šilkas išsiskleidė. Pasiekęs žemę, kritau ant šono ir nusiritau. Guliu, įtampa pamažu slūgsta, žemė tokia patikima, graži, paukščiukai čiulba – gyvas! Nors veidą skauda ir pečius maudžia (visas kūnas buvo nusėtas mėlynėmis), bet jutau, kad kaulai nesulūžę. Atsistojęs bandžiau atsilaisvinti nuo parašiuto pakabinamos sistemos ir nustebau, kad ant krūtinės esantys diržai – atsisegę, o užsegti tik tie, kurie juosė kojas. Savaime atsisegus diržų užraktui, skleidžiantis kupolui, nuo dinaminio smūgio galėjau išsinerti iš diržų!“

Sklandytuvo MiniLAK FES bandymai.

Pasak jo, po ilgokų ieškojimų buvo surastos sklandytuvo nuolaužos, išsibarsčiusios net per pusę kilometro. Perkrovos buvo tokios didelės, kad „išlupo“ sklandytuvo akumuliatorius. Pavyko surasti smarkiai apdaužytą kompiuterį ir iš jo „ištraukti“ skrydžio informaciją. Duomenų analizė parodė, kad skrydžio metu lūžo sparnas, o po kelių sekundžių – ir uodega, laimė, traukių trosai nenutrūko, tad tabaluodama iš paskos ji neleido sklandytuvui įeiti į suktuką, dėl to bandytojui ir pavyko sėkmingai iššokti. „Iššokau iš sklandytuvo, kai iki žemės liko 1700 m, tai solidus atstumas, kuris irgi leido išsigelbėti. Mažiausiai 4 kartus likimas man buvo maloningas“, – prisimena Kęstutis.

2012 metų Lietuvos sklandymo čempionato prizininkai. Iš kairės: Kęstutis Miliūnas, Vladas Motūza, Kęstutis Jurkštas.

Tiesa, paklaustas, kiek skraidančių aparatų yra sudaužęs, jis juokiasi, kad į šipulius tik tris: vieną, apie kurį pasakojo, naujos konstrukcijos bandymų metu ir dar du per varžybas, tiesa, nemažai sklandytuvų per bandymų programas buvo apgadinta, bet visada kažkaip pavykdavo nusileisti. „Na būdavo, kartais, kad nežinodavai, ar liksi sveikas“, – juokiasi lakūnas, ore praleidęs apie 7000 savo gyvenimo valandų ir daugybę kartų patyręs didžiules perkrovas.

2022 metų senjorų sklandymo čempionato nugalėtojai, buvusios Prienų eksperimentinės sklandytuvų gamyklos komanda. Kęstutis Miliūnas – kairėje.

Ne mažiau rizikingi ir kiti Kęstučio pomėgiai. Nardymu ir povandenine žūkle jis taip pat susidomėjo dar gyvendamas Jurbarke, nuo to laiko po vandeniu išbuvo apie 3000 valandų, o kai kurių ežerų dugnus sako žinantis mintinai.

Kiekvieną žiemą jis važiuoja slidinėti į kalnus. „Kalnus prisijaukinau 1977 metais Ukrainoje. Kalnai man – tai paralelinis, kitoks, kaip ir dangaus, vandens pasauliai, kuriuos truputį turėjau laimės pažinti“, – sako Kęstutis.

Lietuva – maža šalis, bet jau prieš šimtą metų iš kitų pasaulio valstybių išsiskyrusi dideliu troškimu skraidyti. Lietuvos aviacijos istorijoje niekada netrūko drąsių ir ryškių asmenybių, pradedant Dariumi ir Girėnu, Antanu Gustaičiu, jau minėtu kraštiečiu Romualdu Marcinkumi ir baigiant šių dienų dangaus asais, tarp kurių ir adrenalino fanatikas, užaugęs Jurbarko žemėje tarp Imsrės ir Mituvos, Kęstutis Miliūnas.

Kęstutis su autore, buvusia klasės drauge Danute Mateliene Jurbarke. O. Mazur nuotr.